Į labai gerai atpažįstamą, išfotografuotą Vilnių Algimantas Aleksandravičius pažvelgė savaip

„Į miestą pasakų ateisiu paklausyti gatvelių – žodžių tekančių. Pro bokštus – sugeriančius Dangų, pro bažnyčias – besimeldžiančias už Žmogų, pro širdį užkastą…“, – sako fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Jo teigimu, kiekvienas miestas, kaip ir žmogus, turi savo sielą, o jo gyvybė, lyg dėlionė, kuriama per istorijas, pastatus, žmones, mintis, emocijas, detales. „Miesto pajautai būtinas intymumas, kai gali neskubėdamas prisėsti ant akmens ir pasėdėti pats sau su miestu niekieno neblaškomas. Tuomet gali pajusti, kaip miesto dvasia kalbasi su tavąją, kaip jos koreliuoja dalindamosios savo istorijomis. Vidurio ir Šiaurės Europoje Vilniuje yra didžiausias baroko senamiestis, galutinai pakerėjęs mane, reprezentuojąs save mano fotografijose. Nuvinguriuojančios gatvelės, žmogus ar paukštis, krentantis lapas ar prabėgantis šuo vaizdui suteikia gyvybės, netikėtumo, žaismingumo, paslapties. Tačiau svarbiausia yra šviesa, kuri ir įprastą vaizdą gali paversti, rodos, niekados neregėtu. Net ir į labai gerai atpažįstamą, išfotografuotą Vilniaus vietą galima pažvelgti savaip. Tam reikia, anot poeto Gedos, pasiskolinti akis iš žvėries ar paukščio“, – tikina Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga su portalu lrytas.lt nuotraukomis pasidalijęs fotomenininkas.