Kremliaus šulų žmonų gyvenimas slėpė vienatvę, skausmą, išdavystes

Visos sovietinio Kremliaus elito žmonos buvo labai panašios savo gyvenimo būdu: stengėsi kuo rečiau iškišti nosį iš namų, gyventi tyliai ir ramiai. Tačiau joms visoms pirmoje vietoje buvo šeima.

Sovietinio Kremliaus elito žmonos buvo ne tik paprastos namų šeimininkės, bet ir rūpinosi, saugojo, patarinėjo savo vyrams, kad šie nepadarytų grubių partinių klaidų. Žinoma, jei tik vyrai teikėsi klausyti.<br>wikipedia nuotr.
Sovietinio Kremliaus elito žmonos buvo ne tik paprastos namų šeimininkės, bet ir rūpinosi, saugojo, patarinėjo savo vyrams, kad šie nepadarytų grubių partinių klaidų. Žinoma, jei tik vyrai teikėsi klausyti.<br>wikipedia nuotr.
M.Suslovas.<br>wikipedia nuotr.
M.Suslovas.<br>wikipedia nuotr.
L.Brežnevas.<br>wikipedia nuotr.
L.Brežnevas.<br>wikipedia nuotr.
N.Chruščiovas.<br>wikipedia nuotr.
N.Chruščiovas.<br>wikipedia nuotr.
J.Andropovas.<br>wikipedia nuotr.
J.Andropovas.<br>wikipedia nuotr.
K.Černenka.<br>wikipedia nuotr.
K.Černenka.<br>wikipedia nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Sniegė Pilypienė

Apr 3, 2021, 10:22 PM, atnaujinta Apr 3, 2021, 10:22 PM

Šios moterys buvo ne tik paprastos namų šeimininkės, bet ir rūpinosi, saugojo, patarinėjo savo vyrams, kad šie nepadarytų grubių partinių klaidų. Žinoma, jei tik vyrai teikėsi klausyti.

Andropovo žmona visada matydavo prie lovos ant stalelio padėtą gyvų gėlių puokštę

1975 metų žiemą Kremliaus ligoninėje įvyko negirdėtas nutikimas. Į ligoninę buvo pristatyta itin sunkios būklės moteris. Ką su ja daryti, sprendė visas gydytojų konsiliumas, kurį sudarė žinomi ir autoritetingi medicinos mokslų daktarai.

Šioje ligoninėje jie dar nematė pacientės, išgyvenančios siaubingas „lomkes“. Paaiškėjo, kad moteris jau daug metų vartojo įvairius psichotropinius preparatus, kurių net nėra pardavime. Kai kurie jų – tikrų tikriausi narkotikai.

Šią istoriją papasakojo Kremliaus ligoninės gydytoja Praskovja Mešencova, kuri gydė pačius įtakingiausius ir svarbiausius SSRS žmones: Staliną, Chruščiovą, Brežnevą, Gromyką, maršalus Rokosovskį ir Žukovą, rašytoją Šolochovą, dainininką Lemeševą.

Bet šią pacientę gydytoja įsiminė labiausiai. Ją apėmė didžiulė baimė, kai sužinojo, kad pas tą ligonę važiuoja pats SSRS KGB pirmininkas Jurijus Andropovas. Tai buvo jo žmona.

Visas medicinos personalas kaip reikiant išsigando vien dėl Andropovo buvimo ligoninėje. Juk jis buvo vienas svarbiausių šalies žmonių. Jo griežtas iš po antakių žvilgsnis, akiniai stambiais rėmais, nuolat akmeninis veidas ir balsas įvarė baimės ne vienam. Ypač tiems, kuriems teko susidurti su juo akis į akį. Jo bijojo visa šalis. Be to, jis buvo ne tik labai rūstus, bet ir uždaras, paslaptingas, tarsi atsiskyręs nuo visų žmogus.

Iki tol Andropovas slėpė žmoną net nuo savo bendradarbių. Niekada ir niekas nematė jos kartu su juo, niekada jis nevykdavo su ja ir į užsienio vizitus. Net renginiuose, kur pagal protokolą buvo privaloma būti su savo antrosiomis pusėmis, Andropovas visada buvo vienas. Todėl šalies žmonėms beliko burti iš kavos tirščių: o kaip atrodo jo žmona? Kodėl jis slepia ją?

Andropovo žmona Tatjana Andropova buvo namų šeimininkė ir neturėdavo net teisės iškišti nosies be savo vyro žinios.

Tatjana buvo antroji Andropovo žmona. Bet šis faktas buvo labai ilgai slepiamas.

Pirmą kartą J.Andropovas vedė 1935 metais. Jis su savo būsima žmona Nina mokėsi viename technikume, kuri po vestuvių iškart pradėjo dirbti NKVD. Mat tuo metu jos tėvas vadovavo valstybinio banko skyriui Čerepovece.

Ši mergina buvo puikus jaunuolio, turinčio daug ambicijų pasirinkimas, kuris tuo metu savo karjerą pradėjo dirbdamas katerio bocmanu. Bet po vestuvių Andropovo karjera ėmė kilti kaip ant mielių. Jis įstojo į partiją ir greitai tapo Jaroslavlio miesto partijos komiteto sekretoriumi.

