Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose surengta paroda „A.Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“. Tas miestas – prieškario Kaunas su jau išnykusiais medinukais, Brazilka, teatralais, dailininkais, filosofais, laikraščių pardavėjais, poniomis, Vydūnu ir Antanu Smetona.
„Šia paroda A.Ingelevičių siekėme įrašyti į Lietuvos fotografijos istoriją, kurioje jis neabejotinai turėtų būti“, – atradimu džiaugėsi Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Kiek daugiau nei 800 stiklo ir celiulioido negatyvų šiame muziejuje buvo saugomi nuo pokario. Kaip 1948–1950 metais jie pateko į muziejų ir kodėl solidi kolekcija nebuvo tyrinėjama ir skelbiama – vis dar paslaptis.
Penkiose Istorijų namų salėse eksponuojama apie 150 analoginių fotografijų, kurias iš A.Ingelevičiaus negatyvų muziejaus fotostudijoje atspaudė fotografas Algirdas Juodis. Išleisti atvirukai su fotomenininko darbais ir solidus katalogas. Kauno ir kitų miestų gyventojai gali juos įsigyti internetiniame muziejaus knygyne.
– Kaip nutiko, kad visiškai nežinomo fotografo darbai tapo atradimu – sudomino ir tyrinėtojus, ir fotografus, ir istorikus? – paklausiau įspūdingus kūrinius į dienos šviesą iškėlusios 50 metų V.Jočytės.
– Kalbėdami apie svarbų atradimą turime omenyje ne tai, kad netikėtai atsirado keli šimtai senų negatyvų. Atradome ne juos pačius, o jų turinį. Vokuose sudėtų fotografijų aprašai buvo labai skurdūs. Pavyzdžiui, medinukai provincijoje arba vyro galva. Ir fotografo pavardė. Teko ieškoti net jo vardo.
Prieš penkerius metus padarėme pirmuosius kontaktinius tų negatyvų atspaudus. Paaiškėjo, kad tai neįtikėtinai įdomios fotografijos, niekur nematytos. Todėl pradėjome daryti jau parodinius atspaudus – 30x40 cm. Supratome, kad būtina visiems parodyti, kokio aukšto lygio fotomenininką Kaune turėjome jau XX a. trečiajame dešimtmetyje.
– Nacionalinis muziejus turbūt turi didžiausią Lietuvoje fotografijų archyvą? Ar dar galime tikėtis panašių atradimų?
– Taip, sovietmečiu buvo sukaupta daug etnografinių fotografijų, o atgavus nepriklausomybę mums atiteko daugelio buvusių muziejų fondai. Tarp jų – Revoliucijos, Ateizmo ir Architektūros muziejuose kaupti eksponatai.
Nors turime solidžius fondus, tačiau nedaug žmonių, kurie su jais dirba.
Ir tokios didelės vieno autoriaus kolekcijos turbūt jau nerasime. Bet yra ir mažesnių, kurios nerodytos, bet tikrai įdomios. Pavyzdžiui, 1936-ųjų Igno Končiaus etnografinės fotografijos.
– A.Ingelevičius taip pat važinėjo į etnografines ekspedicijas su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos vadovu Pauliumi Galaune?
– Taip. Bet tai buvo darbas pagal sutartis. Tų fotografijų negatyvai yra Kaune. O tie vaizdai, kuriuos rodome šioje parodoje, fotografuoti savo malonumui. A.Ingelevičius net neabejojo, kad fotografija yra tokia pat svarbi meno šaka kaip dailė. Ir šitais savo darbais sėkmingai tai įrodė.
– Ar galima sakyti, kad jo skonį formavo ir ambicijas kurstė ta aplinka, kurioje jis dirbo, – meno galerija, teatras?
– Be jokios abejonės, jis turėjo menininko gyslelę – vaidino teatre, fotografavo. Žinome, kad buvo apsiskaitęs. Jo vyresnysis brolis Vladas buvo karo medikas, kurio žmona – dailininkė Regina Matuzonytė-Ingelevičienė.
Dirbdamas M.K.Čiurlionio galerijoje jis pažinojo daugelį dailininkų. Tarp tų 800 negatyvų yra pluoštas dailininkų kūrinių fotografijų. Menotyrininkų manymu, tarp jų galima rasti ir nematytų, užpildančių kai kurias baltas mūsų dailės istorijos dėmes.
– Parodoje – ne tik laikinosios sostinės vaizdai, bet ir to meto Lietuvos inteligentų portretai. Tarp jų ir Europoje pripažintas tapytojas Petras Kalpokas, ir žinomas filosofas Vydūnas.
– A. Ingelevičius buvo aktyvus Kauno kultūrinio gyvenimo dalyvis. Juk „Vilkolakio“ menininkų klubas, kuriam jis priklausė ir kurio veiklą įamžino, įsikūrė 1919 metais. Iš pradžių jam vadovavo rašytojas Balys Sruoga. 1920 metais vadovu tapo režisierius Antanas Sutkus, o klubas virto eksperimentiniu ir improvizaciniu satyros teatru. A. Sutkus vėliau tapo Kauno dramos teatro direktoriumi.
