Tarp kino pasaulio įžymybių, žengusių Kanų festivalio salės laiptais, buvo „Monako kunigaikštienės“ („Grace of Monaco“) žvaigždė Nicole Kidman, Sofia Coppola, Willemas Dafoe , Audrey Tautou ir vertinimo komisijos pirmininkė Jane Campion. Nuo pastato fasado iš didžiulės nuotraukos žvelgė velionis italų numylėtinis Marcello Mastroianni.
Tačiau atidarymo filmo kūrėjams šventė šiame Prancūzijos Žydrosios pakrantės kurorte buvo saldžiai karti, nes Monako kunigaikščio šeima kategoriškai nepripažino „į tikrovę nepanašios“ juostos, o kritikai po išankstinės peržiūros neslėpė savo paniekos.
Laikraščio „The Guardian“ kino kritikas Peteris Bradshaw pateikė vieną griežčiausių šio režisieriaus Olivier Dahano filmo recenzijų. Kritikas pavadino filmą „tokiu stulbinamai mediniu, kad iš esmės jis kelia gaisro pavojų“.
Dėl N.Kidman vaidybos jis pareiškė, kad ši australų žvaigždė visą laiką „plevena po rūmus su drėgnomis akimis ir kiek pražiotomis lūpomis, todėl atrodo kaip suaugęs Bembis po poros kokteilių, staiga prisiminęs smurtinę savo motinos mirtį miškuose“.
Kitas Londono dienraštis „The Daily Telegraph“ skyrė „Monako kunigaikštienei“ vieną žvaigždutę ir pavadino ją „fantastiškai kvaila melodrama“, kurioje N.Kidman, nors ir „nepaprastai talentinga“, negali „įtikinamai suvaidinti vaidmens, pagrįsto naivumu“.
„The Hollywood Reporter“ kritikas filmą pavadino nuobodžiu ir pridūrė: „Tai sustiręs, nenatūralus reikalas, kuris daug daugiau dramos sukėlė tikrovėje nei ekrane.“
Ant raudonojo kilimo N.Kidman spindėjo mėlyna, akmenukais puošta suknele be petnešėlių ir šypsojosi objektyvams šalia prancūzų režisieriaus O.Dahano, kuris atrodė prislėgtas.
Jo filme N.Kidman vaidina nelaimingą Grace, kuri miega atskirame nuo kunigaikščio Rainier miegamajame ir net galvoja apie skyrybas, o paskui priima iššūkį būti kunigaikštiene ir padėti prarastam vyrui spręsti 1962 metų politinę krizę su Prancūzija.