Žinoma, už tai jis pirmiausiai turi būti dėkingas savo žmonai su antpečiais, padariusi didžiulę įtaką Andropovo karjeros šuoliui. Turint tokią patikimą žmoną, einančią tokias pareigas, nesunku buvo įveikti ir visokius patikrinimus.

Andropovo biografijoje apskritai nemažai baltų dėmių. Niekas nežino jo kilmės, kas iš tikrųjų buvo jo tėvai. Pats Andropovas kažkada prasitarė, kad jo vaikystė buvo nelaiminga, nes labai anksti tapo našlaitis.

Būsimasis gensekas augo pas svetimus žmones Šiaurės Kaukaze. Jau tada daug kas žinojo, kad vaikai, kuriems teko našlaičių likimas, užauga labai uždari ir slapti. Akivaizdu, kad šias savybes Andropovas išlaikė iki pat mirties.

1940 metais partija Andropovą išsiuntė dirbti į Kareliją, o jo žmona liko Jaroslavlyje. Ir padarė didelę klaidą, kurios gailėjosi visą gyvenimą.

Mat Karelijoje Andropovas susipažino su moterimi, kuriai jausmai buvo tokie stiprūs, jog jis iš karto nusprendė skirtis. Tai ir pasakė žmonai, trumpam grįžęs į Jaroslavlį.

Tais laikais nusprendusius skirtis buvo galima apkaltinti kuo tik nori: amoralumu, ištvirkimu, palaidu gyvenimo būdu. Stalino laikais skyrybos buvo laikomos sovietinio piliečio didžiausiu nuopuoliu.

Nes paprastai kaip būdavo? Jei sutuoktiniai nebemylėjo vienas kito, jie bijojo skirtis vien dėl to, ką pasakys partijos komitetas, ką pagalvos žmonės. Juk jei vyras būdavo neištikimas, žmona iš karto pagrasindavo, kad apskųs jį partijos komitetui. O kur dar buto klausimas, vaikai...

Svarbiausia, atsirastų „juoda dėmė“ asmeninėje byloje. Be to, išsiskyręs partietis nebegalėjo tikėtis karjeros augimo. Nebent taip pasielgti galėjo tik visai eiliniai, o tie, kurie turėjo ką prarasti, šeimos nemesdavo. Ir jokių skyrybų procesų tuo metu nebuvo. Net jei vyras elgdavosi ne visada taip, kaip norėjo jo žmona, ir tai nebūdavo priežastis skirtis.

Bet Andropovo jausmai meilužei Tatjanai Lebedevai buvo tiek stiprūs, jog jis nusprendė rizikuoti.

O tai, kad savo antrajai žmonai Andropovas jautė labai stiprius jausmus, patvirtino ir Kremliaus ligoninės medikai. Jo nurodymu Tatjanai kasdien buvo daromos stipriausių psichotropinių vaistų injekcijos, kad tik moteriai bent kiek palengvėtų ir ji nesikankintų.

Todėl gana dažnai jos būsena buvo kaip nepakaltinamo žmogaus. Bet retomis prašviesėjimo akimirkomis Tatjana visada matydavo prie lovos ant stalelio padėtą gyvų gėlių puokštę ir lapelį su eilėraščiu.

Net tada, kai Andropovas pats negalėdavo atvykti, nes darbas jam visada buvo pirmoje vietoje, jis perduodavo, kad jai nuvežtų šviežių gėlių puokštę ir parašydavo savo kūrybos eilėraštį. Ir ji skaitydavo...

Pirmąjį Amerikos visuomenės krikštą Chruščiovo žmona priėmė aukštai iškelta galva

Nedaug istorija žino ir apie kitų Kremliaus gensekų Nikitos Chruščiovo žmoną Niną Petrovną, Leonido Brežnevo žmoną Viktoriją Petrovną, Konstantino Černenkos antrąją pusę ir pagrindinio SSRS ideologo, „pilkojo kardinolo“ Suslovo žmoną.

Kodėl SSRS valdžios ešelono žmonos visada laikėsi šešėlyje? Viena versijų, kad tai buvo elementari partinė tradicija, prasidėjusi nuo Stalino laikų, todėl ir toliau jos buvo laikomasi.

Nors Stalinas didžiąją savo valdymo dalį buvo našlys, bet kai priimdavo aukšto rango svečius neformalioje aplinkoje, dažnai „pirmosios ponios“ vaidmenį atlikdavo jo duktė Svetlana. Nors kitų aukštų pareigūnų žmonos lindėjo namuose ir net į gatvę išeidavo retai.

O ką jau kalbėti apie tai, kad jos lydėtų savo vyrus ne tik po šalį, bet, juo labiau, ir po užsienio šalis. Užtat jas išsiųsdavo atostogauti kur norėjo.

