Viso pasaulio sporto aistruolių dėmesį prikaustė dėl COVID-19 į šiuos metus nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės. Liepos 23 d. per žaidynių atidarymo ceremoniją į Tokijo olimpinį stadioną nešdami savo valstybių vėliavas pirmąkart žengė du atstovai – sportininkas ir sportininkė. Bet Rusijos vėliavą nešančios sportininkų poros šiame parade neišvydome.
Po to, kai buvo atskleista visą sporto pasaulį šokiravusi informacija apie 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse veikusią Rusijos vyriausybės finansuojamą sisteminę dopingo programą, Pasaulinė antidopingo agentūra 2015 m. sustabdė Rusijos antidopingo centro veiklą, o po išsamių tyrimų Tarptautinis olimpinis komitetas ėmėsi beprecedenčių veiksmų – diskvalifikavo Rusiją iš olimpinių žaidynių.
2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse, diskvalifikavus atskiras sporto šakų federacijas ir dėl dopingo įkliuvusius sportininkus, Rusija dalyvavo, bet šalyje klestėjusiai (ar tebeklestinčiai) sisteminei dopingo vartojimo kultūrai įveikti ir padaryta pažanga įtikinti Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA) bei Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) penkerių metų pasirodė per maža. Todėl Tokijuje dalyvaus tik olimpinį kelialapį ir neutralių sportininkų statusą užsitikrinę Rusijos olimpiečiai.
Kas taip supykdė tarptautines sporto organizacijas bei WADA ir kas vis dėlto įvyko per rusams itin sėkmingas Sočio žaidynes?
„Rodčenkovo dvikovoje“ – nesumeluota Rusijos sporto dopingo istorija, su kuria pirmąkart buvo galima susipažinti „Oskarą“ pelniusiame Bryano Fogelio dokumentiniame filme „Ikaras“. Ne vienam Rusijos olimpiečiui Sočyje iškovoti medalį padėjo beveik neaptinkamas steroidų mišinys „Hercogienės kokteilis“, kurį sugalvojo Rusijos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas, falsifikuojami ir sukeičiami šlapimo mėginiai, ranka rankon dirbantys Sočio olimpinės laboratorijos tyrėjai, korumpuoti dopingo kontrolės pareigūnai ir visą šią akiplėšišką, sąžiningo sporto idėją paminančią operaciją akylai stebinti Federalinė saugumo tarnyba (FST).
Autobiografinėje knygoje Grigorijus Rodčenkovas, daugiau nei dešimt metų vadovavęs WADA akredituotai antidopingo laboratorijai Maskvoje, savo pasakojimą pradeda nuo asmeninės pažinties su dopingu, kaip jis, tada dar 22 metų Maskvos universiteto chemijos studentas ir bėgikas, pats išbandė steroidų ampules, kaip atsitiktinai sporto laikraštyje pamatęs skelbimą 1985 m. atėjo į tuometį SSRS fizinės kultūros mokslinių tyrimų institutą, kaip klupdamas ir vėl kildamas keliavo klaidžiais Rusijos sporto struktūrų laboratorijų labirintais iki pat didžiausios apgaulės sporto istorijoje – 2014 m. Sočio žaidynių.
Bet aferos grasinosi išlįsti į dienos šviesą, būti Maskvos antidopingo laboratorijos direktoriumi tapo labai pavojinga, todėl kino kūrėjo Bryano Fogelio padedamas G. Rodčenkovas pabėgo į Ameriką ir stojo į priešingą – tiesos sakytojų pusę. Jis ne tik viešai papasakojo apie savo vadovautos laboratorijos, FST ir valdžios machinacijas Sočio žaidynėse, bet kartu su teisininkais ypač prisidėjo prie to, kad 2019 m. pabaigoje JAV Atstovų rūmai, o po metų – ir JAV Senatas priimtų vadinamąjį Rodčenkovo antidopingo įstatymą, leidžiantį nustatyti baudžiamąsias ir civilines sankcijas už tarptautinį sukčiavimą dopingu, kelti sukčiams bylas ir privačius civilinius ieškinius, o sportininkams ir rėmėjams suteikė teisę kreiptis į JAV federalinį teismą ir išieškoti žalą iš asmenų, kurie sukčiavo varžybose.
