KGB agentų sūnus – šnipas, kuris perėjęs į kitą pusę padėjo ir M. Gorbačiovui, ir M. Thatcher (15)

Britų istorikas, „The Times“ skiltininkas ir daugelio populiarų dokumentinės publicistikos knygų autorius Benas Macintyre‘as neseniai lietuviškai išleistoje knygoje „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę“ rašo apie sovietų žvalgą Olegą Gordijevskį, kurio slaptas bendradarbiavimas su britų žvalgyba paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą ir darė poveikį pasaulio įvykiams.

1984 m. gruodis. Būsimasis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas susitinka Čekerse su britų ministre pirmininke M. Thatcher. Vėliau ji M. Gorbačiovą apibūdino kaip „žmogų, su kuriuo galima kai ką nuveikti“.<br> Leidėjų nuotr.
1984 m. gruodis. Būsimasis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas susitinka Čekerse su britų ministre pirmininke M. Thatcher. Vėliau ji M. Gorbačiovą apibūdino kaip „žmogų, su kuriuo galima kai ką nuveikti“.<br> Leidėjų nuotr.
Olegas Gordijevskis su Edinburge rinktu leiboristų parlamentaru Ronu Brownu ir Čekoslovakijos šnipu Janu Sarkocy.<br> Leidėjų nuotr.
Olegas Gordijevskis su Edinburge rinktu leiboristų parlamentaru Ronu Brownu ir Čekoslovakijos šnipu Janu Sarkocy.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Knygos ištrauka

Apr 8, 2021, 9:47 PM, atnaujinta Apr 8, 2021, 9:47 PM

Pagal veiklos mastą Olegą Gordijevskį būtų galima lyginti su britų dvigubu agentu Kimu Philby, tik Gordijevskis pasirinko priešingą – teisingąją – Šaltojo karo fronto pusę. Dviejų KGB pareigūnų sūnus ir ikoniškiausių sovietinės dvasios institucijų auklėtinis, protingas, gabus ir išsilavinęs Gordijevskis pamažu savo šalies komunistinę sistemą ėmė suvokti kaip nusikalstamą ir jos nekęsti. Jo karjera KGB prasidėjo 1968 m., galiausiai jis tapo svarbiausiu sovietinio KGB žmogumi Londone, tačiau nuo 1973 m. slapta dirbo ir britų žvalgybai MI6.

Beveik dešimtmetį, Šaltajam karui artėjant link saulėlydžio, Gordijevskis padėjo Vakarams neutralizuoti KGB veiklą, atskleisti rusų šnipus, sutrukdyti KGB žvalgybos operacijoms. Akylai saugodama savo agentą rusą, MI6 neatskleidė jo tapatybės savo artimiausiai partnerei CŽV, o pastarajai vis labiau rūpėjo sužinoti, kas gi tas akivaizdžiai aukščiausio lygmens britų agentas.

Tas atkaklus smalsumas ir lėmė Gordijevskio likimą: nustatyti vertingojo agento tapatybę CŽV pavedė ne kam kitam, o Aldrichui Amesui – žmogui, sąmoningai pasirinkusiam šnipinėti sovietams.

Šioje įspūdingoje, įtampos, išdavysčių ir lojalumo kupinoje Šaltojo karo dramoje nuožmiai varžosi trys didvalstybės – JAV, Britanija ir Sovietų Sąjunga, o šių varžybų kulminacija baigiasi kvapą gniaužiančiu, kinematografišku, žingsnis po žingsnio aprašytu Gordijevskio pabėgimu iš Maskvos 1985-aisiais. Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.

* * *

Tą vasarą per atostogas Maskvoje Olegą iškvietė į Pirmosios vyriausiosios valdybos būstinę pasikalbėti su viršininku apie jo ateitį. Dabartinis Britanijos ir Skandinavijos skyriaus vadovas Nikolajus Gribinas, kadaise gitara grojęs vunderkindas, su kuriuo Olegas susipažino Danijoje, buvo „draugiškas, nors prie širdies dėk“. Pasiūlė Gordijevskiui du galimus variantus: užimti jo skyriaus direktoriaus pavaduotojo postą Maskvoje arba rezidento postą Londone. Gordijevskis mandagiai, bet tvirtai pareiškė, kad teiktų pirmenybę antrajam. Gribinas patarė būti kantriam: „Kuo labiau priartėji prie vadovo pozicijos užsienyje, tuo pavojingiau, nes daugiau intrigų.“ Bet pažadėjo Gordijevskiui visišką savo paramą.