O tos Kremliaus žmonos, kurios vis dėlto siekė atsidurti dėmesio centre, anksčiau ar vėliau būdavo įrašytos į Stalino „juodąjį sąrašą“. Ir nesvarbu kieno jos buvo žmonos ir kuo jos užsiėmė – politika ar visuomenine veikla. Pavyzdžiui, kaip Polina Žemčiužina (Molotovo žmona) ar Jekaterina Kalinina. Ar buvo tiesiog elegantiškos aukštuomenės damos, užburiančios savo grožiu ir apdarais, kaip maršalo Michailo Tuchačevskio žmona Nina Grynevič arba antroji Budiono žmona, dainininkė Olga Michailovna.

Stalinas jas sunaikino. Jo įsitikinimu, tikri vadai turi aukotis. Juk ir jis paaukojo savo šeimą. Todėl to paties reikalavo ir iš savo bendražygių. Mat Stalinas buvo įsitikinęs, kad žmona ir yra bet kurio sovietinio politinio veikėjo silpnoji grandis, nes būtent per ją, per jos ryšius ar pažintis su kitomis moterimis, užsienio žvalgyba gali prieiti prie bet kurio sovietinės vadovybės nario.

Greičiausiai dėl to ir Kremliaus aukštų valdininkų žmonos sėdėjo tyliai ir apskritai kuo rečiau stengėsi iškišti nosį ir namų. O gal tai buvo tiesiog savisaugos instinktas.

Tik 1959-aisiais tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas pirmasis išvežė savo žmoną į Ameriką. Tai buvo ir pirmasis SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus vizitas į JAV.

Praeis dar valanda kita ir lėktuvas su Chruščiovo šeima bei juos lydinčiais asmenimis nusileis Vašingtone. Tai buvo pirmoji Ninos Petrovnos išvyka į užsienį, nors ji ir labai nenorėjo vykti.

Nikita, kaip jį vadino liaudis, pirmasis išvedė į dienos šviesą savo žmoną ir parodė, kad ir valstybės vadovas gali ir turi turėti normalią šeimą.

Iš tikrųjų vykti į užsienį su žmona Chruščiovą įkalbėjo tuometis polinis veikėjas Anastasas Mikojanas, kuris jau ne kartą buvo lankęsis užsienyje ir žinojo, kaip amerikiečiai žiūri į sovietinius žmones.

Per politinio biuro posėdį, kur buvo aptariamas būsimas Chruščiovo vizitas į JAV, Mikojanas pasakė:

– Nikita, pasiimk su savimi ir šeimą. Juk ten pagalvos, kad mes, komunistai, esame su ragais ir uodegomis.

Nina Petrovna Amerikoje patyrė tikrą šoką. Juk pats JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris spaudė jai ranką, o kur dar ištaigingi priėmimai, kuriuose dalyvavo net Marilyn Monroe, žurnalistų dėmesys, fotoaparatų blykstės.

Moteriai, kuri didesnę savo gyvenimo dalį praleido provincijos užkampyje, o Maskvoje labai retai išeidavo iš valdiško, valstybės skirto buto – to buvo per daug.

Bet pirmąjį Amerikos visuomenės krikštą Chruščiovo žmona priėmė aukštai iškelta galva. Kaip bebūtų keista, bet ji, skirtingai nei jos vyras, galėjo kad ir kukliai susikalbėti angliškai, nes tos kalbos mokėsi mokykloje. Be to, ir kitiems paliko labai paprastos, bet geros ir mielos moters įvaizdį, kuris atitiko visą komunistinės valstybės santvarką. Ir vadino Niną Petrovną „amerikietiška močiute“. Juk svarbiausia amerikiečiams buvo, kad ji visą laiką šypsojosi.

Bet kai JAV prezidentu tapo Johnas F.Kennedy, per priėmimą su šios šalies vadovu Nina Petrovna patyrė tarptautinę gėdą. Iš nuotraukos, darytos 1961 metais per JAV vadovo vizitą Vienoje, kur Nina Petrovna stovi šalia Jacqueline Kennedy ir kitų ponių, juokėsi ir šaipėsi visas Vakarų pasaulis.

Dvi dviejų galingų valstybių pirmosios ponios – elegantiška ir stilinga J.Kennedy ir N.Chruščiova – apkūni provincijos tetulė, o jos suknelė labiau panašėjo į naminį chalatą. Šį kartą Ninos Petrovnos paprastumo ir kuklumo pasaulis neatleido. Fotografiją publikavo visi didžiausi pasaulio laikraščiai ir žurnalistai negailėjo jai kandžių pastabų ir antraščių: „Pirmoji SSRS ponia pamiršo persirengti ir atėjo į priėmimą su naminiu chalatu“.

Tuo metu JAV ir SSRS santykiai buvo labai įtempti. Todėl Vakarų žurnalistai nepagailėjo ne tik Ninos Petrovnos, bet ir jos ne mažiau kaimietiško vyro N.Chruščiovo.

Nepaisant to, J.Kennedy spaudė ranką Ninai Petrovnai ir, padedant vertėjui, mandagiai su ja bendravo, energingai gestikuliuodamas rankomis. O Chruščiovas stovėjo greta elegantiškos Jacqueline, kuri taip pat maloniai šypsodama su juo kalbėjosi.

