Prie „Sidabrinės gervės“ ištakų stovėjusi kinotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Gražina Arlickaitė neslepia: nacionalinės kino apdovanojimų ceremonijos idėja kilo prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. Ji prisidėjo kaip žmogus, dalyvaujantis Europos kino akademijos veikloje, žinantis, kas yra apdovanojimų reglamentai, kuo vadovaujasi vertinimo komisija. Tačiau ilgainiui kaip tik G.Arlickaitė atsidūrė „Sidabrinės gervės“ įvykių epicentre, geriausiai pažino ir ceremonijos fasadinę pusę, ir užkulisius.
– Sidabrinės gervės teikiamos nuo 2008-ųjų. Kaip kilo šis sumanymas ir kodėl kaip tik tuomet? Ar 2008-ieji lietuvių kinui buvo kuo nors išskirtiniai? – pasiteiravau G.Arlickaitės.
– Žinoma, kad išskirtiniai – juk tais metais pradėtos teikti Sidabrinės gervės!
Nacionalinių kino apdovanojimų ceremonijos rengiamos daugelyje Europos šalių . Juos visus sieja ta pati misija – apžvelgti ir įvertinti nacionalinio kino metų derlių, pagerbti kino profesionalus už jų gyvenimo nuopelnus savo krašto kinui. Taip daroma ES šalyse, tam ryžomės ir mes.
Po pirmųjų „gervių“, sulaukusių kino bendruomenės pritarimo, remdamiesi Europos patirtimi, įkūrėme Lietuvių kino akademiją, kuri ir rūpinasi, kad Sidabrinės gervės taptų solidžiais nacionalinio kino apdovanojimais. Sidabrine gerve pagerbiame šiuolaikinio kino kūrėjus, Auksine gerve apdovanojame už gyvenimo nuopelnus.
Rengdami apdovanojimų reglamentą ir nuostatus, rėmėmės kitų šalių kino akademijų patirtimi, kad būtų įvertinti geriausi įvairių žanrų filmai ir pagrindinių kino profesijų žmonės. Mes savo ruožtu įtraukėme dar vieną nominaciją – „Už profesinę meistrystę“, pagal kurią galima apdovanoti nelauktų profesijų atstovus, reiškinius, įstaigas. Taip „gervė“, pavyzdžiui, teko „Skalvijai“ už edukacinę veiklą – šis kino centras tikrai yra ta vieta, kurioje puoselėjamas kinas kaip menas.
Reglamentas ir nuostatai kasmet tobulinami ir tikslinami, kad leistų komisijai dinamiškiau ir paprasčiau reaguoti į konkrečią situaciją. Numatyti kino vyksmą labai sunku, todėl manau, kad šis principas yra teisingas.
Lietuvių kino akademija pasirinko tą patį balsavimo modelį, kurį taiko Europos kino akademija balsuodama už nominantus: vertinimo komisija, kurią sudaro kino akademijos taryba, atrenka ir paskelbia Sidabrinių gervių nominantus, pristato juos kino bendruomenei ir žiūrovams. Tada visi akademijos tikrieji nariai (Lietuvių kino akademijoje dabar jų yra 89) balsuoja už kiekvieną nominaciją. Taigi, nugalėtojus išrenka akademijos nariai, kurių balsai sumuojami ir paskelbiami per iškilmingą ceremoniją.
– Ar rengdami pirmąsias „gervių“ ceremonijas nesusidūrėte su skepticizmu, kad pučiate muilo burbulą – filmus galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, tad iš ko čia rinkti?
– Tikriausiai buvo ir tokių nuomonių. Bet jeigu filmų yra mažai, tai nereiškia, kad jie neturi būti įvertinti. Kiek lauksime, kol filmų bus užtektinai? Reikia vadovautis pagarba kūrybai ir kūrybiniam vyksmui.
Žinoma, buvo sunku rinkti pretendentus į apdovanojimus, kai filmų tiek mažai, sudėtinga sukurti pasirinkimo galimybę balsuojant, jeigu per metus sukuriami du ar trys filmai. Tuomet visi trys automatiškai turi būti nominuojami. Bet dabar ši problema dingo – filmų sukuriama daugiau ir komisija turi iš ko rinktis, o akademijos nariai už ką balsuoti. Šiais metais 33 prodiuserinės kompanijos pateikė paraiškas 48 įvairaus žanro filmams, pretenduojanties į „Sidabrinės gervės“ apdavanojimus. Iš jų 5 vaidybiniai ilgametražiai, 4 vaidybiniai trumpametražiai, 7 dokumentiniai ilgametražiai, 6 dokumentiniai trumpametražiai, 14 animacinių ir 12 studentų darbų.