Tada pokalbis pakrypo link politikos, ir Gribinas šiltai atsiliepė apie ryškią naują žvaigždę komunistinio dangaus skliaute, pavarde Michailas Gorbačiovas. Kombainininko sūnus Gorbačiovas sparčiai kilo komunistinės hierarchijos laiptais, tapo tikruoju Politbiuro nariu dar nesulaukęs penkiasdešimties. Buvo kalbama, kad jis veikiausiai pakeis merdintį Černenką. „KGB nuomone, Gorbačiovas – mūsų geriausia korta ateičiai“, – prasitarė Gribinas.

Margaret Thatcher padarė tokią pat išvadą.

Gorbačiovas buvo kaip tik toks energingas Rusijos lyderis, kokio ji laukė: reformatorius, turintis viziją, pakeliavęs už sovietinio bloko ribų, kitoks nei siaurapročiai sovietų gerontokratai. Užsienio reikalų ministerija ištyrė dirvą, ir 1984 metų vasarą Gorbačiovas priėmė kvietimą gruodį apsilankyti Britanijoje. Ponios Thatcher asmeninis sekretorius Charlesas Powellas pasakė jai, kad „vizitas yra unikali galimybė pabandyti perprasti naujos sovietų lyderių kartos mąstymą“.

Gordijevskiui tai irgi buvo galimybė. Kaip rezidentūros politinės žvalgybos vadovas, jis privalės instruktuoti Maskvą, ko gali tikėtis Gorbačiovas; kaip britų agentas jis informuos MI6 apie rusų pasirengimą vizitui. Tai buvo išskirtinis atvejis žvalgybos istorijoje, kai dvigubo šnipo padėtis leido jam koreguoti dviejų pasaulio lyderių susitikimo formatą, netgi kurti jo choreografiją. Gordijevskis galės patarti, ką Gorbačiovui sakyti britų ministrei pirmininkei, ir atvirkščiai. Jei susitikimas pavyks, Gordijevskio šansas tapti rezidentu padidės, o drauge didės ir žvalgybos laimikis.

Sužinojus, kad būsimasis sovietų lyderis atvyksta į Londoną, KGB kilo sujudimas, užvirė pasirengimo darbai. Iš Maskvos plaukė nurodymai, buvo reikalaujama išsamios informacijos apie visus Britanijos gyvenimo aspektus: politinius, karinius, technologinius ir ekonominius. Centrą ypač domino besitęsiantis angliakasių streikas: ar jie laimės? Kas juos finansuoja? Sovietų Sąjungoje, žinoma, streikuoti buvo draudžiama. Centras norėjo iki mažiausių detalių žinoti, ko Gorbačiovui tikėtis iš britų šeimininkų, kokias nemalonias staigmenas planuoja britų žvalgyba. Kai 1956 metais Londone lankėsi Chruščiovas, MI6 jo viešbutyje prikaišiojo blakių, klausėsi jo telefono pokalbių ir net pasiuntė narą apžiūrėti sovietinio kreiserio, kuriuo jis atplaukė, korpuso.

