Ar egzistuoja Indijoje kino žanrai ir ar indai kuria siaubo filmus? Galima numanyti, kad klausiančiojo veide atsiras nuostaba išgirdus atsakymą „taip“, tačiau Indijoje kuriami siaubo filmai – galbūt kitokie nei jų atitikmenys Vakaruose, tačiau ne ką mažiau įdomūs kaip tyrimo objektai.
“Valdovas Hariščandra“ ir visi kiti
Daugiausia pasaulyje vaidybinių filmų pagaminanti kino industrija yra nepaprastai daugialypė ir skirtinga (ypač dinamiška pastarąjį dešimtmetį). Tiesa yra ir tai, kad komercinis Indijos kinas per šimtą savo gyvavimo metų iškristalizavo specifinį estetinį ir naratyvinį formatą, kuris Vakarų žiūrovui, pripratusiam prie žanrinio kino, gali pasirodyti keistas, paviršutiniškas ir monotoniškas.
Žanrai susiformavo jau pačioje Indijos kino pradžioje. Galima teigti, kad Indijos kinas prasidėjo nuo mitologinio žanro, kadangi pirmasis ilgo metražo filmas Indijoje „Valdovas Hariščandra“ („Raja Harischandra“), kurį režisavo Dadasahebas Phalke 1913 m., buvo būtent mitologinis, paremtas epinės poemos „Mahabharata“ siužetu. D. Phalke kino menu susižavėjo pažiūrėjęs prancūzų filmą apie Kristaus gyvenimą – tai paskatino režisierių ne tik mokytis Vakarų kino technikos, bet ir sukurti indiškąjį religinį/mitologinį atsaką – filmą, kuris turėjo įtakos tautinės savivokos ir nacionalistiniams projektams XX a. pradžioje.
Po „Valdovo Hariščandros“ mitologiniai filmai buvo gausiai kuriami ir tiražuojami, tačiau nemažo populiarumo sulaukė ir vadinamieji kaskadinio (angl. stunt) žanro filmai, kuriuose buvo gausu akrobatinių triukų, spalvingų kostiumų, „Tūkstančio ir vienos nakties“ naratyvinių interpretacijų. Ketvirtajame dešimtmetyje kinui atradus garsą, kaskadinio žanro filmus pakeitė istoriniai filmai, o nuo šeštojo dešimtmečio Indijoje buvo populiarūs socialinės tematikos (angl. socials) filmai, gvildenę aktualias urbanizacijos, nedarbo, šeimos ir visuomenės problemas.
Penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose Indijos kinas įtvirtino tam tikrus estetinius ir kompozicinius principus, kurie su lengvomis variacijomis išsilaikė iki pat šių dienų. Specifinei indiško filmo estetikai nepaprastai didelę svarbą turėjo faktas, kad Indijoje ilgą laiką nebuvo vadinamosios segmentuotos auditorijos – taigi vienas filmas turėjo patenkinti pačios įvairiausios publikos (skirtingų socialinių sluoksnių, amžiaus, lyties atstovų) skonius ir lūkesčius.
Todėl nenuostabu, kad tame pačiame filme yra pertekliškai gausu tiek dramatiškų šeimyninių konfliktų, tiek romantiškų meilės istorijų, komiškų intarpų, herojiškų kautynių – ir, be abejo, dainų ir šokių. Dainos ir šokiai į indiško filmo estetinį korpusą buvo inkorporuotos natūraliai – Indijos kino tyrinėtojai seniai yra pastebėję ir išskyrę hibridinę indiškojo filmo prigimtį, kuriai pamatus padėjo klasikiniai ir tradiciniai menai: sanskrito ir folkloriniai teatrai, epinė literatūra. Tačiau didžiausią įtaką padarė XIX a. parsių teatras.
Parsių (zoroastrų išeivių iš Irano) teatras Indijoje buvo savotiška pramoginė kultūra, pasižymėjusi ypač įspūdingomis dekoracijomis ir scenografija, melodraminiais pjesių siužetais bei dainų ir šokių intarpais – kaip tik šie elementai ir migravo į indiško filmo estetinį korpusą, paversdami kiną ne vien tik naratyviniu, bet ir vizualiu reginiu. Poetika ir šokis filme dažnai yra integracinė naratyvo dalis – jais filme komunikuojami lyriniai momentai, svajonės ir meilės prisipažinimai.
Nors tokioje estetinėje terpėje, kurioje veikiama pagal „vienas filmas daugeliui žiūrovų“ formulę, konvenciniai žanrai ir palikdavo savo įspaudus (pvz., detektyviniai, kriminaliniai žanrai, net – vesternai), tačiau neturėjo tokios aiškios paskirties kaip Vakarų kino tradicijoje, kur žanrai vis dėlto yra paremti žiūrovų segmentacija, marketingu ir tam tikrais naratyviniais/vizualiais lūkesčiais.