Filmų kiekybė, jų gausėjimas, žinoma, džiugina, bet tai nereiškia, kad sukuriama daugiau puikių kino juostų, dėl kurių būtų galima diskutuoti, ginčytis, įvairiai jas vertinti. Tačiau kūrėjui visada reikia dirbti. Tik tada tas darbas duoda rezultatą. Laukti, kol kinas pasieks tam tikrą lygį, ir tada steigti apdovanojimus, kažin ar yra teisinga. Lietuva nėra, nebuvo ir, ko gero, niekada nebus kinematografinė imperija. Mūsų kinas yra toks, koks yra, ir tokį jį turime puoselėti bei vertinti. – Visa istorija rutuliojasi ciklais – anot Biblijos, būna riebiosios karvės metai, būna liesosios. Kaip šiuo požiūriu atrodo Sidabrinių gervių istorija? Ar jau galima kalbėti apie kokį nors proveržį, kaip kai kas užsimena? – Būta visko. Kaip minėjau, tekdavo nominuoti visus per metus sukurtus filmus, kartais net suplakti skirtingus žanrus vienoje nominacijoje, vertinti ir televizinį kiną. O štai 2013 metais sulaukta net 11 ilgametražių vaidybinių filmų ir tai buvo daugiau nei 2010, 2011, 2012 metais kartu sudėjus. Dabar lauksime kitų metų, kai bus baigti trys ilgametražiai įdomių režisierių filmai, kurie, manau, sukels tiek kino bendruomenės, tiek visos visuomenės susidomėjimą.
Apie proveržį galime kalbėti turėdami galvoje kiekybę – filmų randasi vis daugiau. Dėl kokybinio proveržio reikia būti atsargesniems ir tikėtis, kad iš kiekybės ilgainiui išsirutulioja kokybė – kai žmonės nuolat dirba, šį tą ir padaro. Tik nereikia pasiduoti fataliniam skepticizmui, kad nieko neturime, lygiai kaip ir euforijai, jog sukūrėme aštuonis filmus per metus ir tai jau įvykis. Nieko dėl to neįvyko, tiesiog buvo sukurta daugiau filmų, pasidžiaukime tuo ir žiūrėkime, kaip jie galėtų būti vertinami. Kitaip pradėsime gyventi nuogų karalių valstybėje. Todėl ir apie proveržius reikėtų kalbėti atsargiai.
– Kokios tendencijos ryškėja lietuvių kine pastaraisiais metais?
– Ilgą laiką lietuvių kinas turėjo autorinio kino ambicijų ir jas puoselėjo. Dabar matome, kad atsiranda vis daugiau žanrinio kino pavyzdžių, kuriami nedidelio biudžeto filmai be valstybės finansavimo. Tačiau vien žanras, ar tai būtų detektyvas, nuotykių komedija, kelio filmas, ar dabar tokia populiari erotinė melodrama, nieko nesako apie filmo kokybę. Kaip autorinis kinas gali būti geras arba nevykęs, taip ir žanrinis gali būti visoks.
Tik nereikia statyti sienos tarp komercinių ir autorinių filmų, nes jos nėra – tėra kino teritorija, kurioje pageidautina įvairovė. Jeigu ji atsiranda, reikia džiaugtis, bet nereikia pulti į euforiją, kad įvyko kažkas stebuklinga. Žvelgiant į lietuvių kino produkciją ramiai, dalykiškai, profesionaliai, naujos kokybės kol kas nematyti. Suraizgyti laidai – dar ne fantastinis filmas. O fantastiniams, siaubo filmams, be kita ko, reikia didžiulio biudžeto – šie žanrai to reikalauja, ir nieko čia nepadarysi.
– Koks 2014-ųjų derlius? Komisija džiaugėsi, kad gauta rekordiškai daug paraiškų, bet kai buvo paskelbtas nominacijų sąrašas, pasirodė, kad kai kuriose teliko po dvi pozicijas?
– Komisija privalo vadovautis profesionalumo kriterijais ir reaguoti į kiekvienų metų kino situaciją. Šiais metais sukurta nemažai įdomių ilgametražių dokumentinių filmų, todėl jų daugiau ir nominuota. Dar vienas šių metų išskirtinumas – po šešerių metų darbo sukurtas pirmasis ilgametražis animacinis filmas.
