Karo vaikas: „Didžiulė ranka bando perplėšti jūsų krūtinę ir suspausti širdį“

Dokumentinio filmo „Tolumoje lojantys šunys“ herojus – dešimtmetis Olegas, kuris gyvena su savo senele netoli fronto linijos, Donecko regione. Į mokyklą jis eina retai – dėl intensyvių karo veiksmų, ji dažniausiai yra uždaryta, užtat berniukas turi daug laisvo laiko – maudytis upėje, ieškoti nuotykių ar žaisti su savo draugais.

„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
Režisierius Simonas Lerengas Wilmontas Vilniuje.<br>M.Ambrazo nuotr.
Režisierius Simonas Lerengas Wilmontas Vilniuje.<br>M.Ambrazo nuotr.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
Filmo „Tolumoje lojantys šunys“ režisierius Simonas Lerengas Wilmontas.<br>M.Ambrazo nuotr.
Filmo „Tolumoje lojantys šunys“ režisierius Simonas Lerengas Wilmontas.<br>M.Ambrazo nuotr.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
Filmo „Tolumoje lojantys šunys“ režisierius Simonas Lerengas Wilmontas.<br>M.Ambrazo nuotr.
Filmo „Tolumoje lojantys šunys“ režisierius Simonas Lerengas Wilmontas.<br>M.Ambrazo nuotr.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
Filmo „Tolumoje lojantys šunys“ režisierius Simonas Lerengas Wilmontas.<br>M.Ambrazo nuotr.
Filmo „Tolumoje lojantys šunys“ režisierius Simonas Lerengas Wilmontas.<br>M.Ambrazo nuotr.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
„Tolumoje lojantys šunys“.<br> Filmo kadras.
Daugiau nuotraukų (10)

Auksė Kancerevičiūtė

Mar 22, 2018, 5:47 PM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:32 PM

 

Tačiau karas tęsiasi ir jam tenka išmokti daugybę naujų dalykų – tokių,  su kuriais vaikai, gyvendami taikos sąlygomis, niekada nesusiduria. Jis žino, kaip išvengti minų, kur slėptis, prasidėjus atakai; puikiai skiria, kada šaudo haubicos, o kada – minosvaidžiai. Jis žino, kas yra baimė ir kaip elgtis, senelei susirgus. Tačiau didžioji šio filmo žinia – karas negali sunaikinti žmogiškumo. Senelės ir anūko tarpusavio ryšys – kaip reta nuoširdus ir tikras.

 

Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) „Tolumoje lojantys šunys“ laimėjo Pirmojo pasirodymo apdovanojimą, o taip pat Tesalonikų kino festivalio apdovanojimą už geriausią filmą ir Graikijos kino kritikų asociacijos prizą. 

 

Kodėl nusprendėte filmuoti Rytų Ukrainoje, karinių veiksmų epicentre? – paklausiau danų režisieriaus Simono Lerengo Wilmonto, viešinčio Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. 

 

 

Iki tol jau buvau savarankiškai nufilmavęs du dokumentinius filmus apie vaikus: „Chikara: sumo imtynininko sūnus“ ir „Fechtavimosi čempionas“. Abiejų filmų herojai yra dešimtmečiai berniukai: Rubenas, kuris yra vienas geriausių fechtuotojų Danijoje ir japonas Chikara, kuris nepaprastai trokšta, kad tėvas juo didžiuotųsi. Kaip taisyklė, kelyje į sėkmę, jiems kilo kliūčių, tad abu turėjo surasti savyje jėgų ir atstatyti vidinę pusiausvyrą.

 

Paskui ėmiau galvoti, kad norėčiau nufilmuoti vaiką, gyvenantį nuolatinėje nesaugumo būsenoje. Man rūpėjo išsiaiškinti, kaip, esant ypatingai sudėtingoms sąlygoms, galima surasti ramybę ir stabilumą. Ši idėja ir nuvedė mane į Rytų Ukrainą. 

 

O ukrainiečiams neatrodė keista, ką veikia danas karo draskomoje teritorijoje?

 

Aš esu iš septyniasdešimtųjų kartos, tad šiek tiek prisimenu Šaltąjį karą ir Berlyno sienos griuvimą. Rytų Europa ir visas buvęs sovietinis blokas ilgą laiką man asocijavosi su keista, mistiška erdve.

 

Kai pirmą kartą nuvykau į Ukrainą, labai nustebau, nes pamačiau, kad žmonės nelabai kuo skiriasi nuo skandinavų, na, nebent mąstymo būdu, charakteriu. Iš pradžių jie gal atrodo šaltoki, bet kai susipažįsti artimiau, supranti, kad ukrainiečiai šilti ir nuoširdūs, mėgsta humorą ir, nepaisant visko, yra labiau optimistai nei pesimistai. 