Paslaptinga ir mistinė atmosfera
Kino diskusijos apie gana specifinius žanrus, kaip antai „siaubo“, „mokslinė fantastika“, „trileris“, yra nulemtos tam tikrų estetinių bei naratyvinių standartų ir gali išprovokuoti atmetimo ar net ironiškas reakcijas susidūrus su šiais žanrais kitose kinematografinėse kultūrose. Todėl norint suprasti Indijos siaubo filmus neišvengiamai būtina kontekstualizuoti šiuos filmus atsižvelgiant į tas jau aptartas specifines kultūrines tradicijas, kurios nulėmė Indijos kino formatą.
Tam tikros gotikinės temos Indijos kine yra aptinkamos jau nuo šeštojo dešimtmečio – filmas „Rūmai“ („Mahal“), pastatytas 1949 m. režisieriaus Kamalio Amrohi, yra žymus tokiais gotikinei estetikai būdingais kinematografiniais elementais kaip paslaptinga atmosfera, apsėsto namo mizanscena, pranašystės ir mirusios moters vėlė (nors filmo pabaigoje ir išaiškėja, kad jokios vėlės iš tiesų nėra ir kad visa tėra įsimylėjusios moters maskaradas).
Filmas dėl savo paslaptingos ir mistinės atmosferos tapo labai populiarus ir panašūs motyvai (t. y. antgamtiniai ir paslaptingi reiškiniai, kurie filmo pabaigoje yra demaskuojami kaip maskaradas – greičiausiai dėl ganėtinai svetimos „vaiduoklio“ idėjos Indijos kultūroje, kur dominuojanti hinduistinė reinkarnacijos tradicija nulemia ir žiūrovų poziciją pomirtinio gyvenimo atžvilgiu) Indijos kine aptinkami iki pat aštuntojo dešimtmečio, kada ir gimė tikrasis Indijos siaubo kinas.
Gimė jis emigrantų iš Pakistano šeimoje: F. U. Ramsay ir jo septynių sūnų nuosavomis lėšomis įkurtoje studijoje. Ramsay šeima savo karjerą pradėjo nuo detektyvinio siužeto filmų, tačiau vienas jų filmas tapo lemtingas.
Jis taip pat buvo detektyvinio žanro, tačiau vienos trumpos scenos metu kino salėje žiūrovai apmirdavo: vyksta muziejaus apiplėšimas, skamba signalizacija, atvažiavusi policija žibintuvėliais nušviečia laiptus, o jų viršuje – siaubingas monstras, kurio nesužeidžia kulkos! Vėliau paaiškėja, kad tai tiesiog plėšikas, užsidėjęs monstro kaukę ir neperšaunamą liemenę. Tačiau šis nedidelis intarpas Indijos kino žiūrovui buvo toks naujoviškas, nepatirtas ir užburiantis, kad Ramsay šeima iš karto suprato: Indijai reikia siaubo kino.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Indijoje gana plačiai cirkuliavo vakarietiškoji kino produkcija, taip pat ir britiškosios „Hammer Horror“ studijos klasikiniai siaubo filmai – „Drakula“, „Frankenšteinas“ ir „Mumija“, kuriuos su dideliu pasimėgavimu žiūrėjo ir Ramsay šeima. Tačiau vakarietiška produkcija veik nepasiekė didžiulės dalies kaimo ir mažųjų urbanistinių centrų auditorijos, kuriai reikėjo savo, autentiško kino. Ta linkme dirbdami broliai Ramsay sukūrė savitą, analogų pasaulio kine neturintį žanrą – indiškąjį siaubo filmą, indiškąją gotiką.
Broliai meistriškai filtravo vakarietiškų filmų siužetus, perrinkdami ir „pasiskolindami“ pačius efektyviausius momentus bei personažus ir juos „indianizuodami“ – adaptuodami prie kultūrinio ir naratyvinio Indijos kino landšafto. Negalėdami (o greičiausiai ir nenorėdami) atsiriboti nuo Indijos kino rinkos ir žiūrovų lūkesčių, broliai Ramsay kūrė savitą eklektišką atmosferą: siaubo scenas su monstrais ir antgamtinėmis būtybėmis derino su romantinėmis meilės istorijomis, gotikinę mizansceną, kupiną apleistų namų, žaibų plaikstomų naktų bei paslaptingų griuvėsių – su dainų ir šokių intarpais, o kraupius ir magiškus momentus – su komiškais ir koviniais elementais.