Šį įstatymą savo parašu patvirtinęs tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi privertė sunerimti pačią Pasaulinę antidopingo agentūrą, nes, kitų šalių atstovų ir WADA tikinimu, priėmus šį Rodčenkovo įstatymą JAV teisinė sistema peržengia JAV ribas ir imama taikyti visiems dėl dopingo įkliuvusiems asmenims. Šio įstatymo pažeidėjams gresianti bausmė išties verčia kilstelėti antakius: bauda iki 1 milijono JAV dolerių ir laisvės atėmimas iki dešimties metų.
George‘as Orwellas rašė apie dvejamintę ir paaiškino, ką ji reiškia: „Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus.“ Šios knygos autorius G. Rodčenkovas sako: „Aš įkūniju šią orvelišką dvejamintę: buvau atsidavęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos sportui, tačiau savo paties šalyje esu smerkiamas kaip išdavikas. Esu viena iš priežasčių, kodėl 2004–2014 m. mano šalis laimėjo tiek daug olimpinių medalių, bet taip pat dėl manęs ji buvo išspirta iš olimpinio judėjimo.
Mano pavardė vis pasirodo tarptautinėje spaudoje, bet iš tiesų aš esu vaiduoklis. Turbūt esate girdėję apie lapę ir vištidę. Taigi aš buvau lapė. Pastačiau vištidę. Ir tada suvalgiau vištas. Žinoma, aš nedirbau vienas, aš vadovavau Rusijos dopingo operacijai atidžiai prižiūrimas slaptosios tarnybos – FST, buvusios KGB. Sporto ministerija sekė kiekvieną mano veiksmą. O visa tai vyko akylai stebint pačiam sporto apsėstam dziudo fanatikui prezidentui Vladimirui Putinui. (...)
Puikiai žinau, kad gyvenu akivaizdžių prieštarų pasaulyje – padedu toms pačioms organizacijoms, iš kurių tyčiojausi ir niekinau, kad jos ištirtų ir išaiškintų mano buvusius bendrininkus Rusijoje. Taip, lapė sugrįžo į vištidę ir nerimauja dėl vištų gerovės! Neatsiprašinėju dėl to, ką padariau. Anksčiau dariau tai, ką turėjau padaryti; dabar darau tai, ką renkuosi daryti. Skirtumas yra milžiniškas.“
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Grįžus į Maskvą manęs laukė dvi svarbios užduotys. Pirmoji – naujo Antidopingo centro statybos Maskvoje ir mūsų planuojamas persikėlimas į jį iškart po Naujųjų metų – 2013-iųjų – šventės. Antroji užduotis buvo pasiruošimas Sočiui ir artėjantis dešimties milijonų dolerių vertės instrumentų ir laboratorijos prietaisų pristatymas. Brangios prekės turėjo atvykti lapkričio viduryje penkiolika sunkvežimių. Visi šie daiktai buvo skirti mūsų naujajam pastatui Sočyje, bet kur jis?
Nuskridau į Sočį pažiūrėti, ar laboratorijos pastatas iš tikrųjų egzistuoja ir kiek grėsmės keltų jo vėlavimas. Statybininkai buvo gana draugiški ir atrodė, kad sunkiai dirba, tačiau buvo aišku, kad laboratorija neiškils iki lapkričio galo, kai jos mums reikės. Buvau ką tik pradėjęs daryti statybvietės nuotraukas, bet išgirdau perspėjimą – manęs link artėjantis apsaugininkas liepė nedelsiant nuotraukas ištrinti. Jis norėjo patikrinti, ar mano telefone, kurį aš nedelsdamas įsikišau į džinsų kišenę, nebėra nuotraukų.
