Sprendimą priėmė vertinimo komisija, kuriai šiais metais vadovavo broliai Coenai, patys 1991 metais laimėję Auksinę palmės šakelę už filmą „Bartonas Finkas“, o prieš dvejus metus – antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą Didįjį prizą už juostą „Groja Liuinas Deivisas“.
Dypanas – tamilų kovotojo už laisvę vardas. Iš gimtosios Šri Lankos, kurioje viešpatauja smurtas ir mirtis, jis atvyksta į Prancūziją, bet pamato, kas Paryžiaus priemiesčiuose nelabai geresnė padėtis. Dypanas griebiasi ginklo, kad įveiktų prancūzų organizuotus nusikalstėlius. Ir kai jau, regis, jis tuoj žus, režisierius netikėtai dovanoja laimingą finalą: Dypanas su fiktyvia šeima atsiduria Anglijoje, kurioje indų kilmės žmonių niekas nepersekioja. Žodžiu, visi į Angliją!
Visi konkursinės programos laureatai:
* Auksinė palmės šakelė skirta Jacques'o Audiard'o „Dypanui“ * Didysis prizas atiteko Laszlo Nemeso „Sauliaus sūnui“ * Geriausiu režisieriumi pripažintas Hou Hsiao-Hsienas už filmą „Žudikė“ * Prizas už geriausią scenarijų skirtas Micheliui Franco už filmą „Chroniškas ligonis“ * Geriausiomis aktorėmis paskelbtos Emmanuelle Bercot, suvaidinusi Maiwenn filme „Mano karalius“, ir Rooney Mara, atlikusi vaidmenį Toddo Hayneso filme „Kerol“. *Geriausiu aktoriumi pripažintas Vincentas Lindonas, atlikęs vaidmenį Stephane’o Brize juostoje „Rinkos įstatymas“ *Žiuri prizas atiteko Yorgosui Lanthimosui už filmą „Omaras“. * Auksinė palmės šakelė skirta ir Ely Dagherio trumpametražiam filmui „Bangos ’98“.
Debiutas atnešė prizą
Kanų festivalio Didįjį prizą, kaip ir Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizą, gavo debiutanto vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso drama apie holokaustą „Sauliaus sūnus“ („Saul Fia“).
L.Nemesas, buvęs garsiojo autorinio kino kūrėjo Belos Tarro asistentas, iš pradžių išvykęs gyventi į Paryžių, o vėliau – į Niujorką, savo pirmajame ilgametražiame filme sutelkė dėmesį į Antrojo pasaulinio karo istoriją. Veiksmas vyksta Osvencime, pagrindinis herojus – karo belaisvis, dirbantis krematoriumo zonderkomandoje.
Prognozės nebuvo taiklios
Žiuri prizas skirtas Yorgos Lanthimos filmui „Omaras“ („The Lobster“), geriausiu režisieriumi pripažintas Taivano kūrėjas Hsiao-hsien Hou, prašmatniai nufilmavęs kovos menų dramą “Žudikė“ („Nie yinniang“), geriausiu aktoriumi tapo Vincentas Lindonas, sukūręs vaidmenį Stephane'o Brize dramoje apie bedarbius „Rinkos įstatymas“ („La Loi Du Marche“), o geriausiomis aktorėmis pripažintos Rooney Mara iš filmo „Kerol“ ir Emmanuelle Bercot iš filmo „Mano karalius“.
Įdomu, kad filmui „Dypanas“ niekas laurų nepranašavo. Baigiamosios ceremonijos išvakarėse paskelbtoje garsiausių kino kritikų reitingų lentelėje pirmavo Hsiao-hsien Hou istorinis kovinis filmas „Žudikė“. Kritikai liaupsino Toddo Hayneso juostą „Kerol“ („Carol“), kurioje pasakojama praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje besirutuliojanti uždraustos meilės tarp dviejų moterų istorija.
Kanuose dirbančių kritikų manymu, galimybių pelnyti festivalio apdovanojimą turėjo ir Didįjį prizą laimėjusi L.Nemeso drama „Sauliaus sūnus“ („Saul Fia“), kinų režisieriaus Zhangke Jios „Ir pajuda kalnai“ („Shan he gu ren“), italo Nanni Moretti pusiau autobiografinė juosta „Mano mama“ („Mia Madre“).
Pagerbė už gyvenimo nuopelnus
Su Auksine palmės šakele rankoje nuo scenos nulipo ir 86 metų prancūzų režisierė Agnes Varda. Per savo ilgą karjerą nė sykio negavusi Kanų kino festivalio apdovanojimo režisierė šįkart apdovanota už viso gyvenimo nuopelnus.
Garbės Auksine palmės šakele Kanuose kasmet apdovanojami tie kino kūrėjai, kurių filmai plačiai žinomi, bet nė karto nebuvo pagerbti didžiausiame pasaulyje kino festivalyje.