Ši brolių Ramsay sukurta formulė, kurioje gotikinė eklektika perpinta tradicine Indijos kinui būdinga estetika, tapo nepaprastai populiari. Jų mažo biudžeto filmai – „Senoji šventykla“ („Purana Mandir“), „Dykynė“ („Veerana“), „Uždaros durys“ („Bandh Darwaza“), „Samris“ („Samri“) – su mažai žinomais aktoriais ir neretai pasikartojančiais scenografiniais rekvizitais tapo sensacijomis ir užkariavo mažųjų miestelių kino ekranus.
Temos, baimės ir fantazijos
Gana įdomus yra ir teminis Indijos siaubo kino aspektas. Indijos mitologijoje gausu pačių įvairiausių monstrinių personažų (pvz.“ demonas Ravana iš epo „Ramajana“) ir Indijos kinas sukūrė specifinių mito ir siaubo filmų, paremtų išskirtinai indiškais populiariaisiais naratyvais (pvz., kino istorijomis apie kobras, kurios įgauna moterų pavidalą ir keršija jas nuskriaudusiems žmonėms, arba deives, skubančias į pagalbą savo garbintojoms, kad apgintų jas nuo negandų – kartais ypač grafiškai žiauriomis scenomis). Šie naratyvai yra populiarūs ir dabar, susilaukia pačių įvairiausių perdirbinių ir interpretacijų.
Nepaisant to, aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Indijos žiūrovą labiau domino adaptuoti ir pakeisti vakarietiški demoniškieji personažai ir egzotiški Vakarų kultūros atspindžiai, vienas kurių – nepaprastai stilizuotos, tačiau simboliškai turtingos erotinio pobūdžio scenos. Gotikinė estetika jau nuo XVIII a. vadovaujasi tam tikra transgresine strategija – suteikti pasimėgavimą skaitytojui (ar žiūrovui) peržengiant pačias įvairiausias moralines ribas, kurios kūrinio pabaigoje dažniausiai sugrąžinamos.
Taigi ir brolių Ramsay gotikinė filmų estetika kūrė įdomią ideologinę kinematografinę aplinką – smalsiam žiūrovui siūlė Vakarus primenančią egzotinę ir tamsią mizansceną su erotiniais motyvais (pvz., demoniškos moterys chudail, viliojančios jaunus vyrus ir vėliau išgeriančios jų kraują), tačiau, kaip ir konvencinėje gotikoje, atkurdavo moralinę pilnatvę sunaikindama blogį – tiesa, pritaikydavo šiuos naratyvus prie Indijos kultūrinio ir religinio konteksto: kryžius ir kitus religinius objektus keisdavo hindų Om ženklu ar dievo Šivos tridančiu, kunigus ir šventikus – keliaujančiais indų mistikais ir pan. Tokio pobūdžio transgresija teikė Indijos žiūrovui iki tol kine nerastų malonumų, kartu nenusižengdama nacionalistinėms bei moralinėms nuostatoms ir lanksčiai bei sėkmingai apeidama griežtą cenzūrą.
Tačiau Indijos siaubo filmų populiarumą aiškinti vien tik egzotikos poreikiu būtų pernelyg paprasta. Jei sutiksime su idėja, kad siaubo filmai yra būtinas kultūrinis produktas, reflektuojantis ne tiek individualias, kiek nacionalines baimes, fobijas ir nerimą, funkcionuojantis kaip savotiška priemonė šioms baimėms patirti, išgyventi ir tam tikra prasme nugalėti – neatsitiktinis tampa ir laikotarpis, kuriuo Indijos siaubo filmai buvo kuriami ir žiūrimi: aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintasis dešimtmetis.
Indija gyveno politinių suiručių nuotaikomis – masinė urbanizacija ir padidėjęs nusikalstamumas, neišsprendžiami konfliktai su Pakistanu dėl Kašmyro, dvidešimt vieną mėnesį trukusi nepaprastoji padėtis, ministrės pirmininkės Indiros Gandhi nužudymas ir su juo susijusios riaušės visoje Indijoje, agresija prieš sikhų bendruomenę ir Auksinės šventyklos apgultis – visa ši įtampa turėjo rasti tam tikrą emocinę nuotaiką, kurią ir kūrė brolių Ramsay iškreipti, neįprasti ir užburiantys siaubo siužetai.
Jų savita estetika dar daug metų įkvėpdavo jaunus režisierius dirbti su siaubo temomis, tačiau šie vėlesni filmai savo populiarumu ir išmoningumu nepralenkė brolių kūrybos.
Po 1990 m. broliai Ramsay pasitraukė iš kino ekranų į televiziją, nutraukdami Indijos siaubo kino erą. Ją dešimtojo dešimtmečio pabaigoje vėl atgaivino naujosios kartos Bolivudo režisieriai. Tačiau net ir dabar brolių Ramsay filmai išlieka vertinga medžiaga tyrinėjant unikalų sociokultūrinį devintojo dešimtmečio Indijos gyvenimą – arba tamsiąją jo pusę.
Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnalas „Spectrum“
