Gegužės 2 dieną Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2014“ iškilmėse sostinės „Forum Palace“ paaiškės, kiek iš 10 galimų apdovanojimų pelnys komanda, sukūrusi provokuojančią, azartišką ir jautrią istoriją apie greitosios pagalbos gydytoją (akt. Vytautas Kaniušonis). Jis 9 kartus pelnė ligoninės apdovanojimus už gerą darbą ir smūgius gatvėje – už negrąžintas skolas. Vieną dieną medikui šauna beprotiška mintis – sukurti tokį žaidimą, kokiame dalyvautų pats likimas. Ir tada vienišiaus gyvenime atsiranda pinigų. O kartu atsiranda Ji (akt. Oona Mekas). Moteris – netobula, su savo širdies dilgėlėmis, pavojingai sąžininga. Bet jos giliose ir taikiose akyse – visas vandenynas, visas pasaulis...
Uostamiestyje, gamtos stichijos glėbyje, atsiradusi juosta, originalus scenarijus, netikėtomis aplinkybėmis susirasta pagrindinė aktorė – kiek I.Jonynas pats statytų už savo filmo sėkmę „Sidabrinėse gervėse“?
- Visų pirma – sveikinimai, net 10 nominacijų. Kaip sutikote šią žinią? Ką pačiam asmeniškai tai reiškia?
- Ačiū už sveikinimus – malonu, kad kolegos tokie dosnūs. Tiek nominacijų džiugina daugiausia dėl to, kad įvertinamas ne tik režisieriaus, bet ir kitų filmo kūrėjų darbas. Dažniausiai tie „kiti“ lieka už kadro ir žiniasklaidoje dažniausiai skamba formuluotė „tokio režisieriaus toks filmas“, bet nesakoma „tokio dailininko, operatoriaus ar garso dizainerio kurtas filmas“. Taigi nominacijos yra puiki proga priminti, kad galutinis rezultatas yra bendras kūrėjų darbas.
- Pažiūrėkime į šiuo metu vykstantį antrąjį LiKA (Lietuvių kino akademijos) narių balsavimo etapą jūsų filmo herojų akimis: už kiek nominacijų statytumėte, kad laimės „gervę“?
- Kadangi pirmą kartą esu šitame „žaidime“ ir dar neišmanau „žaidimo taisyklių“, nuo statymų šį kartą susilaikysiu.
- Judu su „Lošėjo“ bendraautoriu Kristupu Saboliumi esate vieni iš vos dviejų pretendentų į geriausio scenarijaus apdovanojimą (antrasis – Pranas Morkus, „Ekskursantė“). Ar šiuolaikiniame lietuvių kine, kuris jau lyg ir dviem kojomis stojasi, scenarijus vis dėlto tebėra skaudantis Achilo kulnas?
- Dramaturgija visada buvo ir liks kertinis kino akmuo. Lietuviškame kine iki šiol daugiau vyravo poetiška vaizdo ir garso tradicija. Bet viskas keičiasi pagal laiko poreikius. Didėjantis lietuviškų filmų kiekis bei žanrų įvairovė, manau, keičia ir santykį su scenarijumi. Man asmeniškai lietuviškame kine vis dar trūksta požiūrio į dabarties laiką, į savo sociumą, bandymo suvokti save duotajame laike, gebėjimo atrasti visiems aktualią temą ir originalų būdą ją papasakoti.
Tai aktualu ne tik autoriniam kinui, bet ir komerciniams projektams, kurie vadovaujasi nusistovėjusiomis klišėmis. Šie dalykai galiausiai atsiremia į kino mokyklą, iš kurios kol kas nedygsta stiprūs scenaristai.
- Ar filmuojant „Lošėją“ prie jūros viskas vyko pagal planą? Neteko kovoti su stichija, blogu oru, dideliu bangavimu? Gal ką nors privalėjote keisti vietoje? Ir ar pagrindinė aktorė O.Mekas, kitaip nei jos herojė Ieva, moka plaukti?
- Jūra buvo rimtas išbandymas tiek aktoriams, tiek ir filmavimo grupei. Paradoksalu, kad filme pagrindinę heroję plaukti moko V.Kaniušonio personažas, bet tikrovėje jam pačiam teko mokytis plaukti. O Oona yra puiki plaukikė – jei neklystu, kadaise net buvo vaikų plaukimo trenerė. Tačiau jai irgi teko nelengvas išbandymas, nes filmavimų pabaigoje buvo likęs vienas sudėtingiausių kadrų jūroje, o kaip tik tą dieną kilo didelis bangavimas.
Kiekvieną kartą Oonai tekdavo nuplaukti didelį atstumą gilyn į jūrą, sugrįžti ji galėdavo tik su padedama profesionalių gelbėtojų - jie pririšdavo ją virve ir partempdavo į krantą.
- Kas lėmė jos pasirinkimą šiam vaidmeniui?
- Atsitiktinumas. Bandžiau daug aktorių ir daugelis jų buvo tikrai puikios, bet norėjosi tipažo, kuris būtų šiek tiek „atšokęs“ nuo realybės. Netyčia pamačiau Oonos nuotrauką laikraštyje ir iš karto panorau ištarti kaip vienas Davido Lyncho filmo „Malholando keluias“ personažų: „This is the girl!“. Perskaitęs straipsnį sužinojau, kad Oona yra aktorė ir režisierė. Tada parašiau jai ir paprašiau atsiųsti bandymus. Oona perskaitė scenarijų ir labai tiksliai suvaidino bandymų scenas. Klausimų nebeliko.
- Ar paties gyvenime buvusi patirtis – sanitaro darbas – pravertė kuriant cinišką ligoninės aplinką?
- Be abejo, bet kokia patirtis, susieta su filmo tema, padeda. Nors aš dirbau psichiatrinės ligoninės sanitaru jau paskutiniais sovietmečio metais ir nuo to laiko viskas stipriai pasikeitė, bet tuo metu patirti žmogiški ir profesiniai santykiai ligoninėje padėjo rašant scenarijų.
- Iš kur atėjo filmo idėja?
- Idėja kilo gilinantis į ribines situacijas. Nuo pat pradžių su Kristupu norėjome sukurti provokuojantį filmą apie moralinį pasirinkimą ir ieškojome tam ekstremalios terpės. Taip atsirado greitoji pagalba, kurioje visą laiką pakibęs klausimas tarp gyvenimo ir mirties. Nors noriu pabrėžti, kad šis filmas nėra apie medicinos pasaulį ir jo problemas. Sutikome daug puikių medikų, kurie padėjo sukurti maksimaliai realistišką vaizdą ir konsultavo, kad ši išgalvota istorija atrodytų kuo tikroviškesnė.
- Šių metų „Sidabrinės gervės“ ceremonijos tema – emocija. Kaip manote, kokią ryškią emociją pirmiausia patiria „Lošėjo“ žiūrovas?
- Nerimą su viltimi.
- O kokią emociją jums pačiam kelia šių dienų lietuviškas kinas?
- Optimizmą. Akivaizdu, kad prasidėjo lietuviško kino atgimimas. Malonu būti šito proceso dalimi.
- O apie ką svajojate pasiklojęs naujo kino projekto scenarijų?
- Svajoju surasti pagrindinius aktorius naujam filmui. Su Kristupu baigiame rašyti naują scenarijų apie aklą šokėją. Tai be galo sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis ne tik profesionalių šokio įgūdžių, bet ir sudėtingos emocinės vaidybos amplitudės. Taigi nauji iššūkiai ant slenksčio.