– Darau nuotraukas pranešimui Olimpiniam komitetui ir ministrui Mutko, – pasakiau. – Be to, aš čia atvykau nufotografuoti savo laboratorijos.
Jis ėmė dvejoti ir pakartojo, kad jo darbas – užtikrinti, jog nebūtų fotografuojama.
– Aš esu olimpinės laboratorijos direktorius, – paaiškinau, nuo gynybinės pozicijos pereidamas prie puolimo. – Čia, kur mes stovime, įsakinėju aš, ar aišku?
Jis taip pat pakeitė balso toną ir įsižeidusio žmogaus balsu man paaiškino, kad čia neplanuojama jokia laboratorija – tai buvo slaptam pastatui skirta vieta, kurį fotografuoti draudžiama visiems. Tik vėliau sužinojau, kad tai bus FST valdymo centras – slaptoji saugumo tarnybos būstinė Sočio „pakrantės grupėje“, – kuris bendra tvora dalysis su Sočio olimpine laboratorija. Nė vienas šių pastatų dar neegzistavo: styrojo būsimos mano laboratorijos griaučiai, o vadinamojo valdymo centro buvo ne daugiau, nei išlieti betoniniai pamatai. Kas galėjo patikėti, kad šita pusiau iškasta duobė žemėje galėtų tapti didžiausio sukčiavimo skandalo olimpinių žaidynių istorijoje epicentru?
Tai buvo mano pirmas žvilgsnis į šią nepaprastą bendrąją įmonę – Sporto ministerijos, FST ir „medaliai svarbiau nei moralė“ politikos sintezę. Niekas, ir jau tikrai ne aš, negalėjo nė įsivaizduoti, kokia sėkminga ji bus.
Įsivaizduokite mano nuostabą, kai 2012 m. spalio mėnesį 7.30 val. ryto tamsoje prie Maskvos antidopingo centro be jokio pranešimo pasirodė aukščiausio lygio WADA inspekcijos komanda. Iš už medžių šešėlių kaip vaiduokliai išlindo WADA mokslo skyriaus direktorius dr. Olivier Rabinas, laboratorijų akreditacijos vadovas Thierry Boghosianas ir mokslinių projektų vadybininkė Viktorija Ivanova.
Rabinas išsitraukė prieš Londono žaidynes surinktų 67 Rusijos atletų šlapimo mėginių sąrašą ir paprašė likusiųjų, kuriuos WADA buvo mums nurodžiusi išsaugoti, kad šie būtų nugabenti į Lozaną pakartotinės analizės. Visi jie, be abejonės, įtarė, kad rusai yra nešvarūs, ir ketino tą įrodyti. Jie taip pat suvokė, kad olimpinė dopingo kontrolė Harlou buvo nepakankama.
DHL biuras Maskvoje mus informavo, kad negali iš karto paimti šlapimo mėginių, taigi mes susitarėme, kad jie būtų paimti kitą dieną. Tai mums suteikė mažiau nei 24 valandas padaryti taip, kad atrodytų, jog šlapime nėra dopingo; tai buvo viena sudėtingiausių naktų mano gyvenime.
Rabinas norėjo lengvaatlečiams priklausančių mėginių, bet aš žinojau, kad tarp jų buvo maždaug 10–12 teigiamų rezultatų, kuriuos prieš Londono žaidynes klaidingai pranešėme kaip neigiamus. Nacionalinės komandos treneris Aleksejus Melnikovas visą vasarą rinko švarius šių atletų mėginius, nes nujautė mūsų nerimą ir tokią tikimybę, kad jo atletų šlapimo gali pareikalauti pakartotinei analizei atlikti.