Nepasitikėjimo paveldas buvo giliai įsišaknijęs abiejose pusėse. Gorbačiovas buvo ištikimas savo partijos narys, sovietinės sistemos kūrinys; Margaret Thatcher – arši komunizmo kritikė, jo filosofiją smerkianti kaip amoralią ir despotišką. „Ar Kremlius turi sąžinę? – prieš metus Jungtinėse Valstijoje Winstono Churchillio fondo renginyje klausė ji. – Ar jie kada nors savęs klausia, koks yra gyvenimo tikslas? Kam visa tai? Ne. Jų tikėjime nerasi sąžinės, nėra skirties tarp gėrio ir blogio.“ Gorbačiovą istorija suformavo kaip liberalių pažiūrų pažangietį. Būsimasis atvirumo (glasnost) ir persitvarkymo (perestroika) architektas pakeis Sovietų Sąjungą išjudindamas jėgas, kurios ją sugriaus. Bet 1984 metais viso šito dar nelabai galėjai matyti. Margaret Thatcher ir Michailas Gorbačiovas stovėjo skirtingose gilios politinės ir kultūrinės prarajos pusėse. Nebuvo jokios garantijos, kad susitikimas pavyks: suartėjimas pareikalaus subtilios diplomatijos ir slaptos inžinerijos.

Pagal KGB planą, vizitas buvo galimybė sustiprinti Gorbačiovo pozicijas.

– Siųskite mums kuo tikslesnę informaciją, – įsakė Gribinas Gordijevskiui. – Ją turėdamas Gorbačiovas galės sublizgėti išskirtiniu intelektu.

Gordijevskis su komanda kibo į darbą. „Tikrai pasiraitojome rankoves, – prisimena Maksimas Paršikovas. – Rengėmė išsamius raportus apie visus esminius Britanijos politikos aspektus ir detaliai informavome apie visus dalyvius iš britų pusės.“ Viską, ką Gordijevskis surinko Nikitenkai siųsti į KGB Maskvoje, jis perdavė MI6. O britų žvalgyba teikė medžiagą, kurią Gordijevskis įtraukė į raportus Maskvai: pokalbių temas, klausimus, dėl kurių galima susitarti ir dėl kurių ne (pavyzdžiui, dėl angliakasių streiko), patarimus, kaip bendrauti su susitikimų dalyviais. Faktiškai instrukduodama abi puses britų žvalgyba nustatė vyksiančio susitikimo darbotvarkę.

1984 metų gruodžio 15 dieną Michailas ir Raisa Gorbačiovai atvyko aštuonių dienų vizito į Londoną. Buvo laiko ir apsipirkti, ir apžiūrėti miestą, įskaitant pamaldžią piligrimystę į Britų biblioteką, atiduoti pagarbą vietai, kurioje Marxas rašė savo Das Kapital. Bet iš esmės vizitas buvo išplėstinis diplomatinis demaršas: per keletą susitikimų ministrės pirmininkės užmiesčio rezidencijoje Čekerse Šaltojo karo priešininkai atsargiai tyrinėjo vienas kito požiūrius. Kiekvieną vakarą Gorbačiovas reikalavo smulkaus trijų keturių puslapių pranešimo apie kitos dienos susitikimą ir prognozuojamas pokalbio temas. Tokios informacijos KGB neturėjo. O MI6 turėjo. Tai buvo puiki galimybė pasirūpinti, kad abi pusės suprastų, kas vyksta, ir maksimaliai susikalbėtų, o kartu ir parodyti Gordijevskio vertingumą Maskvos viršininkams. Iš Užsienio reikalų ministerijos MI6 gavo ministro Geoffrey‘io Howe’o parengtą dokumentą su papunkčiui išdėstytais klausimais Gorbačiovui ir jo delegacijai. Sąrašas buvo perduotas Gordijevskiui, šis parlėkė į KGB postą, skubiai išspausdino jį rusiškai ir įteikė už kasvakarinius memorandumus atsakingam pareigūnui.

– Puiku! – pasakė Nikitenka. – Kaip tik tai, ko reikia.

Taip Geoffrey‘io Howe’o darbotvarkė virto KGB patarimais Gorbačiovui. Susitikimas vyko pažodžiui.