Po šio vizito Vienoje ir patirtos gėdos Nina Petrovna daugiau nebekėlė kojos iš namų ir pasišventė šeimai.

Apskritai sovietų vadovams „pirmoji ledi“ skambėjo labai nesuprantamai, kone kaip necenzūrinis išsireiškimas. Juk jie nežinojo, nei kaip „pirmoji ponia“ turi elgtis, nežinojo nei ką ji turi pasakyti, nei kaip laikytis.

Bet nereikia manyti, kad Nina Petrovna buvo tik savo vyro šešėlis. Jos didelę įtaką Nikitai Chruščiovui pripažįsta dauguma istorikų ir tos epochos liudytojų, nes ji buvo protinga, išmintinga ir išsilavinusi moteris. Žinoma, Nina Petrovna negalėjo numatyti ateinančių žemės ūkio reformų, Karibų krizės ir kitų Chruščiovo klaidų. Bet ji visada sugebėjo labai objektyviai ir racionaliai įvertinti savo vyro darbus. Daugelis žinojo, kad Nikita su žmona dažnai tardavosi įvairiais klausimais.

Pagunda palikti šeimą Brežnevui kildavo gana dažnai

Viktorija Brežneva buvo sąstingio laikų pavyzdinė namų šeimininkė, o jos vyras – senas, paliegęs žmogus, daug metų valdęs šalį, priklausomas nuo medikamentų ir beveik nukvakęs. Bet nuo to jo žmonai buvo tik geriau...

Nes iki tol moters kasdien neapleisdavo mintis, ar jos brangusis Leonidas Iljičius neišeis pas kitą. Nes kol tapo „vaikščiojančiu numirėliu“, jis buvo didelis mėgėjas pasukti „į kairę“. Kad ir ką bekalbėtume apie jį, bet jaunas jis buvo išvaizdus vyras. Jam patiko moterys ir moterims jis patiko. Dar tuomet Leonidas Iljičius sakė savo žmonai, kad tai ne pats blogiausias vyro bruožas. Svarbu, kad tai nepakenktų partijos reikalams.

L.Brežnevas vedė Viktoriją 1927 metais. Susipažino šokiuose ir beveik iš karto atsirado abipusiai jausmai. Bet maždaug po dvejų santuokos metų Viktorija suprato, kad tokį įspūdingą vyrą išlaikyti šeimoje bus labai sunku. Net Stalinas yra kartą apie jį pasakęs: „Koks gražus moldavas“.

Iš tikrųjų Brežnevas nebuvo moldavas, jis tik dirbo Moldavijoje. Vienaip ar kitaip, bet nepaneigsi – jaunystėje jis buvo tikras sekso simbolis ir moterų širdžių ėdikas. Buvo kalbama, kad moterys pačios kabinosi jam ant kaklo ir neleisdavo praeiti. Ir šias savybes Leonidas Iljičius išsaugojo labai ilgai.

Todėl pagunda palikti šeimą Brežnevui kildavo gana dažnai. Jo meilės romanai kaip reikiant patampė žmonos Viktorijos nervus. Bet vis dėlto skirtis jis nesiryžo, nes žinojo, kad jam būtų tekę už tai sumokėti didelę kainą.

Jų santuoka pirmą kartą subraškėjo dar karo metais. Iš pradžių Viktorija dažnai sulaukdavo Leonido laiškų, o po to jis nutilo... Viktorija nekantriai laukė, kada jis grįš, vydama nuo savęs juodžiausias mintis, bet visi nuogąstavimai, deja, išsipildė. Leonidas fronte susirado moterį, gydytoją Tamarą Laverčenko, kurią ir atsivežė į Dnepropetrovską. Ir pasakė žmonai:

– Žinai, buvo tokie sunkūs mūšiai, galvojau, kad jau rytoj mirsiu, tai aš susiradau moterį.

Viktorija jį suprato ir palaikė. Bet kai Leonidas Iljičius pasakė žmonai, kad ruošiasi su ja skirtis ir susituokti su savo fronto drauge, Viktorija pasielgė labai kategoriškai: pateikė ultimatumą ir įspėjo, kad parašys pareiškimą partijos komitetui, jį išmes ir sugadins karjerą.

Leonidas išsigando, paliko meilužę ir jo šeiminis gyvenimas ėmė toliau tekėti ramia vaga.

1939 metais Brežnevas tapo Dnepropetrovsko partijos komiteto pirmininku. Ir, žinoma, svajojo apie Maskvą bei vietą politiniame biure.

Viktorija Petrovna daugiau niekada jam nepriminė tos neištikimybės ir užmerkdavo akis  sužinojusi apie naują savo vyro meilės romaną, kurių buvo ne vienas ir ne du.

Viktorija buvo išmintinga moteris, ji suprato, kad jos vyras gražuolis, o ji negali tuo pasigirti ir kad vyro padėtis daug pranašesnė nei jos. Bet ji išgelbėjo šeimą.

