Šių metų Kanų festivalį kritikai laiko itin reikšmingu, o kai kurie iš 19 filmų, besivaržančių dėl „Auksinės palmės šakelės“, jau pateikė malonių įspūdžių ir staigmenų.
Nuo festivalio pradžios ypatingas dėmesys buvo rodomas režisieriaus Toddo Hayneso filmui „Kerol“ (Carol), kuriame C.Blanchett vaidina turtingą 6-o dešimtmečio namų šeimininkę, įsimylėjusią vieną pradedančią fotografę – šios vaidmenį sukūrė Rooney Mara.
To laikmečio prabangų gyvenimą atspindinčiame filme vaizduojama, kaip pagrindinė veikėja Kerol skiriasi su savo vyru verslininku, kuris pagrasino atimti iš jos dukros globos teises dėl „moralinių priežasčių“.
Filme aiškiai palaikomos lygios seksualinės teisės. Tuo metu, kaip po peržiūros sekmadienį pažymėjo C.Blanchett, dešimtyse šalių tebeveikia prieš homoseksualius santykius nukreipti įstatymai.
„Kerol“ sukurtas pagal 1952 metų Patricios Highsmith romaną „Druskos kaina“ (The Price of Salt). Ši juosta buvo viena laukiamiausių festivalyje ir tapo viena favoričių varžantis dėl „Auksinės palmės šakelės“.
Šios kino juostos erotizmas perteikiamas subtiliais, pridengtais vaizdais, bet žurnalistai klausinėjo C.Blanchett ir R.Maros apie įspūdžius filmuojantis mylėjimosi scenoje. Keturių vaikų motina C.Blanchett sakė, kad jai apsinuoginti nebuvo didelė problema, nes jai teko gimdyti dalyvaujant „daugybei svetimų žmonių“.
R.Mara pridūrė: „Būnu nuoga gana dažnai, todėl man tai iš tiesų nebuvo kažkas ypatinga.“
C.Blanchett taip pat pasisakė apie seksizmą Holivude, pastaruoju metu tapusį svarbia debatų tema. „Svarbu nuolat apie tai kalbėti, – pabrėžė aktorė. – Tai iškrito iš darbotvarkės, ir, manau, kad mūsų pozicijos smarkiai susilpnėjo.“
Anot kritikų, universalią meilės istoriją „, pasakojantis filmas „Kerol“, kurio svarbiausios temos – pasiaukojimas, ryžtas ir teisė mylėti bei neprarasti orumo, jau minimas tarp favoritų pelnyti „Oskarų“.
Pramogų pasaulio naujienų žurnalas „Variety“ šią kino juostą apibūdino kaip „subtiliai nutapytą, giliai išgyventą meilės istoriją, ištraukiančią kiekvieną šešėlį ir niuansą iš veikėjų „vidinio gyvenimo“.
Jeigu „Kerol“ šios savaitės pabaigoje laimės „Auksinę palmės šakelę“, jis nebus pirmasis filmas apie lesbiečių porą, pelnęs geriausią Kanų žiuri įvertinimą.
Prancūzų lesbiečių meilės drama „Adelės gyvenimas“ (La vie d'Adele) pelnė aukščiausią Kanų apdovanojimą 2013 metais. Neįprasta, kad tąsyk apdovanojimas buvo skirtas ne vien režisieriui, bet ir abiem pagrindinius vaidmenis sukūrusioms aktorėms, apeinant festivalio taisyklę neskirti „Auksinės palmės šakelės“ už vaidybą ja apdovanotam filmui.
„PRAGARIŠKA PATIRTIS KITOKIU BŪDU“
Holokausto siaubą vaizduojantis filmas „Saulo sūnus“ (Saul fia), sukurtas pradedančio vengrų režsieriaus Laszlo Nemeso (Laslo Nemešo), taip pat sulaukė kritikų liaupsių.