 

 

Apie karą sukuriama daugybė filmų, be to, tikriausiai nėra nei dienos, kad neišgirstume apie naujas atakas ir žuvusius žmones. Bet čia kyla didžiausia problema – arba mes atsiribojame nuo to negatyvių naujienų srauto, arba praleidžiam informaciją pro ausis, nes iš tiesų, labai sunku suvokti, ką patiria karo zonoje atsidūrę žmonės. Koks buvo jūsų tikslas?

 

Manau, jūs absoliučiai teisi – įvairios medijos visame pasaulyje nuolat transliuoja šokiruojančius karo vaizdus. Nenorėjau to rodyti. Žinote, jei kiek ilgiau pasilieki konkrečioje vietoje, daug geriau ir giliau supranti, kas ten vyksta. Tai ne tik kasdieninės problemos, kuomet matai, kad kažkokį namą subombardavo, o kažkokius žmones užmušė. Tiesiog savo kailiu patiri, ką reiškia ten būti.

 

Politinis Ukrainos įvykių aspektas manęs nedomino – visų pirma, norėjau papasakoti istoriją apie žmones, kurie liko gyventi karo apimtoje zonoje. Kodėl pasirinkau Ukrainą, o ne Siriją ar Afganistaną? Karas Ukrainoje yra labiau nuspėjamas, kaip sakė apmokymus pravedęs kareivis: „Tai „senosios mokyklos“ konfliktas, kur naudojama ta pati taktika, kaip II Pasauliniame kare“.

 

Taigi, čia tarsi ir mažiau pavojinga, nes gali nuspėti kai kuriuos karinius veiksmus. Kita vertus, ten patekti tikrai nėra sudėtinga – kelionė iš Danijos oro uosto į rytų Ukrainą užtrunka apie devynias valandas. Reikia turėti specialų pasą, kuris leistų ten dirbti kaip žiniasklaidos atstovui. Jokių kitų problemų nekilo. 

 

Iš anksto žinojote, kad filmuosite vaikus?

 

Taip. Ieškojau vaiko, kuris taptų pagrindiniu filmo herojumi. Norėjau parodyti karą berniuko akimis – kaip jis jaučiasi, kai viskas aplink liepsnoja ir griūna, kaip tai veikia jo psichiką, elgesį, gyvenimą.

 

 

O kaip suradote Olegą?

 

Nuvykęs į fronto liniją, aplankiau visas mokyklas, kurios tik sutiko mus įsileisti. Paprašėme, kad mokytojai mus supažindintų su vaikais, gyvenančiais miestuose ar kaimuose, kurie buvo apšaudyti ar bombarduoti. Pokalbių metu, vaikams užduodavau tris klausimus, kurių vienas buvo tas pats: „Ar galėtum papasakoti, kaip jautiesi, kada bijai?“

 

Nė vienas negalėjo deramai paaiškinti, kol nesutikau Olego. Jis pažvelgė į mane savo didelėmis mėlynomis akimis, perbraukė nosį alkūne ir pasakė: „Gerai, pabandykit įsivaizduoti, kad didžiulė ranka bando perplėšti jūsų krūtinę ir suspausti širdį. Su kiekvienu suspaudimu, tampa vis šalčiau ir šalčiau. Kai bombos krenta, spaudimas kiek atslūgsta, paskui užplūsta nauja šalčio banga“. Puikiai supratau, apie ką jis kalba, taigi, dėl filmo herojaus abejonių nebeliko. 

 

Kai pasiteiravome, ar galime atvykti į Olego namus filmuoti, sutikome jo senelę Aleksandrą. Mirus motinai, ji tapo berniuko globėja. Pamažu susidraugavome, o tuomet ėmiau suprasti, koks jo gyvenimas yra iš tiesų. Tai, kaip jie rūpinasi vienas kitu, yra neįtikėtina. Visoje šitoje karinio konflikto maišatyje, jų tarpusavio ryšys yra nepaprastai gražus ir šiltas. Tai tikriausiai pats gražiausias ir tragiškiausias ryšys, kokį tik man kada teko nufilmuoti.