L.Brežnevas mėgo užmegzti kurortinius romanus Kryme, kur dažnai vykdavo pataisyti  sveikatos. Pats sezono įkarštis. Žmonių – kiek tik akys užmato. Norint turėti vietą paplūdimyje, reikėdavo ateitį į jį dar prieš patekant saulei.

Vienas iš jo širdį suvirpinusių susitikimų įvyko Sočyje. Tiesa, Brežnevas miesto filharmonijos dainininkę Aną Šalfejevą jau pažinojo iš anksčiau. Bet net ir Viktorijos Petrovnos pateiktas ultimatumas nesutrukdė Brežnevui atnaujinti meilės romaną, kuris prasidėjo dar karo metais. Tada A.Šalfejeva su koncertine brigada keliavo po šalį.

Po vieno tokio koncerto, kareiviai, nurodžius politiniam vadui Brežnevui, uždarė Aną valgykloje, bet mergina, dar prieš atvykstant „džentelmenui“, pabėgo pro langą. Toks dainininkės elgesys tik dar labiau pakurstė Leonido aistras. O Šalfejeva, geriau pažinusi Brežnevą, tapo maloni ir švelni jam.

Po karo jie ir toliau palaikė ryšį. Susitikimai vyko būsimo generalinio sekretoriaus viloje Sočyje, kur jis kartais atvykdavo be žmonos ir vaikų. Bet pamažu santykiai išsisėmė ir įsimylėjėliai išsiskyrė.

Nors Ana ir neturėjo planų išvesti vyrą iš šeimos, bet bendravo su juo šiltai ir visada kreipdavosi į jį „Lionička“. Nors sovietų liaudies atmintyje Brežnevas išliko kaip labai nerišliai kalbantis ir protaujantis žmogus, bet jei A.Šalfejeva būtų parašiusi atsiminimų knygą, tai genseko personažas joje būtų buvęs visai kitoks. Anot jos, tai labai galantiškas vyras, kuris buvo dosnus dovanoms.

Jei Brežnevas jausdavo kokius nors jausmus moteriai, tai tada jai labai pasisekdavo. Nes jis ją arba sėkmingai ištekindavo, tai yra už reikalingo vyro, arba įdarbindavo šiltoje vietoje. Ir visos moterys likdavo patenkintos.

Vėliau A.Šalfejeva ištekėjo už generolo, tačiau santuoka greitai iširo: pora nespėjo susilaukti vaikų. Bet net ir Brežnevo dovanos nepagerino jo meilužės gyvenimo sąlygų. Daug metų A.Šalfejeva gyveno bendro tipo bute, vadinamojoje „komunalkėje“. Dažnai skundėsi savo draugams dėl triukšmingų kaimynų, kurie piktnaudžiavo alkoholiu.

Kartą vienas Šalfejevos draugų nuotraukų albume atsitiktinai pamatė fotografiją, kurioje L.Brežnevas stovi meiliai apsikabinęs savo mylimąją Sočyje. Draugai patarė Anai kreiptis į Leonidą Iljičių su prašymu, kad skirtų jai atskirą butą. Šalfejeva taip ir padarė. Moteris nepriminė Brežnevui jųdviejų romano, o tiesiog įdėjo tą pačią nuotrauką į voką ir išsiuntė.

Po kiek laiko A.Šalfejeva gavo dviejų kambarių butą Sočyje. Tačiau miesto filharmonijos dainininkė nebuvo vienintelė sulaukusi tokios dovanos iš generalinio sekretoriaus. Nežinia, ar Brežnevo paprašė ką nors panašaus ir jo fronto draugė, gydytoja Tamara Laverčenko, bet buvusio mylimojo dėka ji taip pat tapo buto savininke, tik šį kartą – SSRS sostinėje Maskvoje.

Viktorija Petrovna, sužinojusi apie dovanotą butą meilužei, iškėlė skandalą vyrui. Bet Leonidas  nepasimetė ir visą kaltę suvertė Tamaros broliui Jakovui: esą jis tuo pasirūpino. Bet Viktorija nepatikėjo vyru. Tačiau netrukus „Vitia“, kaip Brežnevas dažnai vadino Viktoriją Petrovną, nurimo ir gyvenimas vėl ėmė tekėti įprasta vaga.

Ir kol Brežnevas mezgė vis naujus meilės romanus, medžiojo, keliavo, kėlė tostus įvairiuose pokyliuose, žmona per dienas kepė jo mėgstamus kotletus, virė uogienes, prireikus prisiūdavo vyro marškinių sagą.

Viktorija niekada neprašė vyro brangių dovanų, niekada nelindo jam į akis, nesirodė viešumoje. Bet ir nesijautė nelaiminga būdama jo šešėlyje. Priešingai – ji jautėsi pilnateisė savo namų šeimininkė.

Bet kaip sakė išminčius Saliamonas: viskas gyvenime praeina. Praėjo ir Brežnevui: potencija nebe ta, aistros išblėso, bet Viktorijos dėka buvo išsaugota šeima: vaikai turėjo tėvą, anūkai senelį. Ko daugiau reikia?