Turėjome daugybę plastikinių butelių, pilnų švaraus šlapimo, kurį galėjome supilti į A mėginio buteliukus ir pasistengti juos pripildyti tiek, kiek lieka po testavimo procedūrų. Švarus šlapimas, surinktas prieš Londono žaidynes, dopingo pėdsakų neturėjo, išskyrus disko metikei Darijai Piščalnikovai priklausantį, nes jos „švariame“ šlapimo mėginyje buvo oksandrolono. Didžiausias mums kilęs iššūkis – pasirūpinti, kad suklastotas A buteliukas atrodytų kaip B mėginys, nes jie buvo surinkti skirtingu metu, kartais paėmimo laikas skyrėsi keliais mėnesiais.
Negalėjome atidengti B mėginių buteliukų, taigi turėjome padaryti taip, kad A ir B mėginiai atrodytų panašūs ir praslystų pro itin pastabias Lozanos laboratorijos profesionalų akis. Vos metus žvilgsnį matyti, kad mėginiai skirtingi – neatitiko jų spalva, o ploni dariniai, kurie susiformuodavo mėginius atidėjus saugoti, buvo skirtingų formų ir dydžių, lygiai taip pat kaip atidžiai įsižiūrėję į snaiges nerastume dviejų vienodų. Visą naktį eksperimentavau, pavyzdžiui, tobulinau pH rodmenis, o tai padėjo pakeisti darinių išvaizdą. Tada bandžiau mėginius pašviesinti arba patamsinti: skiesdamas juos vandeniu arba į butelius įdėdamas „Nescafé“ tirpiosios kavos granulių. Tada parvažiavau namo, kad bent kelias valandas numigčiau, atidžiai stebimas Vrangelio.
Kitą dieną Rabinas dalyvavo pasiplepėjimų „visi mes čia draugai“ susitikime su Vitalijumi Mutko, o po jo prižiūrėjo mėginių perdavimą DHL atstovams. Rabinas atrodė atsipalaidavęs ir patenkintas, o mane paralyžiavo nerimas. Kas mus įdavė ir kaip galima paaiškinti šią staigmeną? Tokio apsilankymo WADA akredituotoje laboratorijoje nėra buvę ir mes tikrai nenorėjome, kad tokie vizitai pasikartotų ateityje.
Buvo gausu įrodymų, kad WADA į mus atsukusi savo taikiklį. Tuo metu laboratorija Lozanoje baigė pakartotinę 55 mėginių, kurių A buteliuose buvo likę pakankamai šlapimo, analizę ir, kaip spėta, rado vieną tvirtą teigiamą rezultatą – disko metikės Piščalnikovos, kuri Londone laimėjo sidabrą. Jos sukeistame A mėginio buteliuke laboratorija aptiko nedidelį kiekį oksandrolono metabolitų. Mutko buvo įniršęs, o aš parašiau standartinį WADA formato laišką ir paaiškinau, kad neigiamą rezultatą pranešiau remdamasis 2010 m. minimalia reikalaujama praneština riba. Jų tai neįtikino.
Piščalnikova ir jos teisininkas Aleksandras Čebotarevas atvyko į Lozaną sudalyvauti B mėginio tyrime. Kai jos tariamai švarus mėginys taip pat parodė teigiamą testo rezultatą, ji visiškai pasiuto. Nenuostabu, jos kūnas iš esmės buvo steroidų persisunkusi kempinė. Ji parašė laišką į WADA ir IAAF, kuriame paaiškino, kad dalyvauti Rusijos dopingo programoje ją įkalbėjo Melnikovas, o aš sutikau nuslėpti jos teigiamus rezultatus.
Negana to, ji teigė iš manęs sulaukusi grasinimų sufalsifikuoti jos steroidų profilį, nebent ji man sumokės, kad to nepadaryčiau. Tai buvo beprotybė – niekada gyvenime nebuvau prie jos priėjęs arčiau nei per 15 metrų ir net nebuvau su ja kalbėjęs telefonu.