 

Senelė yra Olego užuovėja, kur jis gali pasislėpti nuo aplink vykstančių karo baisybių. Ji puikiai tvardosi, suprasdama, kad kai suaugusieji pernelyg jaudinasi, vaikai tą mato ir tai juos sugniuždo. Filme yra scena, kuomet į svečius atėjusi kaimynė pasakoja, kad vaikas, pamatęs, kad jo mama bijo, per kiekvieną bombardavimą pradeda vemti. Taigi, Aleksandra iš visų jėgų stengiasi nepasiduoti, slepia savo baimę. Ji kaip uola, nors tai nepraeina be pasekmių – jai sušlubuoja širdis. 

 

 

Aleksandra sako: „Mes esame šios žemės, šios vietos dalis ir niekur iš čia neisime“. Filmo pradžioje, kai matome nuostabaus grožio apylinkes, tai atrodo suprantama, tačiau ilgainiui, kai bombų sproginėjimai priartėja ir suintensyvėja, sunku suvokti šį jos pasiryžimą.

 

Tai iš tiesų labai sunkus klausimas. Nesu tikras, kad 100% suprantu šį  jos pasirinkimą. Suprantu tik viena, kada ji sako: „Keturios mūsų šeimos kartos čia gyveno, o šiame name aš gimiau ir užaugau“. Ji laiko vištas, turi mažytį sodą ir daržą, žino, kad gali užsiauginti pakankamai daržovių, kurių užteks jiems prasimaitinti. O jei tektų išvykti, kur jiems dėtis? Aleksandrą tai baugina ne mažiau negu pašonėje vykstantis karas. Kita vertus, ji tikrai nėra apsisprendusi, kad liks Hnutove, nepaisant, kas benutiktų. Žinau, kad kiekvieną dieną ji savęs klausia: „Gal jau laikas išvykti?“ 

 

Ar vaikai lanko mokyklą?

 

Kartais. Dažniausiai mokykla būna uždaryta, nes ji yra netoli fronto linijos. Daugelis langų išdaužyta. Vaikai turi begalę laisvo laiko, tad gali maudytis upėje, žaisti, bastytis po apylinkes.

 

Atrodo, kad draugų trijulė: Olegas, jo pusbrolis Jarikas ir Kostia, yra tipiški berniūkščiai, bet jie jau priprato žiūrėti sau po kojomis ir saugotis minų, žaisti su tuščiomis gilzėmis ir netgi, ginklais. Jūsų nuomone, ar ateityje jie sugebės gyventi taikos sąlygomis? 

 

Labai geras klausimas. Manau, Olegas užaugęs taps padoriu žmogumi, nes jis turi savo senelę. Tačiau daugelis vaikų neturi tokių stiprių tėvų ar globėjų, kaip ji. Žinau, kad tie vaikai yra labai traumuoti, nes auga matydami karą ir slėpdamiesi nuo atakų. Jų ateitis tikrai neaiški. 

 

 

Kaip Olegas reagavo į kamerą, kuri kone visą laiką jį seka?

 

Aš jam sakydavau: „Įsivaizduok, kad manęs čia nėra“ arba: „Po valandos filmuosiu, tada viskas – aš būsiu tik vaiduoklis“. Iš pradžių jis vis tiek žvilgčiodavo į kamerą, bandydavo mane kalbinti. Tačiau ilgainiui, pamatęs, kad filmuodamas aš iš tiesų į jį nereaguoju, neatsakau į klausimus, nustojo manimi domėtis. Jam tiesiog pasidarydavo nuobodu ir jis užsiimdavo savo veikla, nekreipdamas dėmesio, kad aš sekioju iš paskos. 

 

Kiek laiko truko filmavimas?

 

Pusantrų metų. Kas antrą mėnesį skrisdavau savaitei, pasiėmęs mažytę Canon kamerą. Kartu sudėjus, Ukrainoje praleidau apie dešimt savaičių. Su manimi keliavo vertėjas, nes aš nekalbu nei rusiškai, nei ukrainietiškai.

 

Bet jei vertėjo nebūdavo šalia, kaip suprasdavote, apie ką jie kalba?

 

Man patinka fotografija. Vaizdas ir užfiksuotas žvilgsnis gali pasakyti daugiau, negu tūkstantis žodžių. Kartais nėra taip svarbu suprasti, kas vyksta pokalbio metu. Aš išmokau penkis ar šešis ukrainietiškus žodžius, kurie nuolat kartojosi, kai žmonės kalbėdavo apie konfliktą: „šaudymas“, „priešai“ ir taip toliau. Kada aš bastydavausi kartu su berniūkščiais ir išgirsdavau tuos raktinius žodžius, suprasdavau, kad reikia atkreipti dėmesį, nes tikriausiai jie kalba apie karą.

 

Atakų metu taip pat likdavote kartu su Olegu ir jo senele?