L.Brežnevas vis dėlto retsykiais parodydavo visuomenei savo žmoną. Bet labai retai. Kai neįmanoma būdavo apeiti protokolo. Viktorija paprastai turėdavo dalyvauti, kai į sovietų šalį atvykdavo aukšto rango užsienio šalių svečiai. Vienas jų – JAV prezidento Richardo Nixono vizitas Maskvoje ir Kremliuje. Bet nepaisant to, kad tada V.Brežnevos aprangos stilių kūrė rusų mados garsenybė Viačeslavas Zaicevas, atrodė ji labai provincialiai.

Tos kaimietiškos išvaizdos ir laikysenos ne vienai Kremliaus žmonai taip ir nepavyko atsikratyti. Juk jos labai mėgo gardžiai ir daug pavalgyti, ir tai atsispindėjo ne tik jų figūrose, bet ir ant veidų. Jos tada ir nežinojo, kas yra sveikas gyvenimo būdas.

Andropovui buvo gėda dėl savo sūnaus, o dar blogiau – galėjo nukentėti reputacija

SSRS KGB pirmininko, būsimo genseko J.Andropovo žmona Tatjana taip pat nebuvo išimtis – visada atrodė pernelyg paprastai. Kaip ir kitos Kremliaus žmonos ji buvo apkūni ir labai kukliai rengėsi. Bet Tatjana  niekada ir nesuko galvos nei dėl šukuosenos, suknelės, nei dėl dietos. Nes jos sąmonė buvo nuolat pritemdyta psichotropinių vaistų.

Tik daug vėliau paaiškėjo, kad ta moteris buvo patekusi į tikrą pragarą ir tai nepraėjo be pasekmių: susirgo sunkia psichikos liga.

T.Andropovos sveikatą pakirto kruvini įvykiai Vengrijoje, kur Andropovas dirbo SSRS pasiuntiniu.

1956 metais Vengrijoje įvyko perversmas – sukilimas prieš sovietų santvarką ir jos šalininkus. Budapešto gatvėse liejosi nekaltų žmonių kraujas. Buvo neįtikėtinai baisu. Sukilėliai turėjo ne tik šautuvų, bet ir patrankų. Jie ruošėsi susidoroti ir su sovietų diplomatais. Bet pirmiausiai nuvertė ir sudaužė didžiulį Stalino paminklą ir reikalavo, kad sovietų kariniai daliniai būtų kuo greičiau išvesti iš Vengrijos.

Andropovas dar prieš metus iki šių kruvinų įvykių įspėjo Chruščiovą, kad Vengrijoje bręsta didelis sukilimas ir kai jis prasiverš, bus labai baisu. Bet SSRS vadovybė visada problemas spręsdavo paskutinę akimirką ir ginklu.

Andropovas buvo įvykių sūkuryje, o atstovybėje, kurią galėjo bet kurią minutę užimti sukilėliai, liko jo žmona ir vaikai. Bet jie tuo metu jam buvo antraeilis reikalas. Į SSRS pasiuntinybę buvo šaudoma. Po to įsiveržė sukilėliai, ėmė viską daužyti ir laužyti, bet jau kai moterys ir vaikai buvo išvesti iš atstovybės per atsarginį išėjimą.

Gulėdama ligoninėje ir negalėdama ilgai užmigti Andropovo žmona vėl ir vėl prisimindavo tuos baisius įvykius Vengrijoje. Kai jos vyras buvo kažkur barikadose, o ji ir dar kelios moterys su vaikais mėgino ištrūkti iš krauju pasruvusio pragaro. Mūšiams gatvėse nurimus, gydytojai pasakė Andropovui: „Po to, ką ji išgyveno, bet kuris galėjo išprotėti“.

Andropovo gyvenimas buvo labai sudėtingas. Negana to, kad teko slėpti savo ligonę žmoną, jam nedavė ramybės kažkada jo paliktos pirmos šeimos bėdos ir problemos. Juk pirmoje santuokoje liko sūnus Vladimiras, kurio elgesys Andropovą liūdindavo, nes Vladimiras mėgo išgerti ir jam buvo nusispjauti tiek į karjerą, tiek į partiją.

Vladimiras buvo labai patiklus. Jaunystėje dėl šios savo savybės prisidirbo ir buvo teisiamas. Jaunas vyras neturėjo ir aukštojo išsilavinimo. Bet pažinojusieji Vladimirą sakė, kad jis buvo tiesiog geras ir nuoširdus žmogus.

Sūnus net parašė tėvui laišką iš Tiraspolio į Maskvą, prašydamas priimti, padėti surasti gerą darbą. Bet Andropovas nenorėjo greta savęs matyti sūnaus, kuris buvo teistas. Ir visada sausai jam atsakydavo: „Maskva labai sudėtingas dalykas ir į ją reikia važiuoti turint kokį nors bagažą. Pirmiau įsigyk išsilavinimą“.

Be to, Andropovas nenorėjo, kad ir kiti jo bendražygiai sužinotų, jog jo sūnus – neišsilavinęs ir teistas. Jam buvo gėda, o dar blogiau – galėjo nukentėti jo reputacija. Pasipiltų kalbos, gandai, laiškai. Juk Andropovas nuolat konfliktavo su SSRS Vidaus reikalų ministerijos vadovybe.