Ugningasis Mutko vėl pasiuto ir mane kaip reikiant išpeikė. Jis buvo paprastas vyrukas – Putino lojalusis, rėmęs mane kovoje prieš Federalinę narkotikų kontrolės tarnybą. Aš jam paaiškinau, kad Piščalnikova akivaizdžiai meluoja apie mano įsipareigojimus jai. Dar pridūriau, kaip buvau sakęs ir Melnikovui, kad ji žaidė su ugnimi, nes jos „švarus“ šlapimas neatitiko jos šlapimo steroidų profilio, kuris buvo prieš tai suvestas ADAMS sistemoje. Ji chroniška dopingo vartotoja, todėl buvo lemta, kad ją anksčiau ar vėliau pričiups.
Mutko sugalvojo priimtiną sprendimo būdą: Piščalnikova pasiliks savo suteptos karjeros atlygį – automobilius, butus ir papildomas olimpines išmokas. (Jos mama, kurią Piščalnikova užrašė kaip savo trenerę, iš valstybės atsiėmė panašią premiją.) Mainais už tai ji parašys antrą laišką į WADA ir IAAF bei išsižadės savo ankstesnių kaltinimų. Ji paaiškino, kad kažkas nulaužė jos elektroninio pašto adresą ir išsiuntė tuos beprotiškus kaltinimus.
Tačiau didesnė problema niekur nedingo: jei esame WADA taikinyje, visi planai, susiję su Sočio laboratorija, turės keistis.
Dažniausiai Mutko raportuodavau per viceministrą Jurijų Nagornychą, taigi tą pačią dieną, kai išvyko WADA darbuotojai, nuėjau į jo biurą norėdamas pranešti, kokių didelių rūpesčių turime. Jeigu kas nors pastebėtų vizualų neatitikimą tarp šlapimo mėginių A ir B buteliukuose, kuriuos mes nusiuntėme, WADA beveik garantuotai sustabdytų arba atšauktų Maskvos antidopingo centro akreditaciją ir nutrauktų visus parengiamuosius Sočio olimpinės laboratorijos darbus. Tai reikštų, kad visi Rusijos atletų dopingo kontrolės mėginiai būtų tiriami Austrijos arba Vokietijos laboratorijose ir dėl to rezultatai būtų nenuspėjami. Tikra katastrofa pirmiausia ištiktų mūsų lengvaatlečių ir sunkiaatlečių komandas, o po to ši banga nusiristų toliau.
Aš paaiškinau, kad net jei išgyvensime šią krizę, nesuklastojamų „BEREG-Kit“ buteliukų technologija anksčiau ar vėliau pakiš mums koją. Dabar galime pakeisti A buteliukuose esantį šlapimą į švarų ir pranešti apie tariamai neigiamus rezultatus, gautus iš turimų A mėginių, tačiau B mėginių buteliukai toliau lieka kaip tiksinčios bombos. Paaiškinau, kad jei tikrai norime įveikti šią sistemą, turime atidaryti plastikinius dangtelius, sukeisti šlapimą ir vėl užsandarinti B mėginių buteliukus, kad A ir B buteliukuose turėtume tą patį švarų šlapimą. Jei tai įmanoma – o aš buvau įsitikinęs, kad neįmanoma – tai reikštų visišką dopingo kontrolės krachą.
WADA atstovai išvyko, tačiau aš toliau nerimavau. Jaučiausi lyg po mikroskopu prispaustas vabzdys ir nežinojau, kas mus seka. Tačiau Nagornychas man paslaptingai pasakė, kad mūsų problema bus išspręsta, o jo žodžiai ramino taip pat, kaip užjaučiančio tėvo, kuris iš anksto nuspėjo visas tavo bėdas ir daro viską, kad jas išspręstų, padrąsinimas.
Nagornychas man liepė tiesiog tęsti ir daryti, ką iki šiol dariau. Atsipalaiduoti, pasimėgauti kelione į Ciurichą ir aplankyti slidinėjimo federacijos žmones. Man kelionė patiko, o vėliau tapo aišku: Nagornychas žinojo daug ką, ko nežinojau aš.
