Režisierius J.B.Carlsenas neklijuoja prie savo sukurtų filmų etiketės, skelbiančios, kad tai tiesa. Jis netiki, kad galima visiškai dokumentiškai atskleisti pasaulį, nes kad ir kaip stengiamasi objektyviai atskleisti tiesą, tai vis tiek bus tik to kuriančiojo idėja ir vizija apie tai, kas tame pasaulyje darosi.
Skaitydamas paskaitą J.B.Carlsenas rodė ištraukas iš savo filmų ir jas komentavo, siekdamas paaiškinti, kaip kuriami jo filmai. Iki tol buvo sunku suprasti, kaip dokumentinis filmas gali būti surežisuotas? Pamačius ištraukas kilo kitas klausimas – ar čia tikrai ne viskas tikra? Ar vis dėl to įmanoma sujungti realybę ir fikciją. Paprastas žiūrovas tikriausiai net nesupras, kur ta riba.
Pirmoji ištrauka, parodyta žiūrovams buvo iš filmo „Žvaigždžių viešbutis“ („Hotel of the Stars“). Tai pasakojimas apie senyvą moterį, turinčią nedidelį viešbutį. Nepaisant to, kad jame beveik niekada nebūna lankytojų, ji jo neuždaro. Šiame filme režisierius nesistengia dokumentiškai fiksuoti senos moters kasdienybės ar gyvenimo viešbutyje. Jis parodo tos moters gyvenimą tokį, kokį jis pats jį pamatė. Daug dėmesio skirdamas meninėms priemonėms, sukčiaudamas su vaizdu, režisierius vis dėl to papasakoja tikrą istoriją.
J.B.Carlsenas stengiasi gerai pažinti savo filmų veikėjus, kad galėtų atskleisti jų charakterį ir jų kasdienybę. Tai labai padeda išlikti arčiau realybės. Tarp tikro gyvenimo ir vaidybos yra filmas „Dabar arba niekada“ („It's now or never“) apie viengungį, kuris pasamdo žmogų, turintį surasti jam merginą. Viengungiui Džimiui jau virš keturiasdešimt, jis gyvena fermoje Airijoje. Ir, pasirodo, turi merginą! Filme tai, žinoma, neatskleidžiama, nes šis faktas buvo staigmena ir pačiam režisieriui, kuris tai sužinojo jau baigdamas filmuoti šį filmą. Vis dėlto tai dokumentika. Tik su nutylėta tiesa. Arba tik su J.B.Carlseno tiesa.
Paklaustas, kodėl jis siekia kurti dokumentinį filmą, su realiais personažais ir situacijomis, o ne su aktoriais, režisierius buvo atviras – aktoriuose matosi tuštuma. Taip, jie vaidina gerai, bet gerai įsižiūrėjus matosi skylė, kurios jie negali užpildyti, nes jie nėra tie žmonės ir jie negyvena to gyvenimo.
Tad ar įmanoma surežisuoti dokumentiką? Tikrai taip. „Realybė taip pat dėvi kaukes“, - teigia J.B.Carlsenas. Ir jis nesiekia tų kaukių nuplėšti: „Mano filmai nėra tiesa, jie yra tai, kaip aš jaučiu pasaulį“.
VDFF metu rodomas Jono Bango Carlseno filmas „Tikslus smurto kiekis“ (Just a right amount of violence“). Jį galima pamatyti rugsėjo 28 d. 19 val. kino teatre „Pasaka“.