Lubiankos šeimininkas – SSRS vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas visą laiką nuožmiai kovėsi dėl pagrindinės ir svarbiausios šalies institucijos vardo. Tai buvo žaidimas be taisyklių. Abi pusės buvo pasirengusios blogiausiam, todėl naivus ir mėgstantis išgerti Andropovo sūnus VRM ministrui būtų buvęs puikus masalas sunaikinti KGB vadovą.

Praėjus kiek laiko Andropovui pranešė, kad jo 35-erių sūnus mirė neaiškiomis aplinkybėmis: išvyko žvejoti ir negrįžo. Jauno vyro laidotuves organizavo žmonės iš KGB. Viskas buvo padaryta labai greitai ir tyliai, kad nepritrauktų ir neatkreiptų kitų dėmesio. Andropovas sūnaus laidotuvėse nedalyvavo.

Vis dėlto jis mąstė, kad dėl mirties kažkas ne taip: koks gali būti širdies nepakankamumas, sulaukus vos 35 metų. Bet nereikalavo atlikti nei skrodimo, nei tyrimo. Stengėsi kuo greičiau viską pamiršti.

Su sūnaus dukra - savo anūke Andropovas buvo susitikęs tik du kartus per visą gyvenimą.

Nors Andropovas ir labai mylėjo savo antrą žmoną, labai dėl jos išgyveno, rūpinosi, bet ir jai jis skyrė mažai dėmesio.

Andropovas dirbo nuo 8 val. ryto iki 23 val. vakaro ar net ilgiau. Pavaldiniai žinojo, kad jokios šeimos problemos neprivers jo nutraukti posėdžio ir pakilti nuo stalo.

Bet kartais kai suskambėdavo telefonas, iš Andropovo nutrūkstančių frazių buvo aišku, kad kitame laido gale kalba jo žmona. Ir tada pavaldiniai žinojo, kad reikia išeiti iš kabineto. Nes net ir iš trumpų viršininko atsakymų buvo galima suprasti, kad jis nerimauja, konfliktuoja su žmona ar tiesiog rūpinasi. Ir Andropovas nenorėjo, kad kas nors tai girdėtų.

Suslovo žmona pasirūpino, kad pusė vyro algos būtų skirta beglobiams ir bedaliams žmonėms

Brežnevo laikais ne vienas Andropovas buvo toks paslaptingas ir uždaras: žmogus pilku lietpalčiu, su skrybėle, nieko nepasakantis žvilgsnis ir šaltos akys. Tai – svarbiausias SSRS ideologas Michailas Suslovas.

Bet jei Andropovo širdyje galima buvo įžvelgti net demonišką prigimtį, tai Suslovas, atrodė, apskritai neturėjo širdies, nuo jo dvelkė vien šaltis.

M.Suslovas buvo antrasis valstybės asmuo, o gal net pirmasis L.Brežnevo laikais. Nes Brežnevas, priimdamas sprendimus, visada klausdavo: „Kaip jūs galvojate, Michailai Andrejevičiau...“. Tokią galią turėjo tik Suslovas, kuris dažnai buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“.

M.Suslovo žmona Jelizaveta buvo metais jaunesnė už savo vyrą, bet mirė 1972-aisiais – dešimt metų iki Suslovo mirties.

Suslovo žmona ilgus metus dirbo gydytoja, kol galiausiai apgynė mokslų kandidatės disertaciją. Vėliau ji vadovavo Maskvos odontologijos institutui.

Suslovai turėjo du vaikus. 1929 metais susilaukė pirmagimio, kuriam suteikė Revolijaus vardą (1920-1930 m. buvo populiaru duoti vaikams vardus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai siejosi su 1917-ųjų bolševikų revoliucijos įvykiais ir datomis - pavyzdžiui, Oktiabrina, Komunelija ir panašiai).

1939 metais būsimo vyriausiojo sovietų ideologo šeimoje gimė dukra Maja. Ji, kaip ir jos tėvai, pasižymėjo žinių troškuliu ir kruopščiai mokėsi. Baigusi universitetą M.Suslova apgynė istorijos mokslų daktarės disertaciją.

Suslovas metų metais nešiojo tą patį kostiumą. Jo butas Maskvoje ir vasarnamis buvo apstatyti tik valdiškais, inventorizuotais baldais. Nors galėjo sau leisti viską, ne tik kad neleido, bet ir gniaužė visos šalies kultūros, mokslo inteligentijos pasiekimus.

Suslovo asmeninis gyvenimas buvo paslaptis ne tik sovietų liaudžiai, bet ir pačiam Brežnevui. Taip niekas ir nematė viešumoje M.Suslovo žmonos. Anot šaltinių, ji buvo labai kovinga moteris. Karo metais dirbo ir operavo karo ligoninėse, ir išgelbėjo daug gyvybių.

