Paroda skirta Vilko vaikams – tai 3–16 metų vaikai, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Rytų Prūsijos vieni ar dažniausiai su vienu iš suaugusiųjų pėsčiomis ar prekiniais traukiniais atklydo į sovietų okupuotą Lietuvą. Vieni liko čia, kiti nukeliavo į Latviją ir Estiją ar net Ukrainą ir Baltarusiją.
Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė informavo, kad virtualiai atidarant parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūras Bubnys pabrėžė, jog „šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus ir viską, kas šiems vaikams brangu.
Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir dvėselieną. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.“
Lietuvoje dalis vaikų buvo įsivaikinti, jiems suteiktas kitas vardas ir kitos šalies pasas, jie turėjo slėpti savo vokiškumą ir atsisakyti tikrosios tapatybės.
Tik atkūrus nepriklausomybę 1990 m. šiems žmonėms atsirado galimybė pradėti ieškoti savo artimųjų ir grįžti Vokietijon. 1991 m. Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susitelkė į bendriją „Edelweiss“.
Rengiant parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui talkino Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje, Lietuvoje veikianti vokiečių bendrija „Edelweiss“ ir organizacija „Karo vaikai Granzėje“, kur paroda liepą bus perkelta iš Vysbadeno.