„Saulo sūnaus“ siužeto centre – vienas Aušvico mirties stovyklos zonderkomandos (žydų kalinių brigados, šalinusios dujų kamerose nužudytų žmonių palaikus ir deginusios juos krematoriumuose) narių. Tie kaliniai būdavo geriau maitinami ir laikomi geresnėmis sąlygomis negu kiti, bet po kelių mėnesį būdavo nužudomi, kad neišduotų šiurpių paslapčių.
L.Nemesas sutelkė dėmesį į pagrindinį personažą Saulą, kurį vaidina Geza Roehrigas , užsibrėžusį oriai palaidoti vieną berniuką. Koncentracijos stovyklos siaubas šiame filme neslepiamas, bet jis paliekamas antrame plane.
„Manėme, kad mažiau yra daugiau“, – sakė 38 metų L.Nemesas, aiškindamas savo sprendimą leisti žiūrovų vaizduotei užpildyti vaizdo spragas, padedant jaudinamai filmo muzikai.
„Man buvo svarbu savaip perteikti šią pragarišką patirtį. Norėjome viską sukoncentruoti iki vienintelio žmogaus matmens“, – pridūrė jis.
„Saulo sūnus“ nesuteikia nei vilties, nei palengvėjimo, o daugeliui žiūrovų tapo sekinančia patirtimi.
„Vienintelis būdas išlikti sveiko proto ir taip gyventi – tai liautis būti žmogumi, atsiriboti nuo savo emocijų, – aiškino G.Rohrigas. – Didžiausias iššūkis mano personažui – suktis nepaprastai mažoje erdvėje.“
Kanų festivalio apžvalgininkai mano, kad L.Nemeso filmas, kurio siužetas apima 36 gyvenimo Aušvice valandas, gali sujaudinti žiuri, kuriai vadovauja JAV kino kūrėjai broliai Joelis ir Ethanas Coenai.
Pasak Prancūzijos dienraščio „Le Monde“, L.Nemesas, kurio keli artimieji buvo nužudyti nacių dujų kamerose, akivaizdžiai siekė sukurti filmą, kuris palaikytų gyvą Holokausto istoriją „kartoms, kurios greitai nebeturės jokio tiesioginio kontakto su tų įvykių liudininkais“.
Savaitraštis „The Hollywood Reporter“ nurodė, kad filmas yra „nepaprastai intensyvus“, o „Variety“ jį pripažino „bauginamai išbaigtu“. Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ kino kritiko Peterio Bradshaw nuomone, „Saulo sūnus“ yra „šiurpus“. Jis gyrė juostą už „nuožmią drąsą“.
Retai nutinka, kad režisieriaus pirmasis filmas patektų į Kanų festivalio pagrindinę konkursinę programą, o dar rečiau tokios juostos sulaukia entuziastingos reakcijos.
Tarp jau parodytų konkursinės programos filmų buvo ir keista, bet daug gerbėjų įgijusi fantastinė juosta „Omaras“ (The Lobster). Šis graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Colinas Farrellas ir Rachel Weisz, pasakoja apie grupę vienišų žmonių, uždarytų viename viešbutyje ir įpareigotų per 45 dienas susirasti partnerį ar būti paverstais gyvūnais, kurių rūšį galima pasirinkti.
Italijos kino veteranas Nanni Moretti taip pat sulaukė palankių įvertinimų savo nauja juosta „Mano motina“ (Mia madre).
M.Moretti vaidina kartu su JAV aktoriumi Johnu Turturro pusiau autobiografiniame filme apie režisierių, išgyvenantį asmeninę ir karjeros krizę. Jis iki ašarų sujaudino daugelį Kanų kritikų. Kita vertus, vieną didžiausių nesėkmių per Kanų istoriją patyrė režisierius Gusas Van Santas: jo filmas „Medžių jūra“ (The Sea of Trees), kuriame „Oskaro“ laureatas Matthew McConaughey vaidina amerikietį, išvykusį nusižudyti į Japoniją, buvo negailestingai nušvilptas.
„The Guardian“ apibūdino šią kino juostą kaip „fantastiškai erzinančią ir nenuoširdžią ašarų spaudyklę“.
12 dienų truksiantis festivalis baigsis sekmadienį, kai bus surengta iškilminga apdovanojimų ceremonija.