A.Varda yra sukūrusi ne tiktai keliolika eksperimentinių filmų, bet taip pat – fotografijų, meno instaliacijų. Jos kūrybai būdingas dokumentiškumas, tikroviškumas, feministiniai motyvai.
Salė juokėsi ir verkė
Ekumeninė žiuri savo favoritu išrinko italų režisieriaus N.Moretti filmą „Mano mama“ („Mia madre“). Tai labai asmeniškas kino pasakojimas. Mat per ankstesnės N.Moretti juostos „Turime popiežių!“ („Habemus Papam“) filmavimą mirė jo motina. Savo naujajame filme „Mano mama“ režisierius ėmėsi šios liūdnos temos.
„Išgyventi motinos mirtį tenka kiekvienam – tai svarbus mūsų gyvenimo momentas. Aš nutariau šį žmogaus gyvenimo etapą parodyti kine“, – paaiškino režisierius.
Pagrindinė filmo „Mano mama“ herojė – kino režisierė Margerita (akt. Margherita Buy). Ji kuria socialinę dramą apie maištaujančius darbininkus. Darbas padeda Margeritai atitrūkti nuo minčių apie namuose mirštančią motiną. Jiedu su broliu Džiovaniu (jo vaidmenį atliko pats N.Moretti) pasikeisdami budi prie mirštančiosios, bet Margeritos laukia filmavimo aikštelė. O ten viskas iki skausmo pažįstama ir labai juokinga.
N.Moretti nenori traumuoti žiūrovų sunkiomis mintimis ir randa labai tikslų kontrastingų spalvų balansą – greta to, kas tragiška, – komiška, kvaila, smulkmeniška, absurdiška. Stingdantį mirties alsavimą vis pertraukia visa nugalinčio gyvenimo gausmas. Per filmo peržiūrą Kanų festivalyje salė drebėjo pramaišiui – tai nuo juoko, tai nuo ašarų.
„N.Moretti, ko gero, paskutinis ir dabar jau vienintelis režisierius, kuriantis tokį kiną: paprastą, rimtą, nuoširdų, gerąja prasme senamadišką. Kur kalbama aiškiai ir neskubant, nepertraukiant vienas kito, kur visi vienas kito ne tik klauso, bet ir vienas kitą girdi, kur viskas tikra, kur kadre viskas matyti, kur kalbama apie tai, kas suprantama visiems ir kiekvienam. Ir viskas kaip gyvenime, nes kinas N.Moretti ir yra gyvenimas. Ir mes, žinoma, čia prisimename italų klasiką – Federico Fellini, Vitorio De Sicą, Roberto Rossellini“, – rašė apžvalgininkai apie N.Moretti ir jo filmą „Mano mama“.
Vertino garsenybės
Kanų kino festivalio laimėtojus šiemet rinko garsių aktorių ir režisierių žiuri: amerikiečiai broliai scenaristai ir režisieriai Joelis ir Ethanas Coenai, amerikiečių aktorius Jake'as Gyllenhaalas, britų aktorė Sienna Miller, prancūzų aktorė ir režisierė Sophie Marceau, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro, kanadiečių režisierius Xavier Dolano, ispanų aktorė Rossy de Palma, iš Malio kilusi muzikos kūrėja Rokia Traore.
Beje, pirmą kartą per Kanų festivalio istoriją žiuri turėjo du prezidentus – brolius Coenus. Jie yra keturių „Oskarų“, Auksinės palmės šakelės ir dar daugiau nei 70 garsiausių pasaulio konkursų bei festivalių apdovanojimų laimėtojai. Daugelio apžvalgininkų nuomone, tai buvo geras ženklas Europos kinui: juk broliai geba įvertinti tiek filmų absurdą, tiek juodąjį humorą ir sykiu atmeta banalų pamokslavimą .
Konkurse „Ypatingas žvilgsnis“ – drąsesni filmai
Šeštadienį drama „Avinai“, kurios veiksmas vyksta tarp ūkininkų ir jų avių atokiame Islandijos slėnyje, laimėjo Kanų festivalio konkursą „Un Certain Regard“ („Ypatingas žvilgsnis“). Vertinimo komisijos pirmininkė Isabella Rossellini sakė, kad šis Grimuro Hakonarsono filmas buvo pagerbtas už „nepaneigiamo ryšio, kuris sieja visus žmones su gyvūnais, traktavimą meistrišku, tragikomišku būdu“.
Antrasis pagal svarbą festivalio Žiuri apdovanojimas atiteko kroatų režisieriui Daliborui Mataničiui už „Aukštąją saulę“, kurioje nagrinėjamos meilės ir etninės neapykantos Balkanuose temos.
Konkurse „Un Certain Regard“ varžosi nauji režisieriai ir neįprastesni filmai nei konkurse dėl Auksinės palmės šakelės.
Parengė Milda Augulytė