Kita vertus, šiais metais sumažėjo nominacijų. Pavyzdžiui, nėra geriausio scenarijaus nominacijos – scenarijų problema Lietuvoje įsisenėjusi, daug ankstesnė už „gerves“. O juk kine visi segmentai susiję – jeigu nėra dramaturgijos, nėra charakterių, jeigu nėra charakterių, nėra vaidmenų. Šiais metais nominanto į geriausio vyro vaidmens atlikėją teko ieškoti per didinamąjį stiklą.
Užtat į mūsų kiną ateina vis daugiau moterų režisierių, vis dažniau pagrindinėmis filmų herojėmis tampa moterys, jos ir sužiba savo vaidmenimis. Todėl nesinori formalių nominacijų, nesinori trūks plyš užpildyti visų pozicijų, jeigu nėra jų vertų pretendentų.
Šiemet vėl turėjome tikslinti nuostatus, kaip ir visada, kai susiformuoja netikėtos situacijos. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje sukurtas ilgametražis animacinis filmas. Jis buvo pateiktas kaip pretendentas į geriausią animacinį filmą. O šalia jo – 7-11 minučių animaciniai trumpiukai. Ar tai būtų lygiavertė konkurencija? Todėl komisija priėmė sprendimą ilgametražį animacinį filmą perkelti į ilgametražių filmų kategoriją, kur jis konkuruotų su jam lygiais darbais. Kai kam atrodo, kad tai nėra teisinga, bet taip elgiamės siekdami vertinimo adekvatumo. Viskas keičiasi ir reikia į tą kaitą reaguoti.
Mums, lietuviams, apskritai reikėtų mokytis džiaugtis. Tad dar viena „gervių“ misija – padovanoti kino bendruomenei šventę. Kas pykstasi, tegul pykstasi, kas draugauja, tegul draugauja, bet tegul „Sidabrinės gervės“ ceremonija būna šventė, į kurią nori ateiti visi.
– Jūsų kolegė kritikė Živilė Pipinytė viename interviu tiesiai rėžė: lietuvių filmai Europos šalių žiūrovams neįdomūs. Jūs dalyvaujate Europos kino akademijos, renkančios geriausius mūsų žemyno filmus, darbe. Ir išties: lietuviškų filmų tarp nominatų negirdėti. Ar iš tiesų esame neįdomūs, nevykėliai ir pan.?
– Audriaus Stonio „Neregių žemė“ Europos kino akademijos buvo ne tik nominuotas, bet ir apdovanotas kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Tiesa, tai buvo jau senokai.
Tiesiog reikia taip judėti, kad mūsų filmai būtų daugiau matomi tarptautinėje erdvėje. Ne šventieji puodus lipdo – kroatai, serbai, kitos nedidelės kinematografijos kovoja už galimybę jų filmams patekti tarp nominatų. Lietuviai irgi turi ieškoti šansų.
Šia proga galima pasidžiaugti, kad Kanuose bus parodytas Šarūno Barto naujausias filmas – puikioje programoje „Dvi režisierių savaitės“ Š.Bartas tarptautinei kino bendruomenei pristatys filmą „Peace To Us In Our Dreams“, kuriame pats atliko pagrindinį vaidmenį ir panaudojo viešai nerodytus vaizdo įrašus iš asmeninių archyvų.
– Europos kino akademijos apdovanojimai kas antri metai keliauja iš vienos šalies į kitą. Pernai latviai, pasinaudoję proga, kad Ryga yra Europos kultūros sostinė, šią ceremoniją surengė savo šalyje. Ar Lietuva galėtų tapti jos šeimininke?
– Tai priklauso nuo šalies apsisprendimo. Jeigu šalis nori tapti šių apdovanojimų šeimininke, ji turi prisiimti įsipareigojimus, tarp jų – ir finansinius, atitikti Europos kino akademijos suformuluotus reikalavimus. Tai Vyriausybės struktūrų prerogatyva.
Beje, Lietuva turi puikią progą pakviesti Europos kino elitą į savo šalį – 2018 metais minėsime nepriklausomybės šimtmetį. Tereikia politinės valios, antraip lauksime dar šimtmetį, kol atsiras kitas pretekstas.
Galės pamatyti visi
„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų komisijoje šiemet dirbo kinotyrininkė G.Arlickaitė, režisieriai, „Sidabrinės gervės“ laureatai Giedrė Beinoriūtė ir Ignas Jonynas, kino kritikas Gediminas Kukta, operatorius Feliksas Abrukauskas.
„Sidabrinės gervės“ apdovanojimus galės pamatyti visi – gegužės 30-ąją 18 val. 30 min. tiesiogiai per LRT televiziją.