Kaip tik todėl parodoje galima pamatyti daug garsių menininkų portretų, įamžinusių juos neoficialioje aplinkoje. Dailininkų Vlado Didžioko ar P. Kalpoko bei antrosios jo žmonos balerinos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės. Taip pat Vydūno, kuris buvo teatro žmogus, lankė „Vilkolakio“ pasirodymus ir spektaklius.
– Įdomu, kad A.Ingelevičius, kaip ir Vydūnas ar P. Kalpokas, buvo vegetaras. Jo vyresnis brolis V. Ingelevičius buvo Lietuvos vegetarų draugijos įkūrėjas?
– Taip, abu broliai buvo tarp tos draugijos steigėjų, archyvuose yra išlikę dokumentai. Nors ir neturime patikimos informacijos, panašu, kad juos visus vienijo panaši gyvenimo filosofija.
Gal todėl tokie įdomūs jų fotoportretai. Beje, virš Vydūno parodoje kabo grupinis portretas, kuriame matome ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Jis nufotografuotas gimtinėje neoficialioje aplinkoje. Ir nors politikų fotografijų muziejuje turime nemažai, šis portretas tikrai nustebino.
A.Ingelevičius mokėjo įdomiai ir šiltai fotografuoti žmones – tiek prezidentą, tiek senutę turguje.
Kartais atrodo, kad ir žmonės, ir miestas jo fotografijose tokie, kokius menininkas norėjo matyti. Gal todėl daugelis įtaria, kad kai kurie vaizdai surežisuoti.
– A. Ingelevičius mokėsi Sankt Peterburge, ten vaidino Lietuvių teatre. O Kaune buvo „Vilkolakio“ aktorius. Gal kaip teatro žmogus jis mokėjo pamatyti įspūdingas miesto kasdienybės scenas pro objektyvą, paversdamas miestą istorijos spektaklio scenografija?
– Tiesą sakant, kol kas neaišku, kur jis mokėsi. Žinoma tik tai, kad jo brolis aukso medaliu baigė gimnaziją Peterburge ir tą savo medalį pardavė, kad ir Antanas galėtų baigti mokslus.
Galime tik spėti, kad jis irgi mokėsi Peterburgo gimnazijoje, vaidino teatre, o Kaune atgaivino ryšius su tais kultūros žmonėmis, su kuriais jau buvo bendravęs svetur.
Apie tai, kad kai kurios A. Ingelevičiaus fotografijos atrodo surežisuotos, yra užsiminęs ne vienas žinomas mūsų fotografas. Bet gali būti ir taip, kad jis tiesiog turėjo kantrybės palaukti norimo vaizdo, šviesos žaismo ar žmogaus pozos.
Negaliu atsikratyti minties apie tai, kaip, būdamas aukštas vyras, jis sugebėdavo tapti nematomu stebėtoju. Jo fotografijų gyvenimas vyksta tarsi be jo. Jis netrikdo aplinkos, žmonių nei fotoaparatu, nei savo buvimu.
– A.Ingelevičiaus šeimos istorija taip pat įdomi. Antrasis pasaulinis karas išskyrė jų šeimą, kaip šiandien ardo šeimas karas Ukrainoje. Fotografas su vyresniuoju sūnumi, kuris kovojo prieš sovietus, liko Lietuvoje (sūnus po karo apsigyveno Rygoje. – Red.), o jo žmona su jaunėliu pabėgo į Vokietiją. Ar giminėms iš Latvijos ir JAV pavyko susitikti parodos proga?
– Amerikoje gyvenęs sūnus – jau miręs, bet atskrido fotografo brolio anūkė ir susitiko su Latvijoje gyvenusio A. Ingelevičiaus anūko žmona. Šios dvi autoriaus giminės atšakos iki šiol beveik visai nebendravo, todėl labai džiaugėsi, kai susitiko ir daugiau sužinojo apie iškilų giminaitį.
Mūsų herojaus šeimą surado archeologas Gytis Grižas, vienas parodos kuratorių. Juk parodą rengėme trise, su juo ir menotyrininke Agne Taliūte.
Fotografo giminės suteikė nemažai įdomios informacijos. Išaiškėjo, kad yra išlikęs fotografo žmonos ir jo brolio susirašinėjimas. Kai kurios fotografijos iš šeimos archyvų taip pat rodomos parodoje.
Tačiau iki šiol taip ir nepaaiškėjo nei A.Ingelevičiaus mirties pokariu aplinkybės, nei tai, kodėl neturime jo fotografijų iš tų metų, kai jis gyveno Vilniuje. Vis dar tikimės, kad paroda padės surasti ir kitus žmones, kurie ką nors žino apie šio fotografo likimą.