Gorbačiovo vizitas Britanijoje buvo didžiulė sėkmė. Nepaisant visų ideologinių skirtumų, Thatcher ir Gorbačiovas, regis, rado bendrą kalbą. Aišku, būta ir įtampos: ministrė pirmininkė atskaitė svečiui „paskaitą“ apie laisvosios rinkos pranašumus ir konkurenciją; Gorbačiovas užsispyręs tvirtino, kad „sovietinė sistema tobulesnė“, ir pakvietė ją pačią atvykti ir įsitikinti, kaip „laimingai“ gyvena sovietiniai žmonės. Jie susikirto dėl disidentų likimo, tarp jų ir dėl fiziko Andrejaus Sacharovo, taip pat dėl ginklavimosi varžybų. Ir jau visai piktai ministrė pirmininkė užsipuolė Sovietų Sąjungą, kad ši finansuojanti angliakasių streiką. Gorbačiovas tai neigė. „Sovietų Sąjunga niekada nėra pervedusi pinigų Nacionalinei angliakasių profsąjungai, – pasakė jis ir pašnairavo į savo propagandos guru, dalyvavusį sovietų delegacijoje. – Bent jau kiek man žinoma.“ Jis melavo, ir ponia Thatcher tai žinojo. Spalio mėnesį pats Gorbačiovas pasirašė planą paremti streikininkus 1,4 milijono dolerių.

Nepaisant žodinių dvikovų, abu lyderiai puikiai sutarė. Beveik kaip skaitydami iš tų pačių natų. Iš dalies taip ir buvo. KGB kasdien Gorbačiovui siuntė atsiliepimus su „pabrauktomis citatomis, kuriose reiškiamas dėkingumas ir teigiamas vertinimas“. Jis jas atidžiai skaitė. „Patarinėjome abiem pusėms, – sakė MI6 analitikas. – Tai buvo kažkas nauja: informaciją iš tiesų naudojome ne tam, kad apgautume, bet kad pagerintume santykius ir atvertume naujas galimybes. Būreliui mūsų pareigūnų tai buvo nuostabus įsimintinas laikas, kai jautėmės esą istorijos smaigalyje.“

Apžvalgininkai pastebėjo „tarp jų užsimezgusią žmogišką simpatiją“. Diskusijoms pasibaigus, Gorbačiovas pasakė esąs „išties labai patenkintas“. Margaret Thatcher jautėsi taip pat: „Jo asmenybė šviesmečiais skyrėsi nuo eilinių sovietinių aparatčikų, tų pilvakalbių negyvėlių.“ Gordijevskis MI6 pranešė, kad Maskva neatsidžiaugianti vizitu.

Laiške Reaganui ponia Thatcher rašė: „Man tikrai pasirodė, kad su juo galima kalbėtis. Turiu pripažinti – man jis visai patiko. Neabejotinai lojalus sovietinei sistemai, bet yra pasirengęs klausytis ir nuoširdžiai diskutuoti, o tada pats spręsti.“ Tas sakinys tapo vizito šūkiu, emblema energingesnės lyderystės, kuri rasis po Černenkos mirties. 1985 metų kovą jo postą perėmė Gorbačiovas, „žmogus, su kuriuo galima kalbėtis“.

Prie to proveržio iš dalies prisidėjo Gordijevskis.

Centras buvo patenkintas. KGB favoritas į SSRS vadovus parodė valstybininko savybes, o Londono rezidentūra tiesiog sužibėjo. Nikitenka gavo specialų pagyrimą už „pavyzdinį vizito parengimą“. Bet daugiausia čia nusipelnė Gordijevskis, sumanusis politinės žvalgybos vadas, parūpinęs tokius detalius ir informatyvius nurodymus, surinktus iš gausybės britiškų šaltinių. Dabar jis tapo rimčiausiu pretendentu į rezidento postą.

Nors Gordijevskiui buvo smagu galvoti, kad gerai pasidarbavo abiem pusėms – KGB ir MI6, jo mintis jaukė nerimo spyglys.

Gorbačiovo vizitui įpusėjus, Nikitenka pasikvietė savo pavaduotoją į kabinetą. Priešais jį ant stalo laikinasis rezidentas padėjo Gorbačiovui siųstą memorandumą su Gordijevskio pastabomis. KGB kontržvalgybos vadas įbedė įdėmų gelsvų akių žvilgsnį į Gordijevskį.

– Hmm. Labai geras raportas apie Geoffrey‘į Howe’ą, – tarė Nikitenka ir patylėjęs pridūrė: – Visai kaip Užsienio reikalų ministerijos dokumentas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.