Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje S.Lindešis studijavo vaidybą, vėliau užsienyje mokėsi šokio meno, teatre vaidino pas Gintarą Varną ir Joną Jurašą, o šiuo metu apsistojo ties reklamos kūrimu. Su 27 metų „Lošėjo“ aktoriumi kalbamės apie vaidybą, improvizaciją dirbant su režisieriumi Ignu Jonynu ir jo personažo Liubarto dvilypumą.
– Iš profesijos esate aktorius, tačiau vaidyba nėra pagrindinė jūsų veikla. Ką šiuo metu veikiate?
– Šiuo metu esu reklamos režisierius. Tai mano vienintelė ir pagrindinė veikla. Nemažai dirbau su I.Jonynu kaip jo asistentas. Mokiausi iš kiekvieno projekto, kuriame susitikdavome, o vėliau pajutau, kad galiu dirbti savarankiškai. I.Jonynas man yra pasakęs auksinę frazę: „Niekada nežiūrėk į reklamą kaip į verslą, žiūrėk kaip į kūrybą.“ Taip į ją ir žiūriu, todėl ir sekasi gerai.
– Vaidinote teatre, tačiau vėliau nuo vaidybos kiek atitolote?
– Nuo vaidybos nutolau ieškodamas įdomių patirčių. Pačiam sau, kaip žmogui. Į vaidybą niekada nežiūrėjau kaip į darbą, o dirbant teatre negali rinktis, ką norėtum vaidinti. Vaidini viską. Diena iš dienos ta mašina tave pajungia. Kadangi niekada nenorėjau ir neleidau sau to daryti, pasukau į visai kitą sritį, vaizdo klipų režisavimą, ir iš karto pajutau, kad tai mano. Tačiau dar ir dabar turiu minčių bei planų, susijusių su teatru ir kinu.
– Kokią patirtį turite kine?
– Būdamas akademijos pirmakursis debiutavau filme „Karas ir taika“ – tuo metu šis saldokas epas buvo filmuojamas Lietuvoje. Režisierius davė nemažą Petios Rostovo vaidmenį. Po kelerių metų buvau pakviestas į švedų filmą „Avalon“, pasirodžiusį 2011 metais. „Lošėjas“ yra trečias didelis kino projektas, kuriame vaidinu.
– I.Jonyną pažįstate seniai. Ar prisidėti prie „Lošėjo“ aktorių tiesiogiai pakvietė režisierius?
– Igną labai gerbiu dėl to, kad jis sąžiningas pats sau. Jis nesilaiko tokios schemos: jei pažįstu tave dešimt metų, gali pas mane vaidinti. Ignas pasiūlė ateiti į peržiūrą, kurioje pretendavau į du vaidmenis. Po to man pasakė, kad vienam jų pasirodžiau tinkamas. Kai pamačiau visus atrinktus aktorius, supratau, kad ten nebuvo nė vieno, patekusio ne dėl profesionalumo. Nebuvo nė vieno labai matyto veido, bet buvo surinkti žmonės, kurie pataikė į savo atliekamus vaidmenis.
– Kuo išsiskiria jūsų vaidinamas personažas, ar buvo sudėtinga sukurti Liubarto vaidmenį?
– Pirmiausia reikėjo susirasti atramos tašką, moralės stuburą, kurį turi mano personažas, suprasti jo požiūrį į pasaulį. Liubarto gyvenimo spalvos įdomios. Tokio tipo žmonės nešasi kelis planus, jie nėra tokie permatomi, kaip atrodo. Man iš karto labai aiškiai susidėliojo to žmogaus prototipas. Liubartas yra gerietis, žmogaus iš kaimo. Iš esmės jis pozityvus, bet pernelyg pozityvus žvilgsnis į pasaulį slepia tam tikrą tragediją. Tokius žmones vadinu smuikininkais,grojančiais kapeloje. Iš pirmo žvilgsnio viskas jam atrodo gerai, bet įsižiūrėjus nesunku pamatyti tragišką pusę.
– Režisierius visiškai formavo jūsų veikėją ar leido improvizuoti?
– Ignas didelis improvizatorius. Prieš filmuojant tiesiog gauni gaires – dabar yra tokios aplinkybės. Kaip personažas veiks tomis aplinkybėmis, yra tavo sprendimas. Jeigu nepavyksta, gauni pastabą, kad reikia mažinti emocijų, atimti tą, pridėti šitą. Mano vaidmuo, tam tikri šou elementai, susiję su Liubartu, kilo iš to, kaip aš priėmiau tas situacijas, tiksliau, kaip personažas jas priėmė.
– Ar jau teko matyti filmą?
– „Lošėjo“ dar nemačiau. Buvau išvykęs filmuoti į Singapūrą, kai jį rodė „Kino pavasaryje“. Labai noriu pamatyti ir būtinai dalyvausiu premjeroje. Nenoriu gadinti čia ir dabar įspūdžio, kurį patirsiu salėje. Bus įdomu ir stebėti save ekrane, ir pamatyti, kaip pats reaguosiu į visą tai, kas vyksta filme.
– Ar filmuodamasis turėjote nuojautą, kad „Lošėjas“ susilauks tokios sėkmės?
– Žinojau tai iš karto. I.Jonynas nebėra jaunas menininkas, nors tai ir debiutinis jo ilgo metražo filmas. Šitam filmui jis ruošėsi šešerius metus. Jeigu nebūtų manęs, kad driokstelės šiuo filmu, nemanau, kad būtų jo ėmęsis. Man labai patinka Igno požiūris, kad kurti filmą yra prabanga. Daugelis režisierių to nesupranta. Aš manau, kad su Kristupu Saboliumi ir operatoriumi Janiu Eglyčiu jie išnarstė viską po kaulelį. Kiekvieną filmo sceną, kad ir kiek improvizacijos joje būtų, lydėjo milžiniškas pasiruošimas ir atsakingas požiūris į patį filmą.
– Ar sulaukėte pasiūlymų vaidinti naujuose projektuose?
– Tam tikrų pasiūlymų kartkartėmis susilaukiu, bet nenoriu paversti vaidybos darbu. Ačiū Dievui, gyvenimas dar neprivertė daryti to, kas man nepatiktų. Nenoriu, kad viskas vyktų taip: skamba telefonas, einu, perskaitau, vaidinu. Ką vaidinu – nežinau.
Dalyvauju tik tuose projektuose, kuriais tikiu. Kai manęs paklausė, ką aš noriu daryti gyvenime, režisuoti ar vaidinti, atsakiau, kad noriu režisuoti, bet likti ir vaidyboje. Man tai yra išgyvenimo menas. Būti tenai, būti su tais žmonėmis. Pajausti bendrumo jausmą ir kvėpavimą viena idėja. Man tai didžiausias malonumas, kokį galima patirti.
Filmo „Lošėjas“ anonsas