Tik Suslovo žmona pasirūpino, kad pusę vyro didelės algos (jam tuo metu buvo mokama apie 10 tūkst. rublių, kai vidutinis atlyginimas siekė 120 rublių) būtų skirta beglobiams ir bedaliams žmonėms. Moteris nuolat pervesdavo nemažas pinigų sumas vaikų namams ir senelių prieglaudoms, bet niekam apie tai nepasakojo. Tai buvo tik vienas dalis jų asmeninio gyvenimo, kurią pora kruopščiai slėpė. Dauguma sovietinių žmonių apskritai galvojo, kad Suslovas yra nelaimingas našlys ir gyvena tik darbu.

Černenka tapo ne tik pajuokos objektu, bet ir didžiuliu moraliniu skauduliu jo šeimai

Eiliniai SSRS gyventojai taip pat nežinojo, kad Kremliaus gensekų žmonos turėjo ne tik tarnaičių, daugybę kitų privilegijų, bet ir dažnai verkė.

Nors Konstantino Černenkos žmona pragyveno su juo ilgai, bet jai buvo labai nelengva. Likus metams iki vyro mirties, moters kančios buvo tiesiog nebepakeliamos. Sunkiai sergantis Černenka, kuriam reikėjo gulėti namuose arba ligoninėje, staiga tapo genseku.

Grįžęs namo po Centro komiteto  plenumo, kur jis ir buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi, nusivilko paltą, atsisėdo koridoriuje ant kėdės ir sėdėjo kaip įbestas. Žmona priėjo ir pasakė:

– Ką tu padarei? Kodėl tu sutikai? Juk yra jaunesnių už tave. Sveikų ir tvirtų. Kad ir Gorbačiovas.

Černenka kiek patylėjo ir atsakė:

– Jam dar per anksti.

Černenka valdė šalį trumpai. Savo televizorių ekranuose žmonės matė vos pastovintį, prilaikomą kitų, išgeltusį ir sunkiai bepratariantį žodį žmogų. Tai buvo dar viena (po Ninos Petrovnos suknelės) didžiulė gėda pasaulio akyse, nes Černenka vadovavo šaliai iš ligoninės lovos, geriausiu atveju – iš namų, dažnai prarasdamas sąmonę, painiodamas žodžius, priimdamas sveiku protu nesuvokiamus sprendimus. Vieną jų – grąžinti į aukščiausios valdžios ešelonus V.Molotovą.

Bet Černenkos namuose prie skambančio telefono visada pirmoji prieidavo jo žmona Ana, kuriai neretai ir tekdavo spręsti, kiek klausimas yra svarbus ir skubus ir ar nebus blogiau, jei ji patrukdys jau beveik nebesiorientuojantį aplinkoje vyrą. Moteris ne kartą padėjo, galima sakyti, išeiti iš situacijos be išeities, kai tuo metu jos vyras gulėjo be sąmonės ir jau merdėjo.

Kremliaus bendrapartiečiai parodė Černenką sovietų liaudžiai likus savaitei iki mirties, tvirtindami, kad viskas gerai, jis jaučiasi puikiai. Tuo pačiu paversdami jį ne tik pajuokos objektu, bet ir nesuprasdami, kokią moralinę žalą daro jo šeimai ir artimiesiems. Jie norėjo tik vieno: kad K.Černenką visi paliktų ramybėje.

Negana to, leisgyvis Černenka balsavo ir Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose. Tiksliau, ligoninėje, kur gensekas gulėjo, padarė rinkimų apylinkę, kad jis galėtų balsuoti neišlipdamas iš lovos. Bet apgailėtinai atrodantis Černenka tik pamojavo, nes daugiau nebepajėgė ką nors padaryti.

Ir visai tai jo žmona Ana turėjo perleisti pro save. Nors moteris buvo kantri, stipri ir vyriško charakterio, bet niekas nematė A.Černenko ašarų - kaip ir jos pačios. Ji gal tik porą kartų buvo užfiksuota sovietų laikraščiuose, kaip ir kai kurios kitos Kremliaus vadų žmonos, nes buvo linkusi gyventi tyliai ir ramiai.

Bet sovietų laikais buvo „tradicija“: kai tik baigdavosi vyro viešpatavimas, žmonoms tekdavo sunki dalia.

Chruščiovą nušalinus nuo valdžios, iš jo šeimos karto buvo atimtos visos privilegijos ir nekilnojamasis turtas.

V.Brežneva po vyro mirties liko viena. Jų duktė Galina nuėjo šunkeliais ir pamiršo motiną. Buvo labai sunku su pinigais, nes iki tol jai nereikėjo apie tai galvoti. O Brežnevui mirus našlei teko gyventi iš labai mažos pensijos, ji nebesulaukė ir tinkamos medicinos priežiūros.

J.Andropovo žmona, nepaisant jos sunkios psichinės ligos, pergyveno savo vyrą, bet apie kokią nors laimingą šios moters senatvę netenka kalbėti.

K.Černenkos žmona, palaidojusi vyrą, nuolat gyveno jausdama nuoskaudą. Nes ir persitvarkymo laikų laikraščiuose K.Černenka buvo prisimenamas kaip „vegetuojanti daržovė“, priėmęs nesąmoningus sprendimus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.