 

Ne, per visas atakas tikrai kartu nebuvau – mes turėjome bazę Mariupolyje, tai yra apie 15-20 kilometrų nuo Hnutovo kaimo. Kartais likdavau su jais, bet dažniausiai vykdavau į bazę, nes paprasčiausiai būtų per daug – kartu praleisti ištisas 24 valandas. Tikriausiai būtume pradėję vieni kitus nervinti. 

 

O jūsų negąsdino susišaudymai, kurie ten – itin dažni?

 

Iš pradžių aš bijodavau, net jeigu šaudydavo kažkur labai toli. O paskui... Gerai prisimenu paskutinę filmavimo dieną. Aleksandra paruošė skanius atsisveikinimo pietus, mes sėdėjome lauke, nes buvo vasara, taigi, valgėme ir juokavome, o paskui supratau, kad jau vėlu, o vairuotojas vis nesirodo. Paprašiau padėjėjo, kad jam paskambintų.

 

 

Paaiškėjo, kad kareiviai jo nepraleidžia pro kontrolės punktą, nes vyksta susišaudymas. Tik tuomet supratau, kad valgydami, nuolat girdėjome šaudant, bet niekas nekreipė dėmesio. Taigi, ir prie tų garsų priprantama. Be to, pagal šaudymo intensyvumą imi skirti, ar tai pavojinga, ar ne. 

 

Kaip atsirado pirmieji filmo kadrai, kuomet, važiuojant automobiliu, patenkama tiesiai į bombardavimą?

 

Tų kadrų aš nefilmavau – paėmiau juos iš archyvo. Tai buvo ataka, įvykdyta Mariupolyje. Manau, jei tuo metu būčiau sėdėjęs automobilyje, būčiau mirtinai išsigandęs. 

 

Šis filmas – stebėjimo dokumentika. Noriu paklausti, ar visą laiką tik stebėdavote, likdamas nuošalyje, ar buvo akimirkų, kai teko kažkaip įsitraukti, reaguoti į tai, kas vyksta šalia?

 

Kartais. Pavyzdžiui, kai Aliona – Olego teta, grįžta su savo sūnumi Jareku ir palieka jį pas senelę, kad pati viena išvyktų pas savo vaikiną. Mes apie tai kalbėjome ir aš paklausiau: „Rytoj, kai pasakysi viską Aleksandrai, ar aš galėsiu nufilmuoti tą sceną?“ Ji sutiko. 

 

Filme yra ir scena, kai berniukai, paėmę pistoletą šaudo į varles. Ar nekilo noras jų sustabdyti?

 

Iš pradžių jie bandė šaudyti į upelyje plaukiojančias žuvis, paskui – į paukščius, kol galiausiai surado varles šulinėlyje. Žinoma, filmavimo metu daugybę kartų jiems sakiau: „Jokiu būdu! Ne, aš niekuomet to nedarysiu!“ Kita vertus, su jais praleidau marias laiko, tad kartais tiesiog leisdavau jiems išsišėlti.

 

Negalėjau kaskart jų stabdyti, nes jie imtų manimi nepasitikėti arba slėpti kai kuriuos savo veiksmus, o aš negalėčiau perteikti visko, kas vyksta. Kai rikošetu atšokusi kulka sužeidė Olegui koją, žinoma, kad mes padėjome nuvykti į ligoninę, kur jį apžiūrėjo gydytojai ir skyrė medikamentus. O moralinės – etinės dilemos nuolat iškildavo – ar vis tik pasakyti, ką aš galvoju apie jų elgesį ir „žaidimus“, ar patylėti.

 

 

Bet kaip senelė sužinojo, kad berniukai šaudė į varles? Po to ji gana rimtai pasikalba su savo anūku.

 

Kaime, kuriame iki karo gyveno apie 800 žmonių, dabar liko 200 ir jie nuolat stebi vienas kitą. Ten nieko nepadarysi pasislėpęs – iškart atsiras, kas viską išsiaiškins. 

 

 Ar ir toliau bendraujate su Olegu, žinote, kaip jam sekasi?

 

O taip, rašome vienas kitam trumpas žinutes per skype . Bandau mokytis rusų kalbos, o jei kažko nesuprantu padeda google vertėjas. Olegas su senele iki šiol gyvena Hnutove ir tikisi, kad karas kažkada pasibaigs. 

 

Filmą „Tolumoje lojantys šunys“ galima pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 24 d. 20.30 val. (Forum Cinemas Vingis) ir kovo 26 d.19 val. (Skalvijoje).

 

 

 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: kai kuriems miestams šildymas brangsta pustrečio karto