„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (VII): Viena tėvažudystės istorija

Tai, ko gero, labiausiai Lietuvą sukrėtusi tėvažudystė. 1995–tųjų pavasarį buvo pranešta, kad gerai besimokantis abiturientas Biržų rajone, šulinyje prie namo, užbetonavo abu tėvus ir sesutę. Policijai jis pranešė, kad jie dingę be žinios. Tada laikraščiai pavertė jį herojumi, kuriuo Lietuva žavėjosi.

E. Knispelio knyga „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“.
E. Knispelio knyga „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“.
Daugiau nuotraukų (1)

Egidijus Knispelis

Mar 5, 2012, 10:18 PM, atnaujinta Mar 22, 2018, 1:55 AM

Kodėl ryžtamasi tokiam žingsniui?

Visa Mindaugo Daunoro istorija. Sukrečianti šeimos drama.

Renkant šios istorijos medžiagą, kaip ir visais atvejais, domintis šio ciklo temomis, norėjau sužinoti, kodėl taip atsitiko, kodėl apskritai taip atsitinka.

Tačiau visi surasti atsakymai – ir tie, kurie surašyti byloje, ir tie, kurie buvo nutylėti – vargu ar paaiškins, kodėl įvyko ta šiurpi Kupreliškio tragedija, kurios neužmirš mažiausiai dvi Biržų krašto gyventojų kartos, nes kiekvienas atsakymas vis vien nepaaiškina, tiksliau, neleidžia suprasti, o tuo labiau pateisinti šio nelemto atsitikimo. Visi mano šnekinti – teisėjai, tyrėjai, kaimynai, Mindaugo mokytojai – visi pripažino: ką besužinotum apie to vaikino elgesį, yra per mažai. Per mažai, kad suprastum. Kad galėtum paaiškinti. Vieno atsakymo į pagrindinį klausimą – kodėl jis taip padarė – nėra.

Danutė Einorienė: Biržų rajono, Kupreliškio kaimo gyventoja. Bendruomenės pirmininkė. Artimai pažinojo nužudytąją šeimą.

- Mes dabar į tai žiūrim tiktai kaip į faktą, įvykį. Bet tas faktas... jis mums ilgai neleido gyventi. Visus metus neleido ramiai gyventi, nes eidavai, juos įsivaizduodavai gyvus. Ir tas nesuvokimas, kad taip galėjo būti – tas nesuvokimas kankina iki šiol.

Būtų per švelniai pasakyta, kad tas įvykis sukrėtė Kupreliškį. Bendruomenės pirmininkės tikinimu, nuo tos tragedijos jie iš naujo pradėjo skaičiuoti metus, kaip kad beveik visas pasaulis – nuo Jėzaus gimimo.

- Pasako vienas: va, praėjo dešimt metų. Va, dabar penkiolika metų,- pasakojo D. Einorienė. - Mes skaičiuojame metus, kiek laiko jų nebėra.

Visa Lietuva apie tai sužinojo 1995-ųjų balandžio 28-ąją. „Respublikos“ dienraščio pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Dingo šeima“. Tada pirmą kartą buvo apie tai viešai pranešta.

Žmonės Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dingsta nuolat. Bet visa trijų asmenų šeima Lietuvoje dingo pirmą kartą, gyvenant taikiu metu. To jau daug metų nebuvo. Laikraštis tąkart rašė: „Bermudų trikampyje paslaptingai dingsta laivai, o Lietuvoje be pėdsakų išnyksta žmonės.

Buvo pranešta, kad Biržų rajono, Kupreliškio kaimo gyventojas, 39-erių metų amžiaus Jurgis Vajega su 41-erių metų amžiaus žmona Danute ir 10-ies metų amžiaus dukrele Rūta prieš mėnesį, kovo 31-osios naktį, paslaptingai dingo. Laikraštyje rašoma, kad visą mėnesį nei artimiesiems, nei Biržų rajono kriminalistams nepavyko aptikti nė menkiausio dingusios šeimos pėdsako. Paryškintomis raidėmis laikraštyje buvo parašyta, jog vienas namuose likęs abiturientas Mindaugas, Danutės sūnus iš ankstesnės santuokos, jau ketvirta savaitė kaskart su viltimi puola prie telefono jam suskambėjus. Tačiau apie tėvus ir sesutę – jokių žinių. Straipsnis spaudos apžvalgoje buvo perskaitytas per Lietuvos radiją. Tą pačią dieną aštuoniolikmetis Mindaugas Daunoras pradėtas vadinti šių dienų herojumi – apie jį kalbėjo visa Lietuva. Vaikinu žavėjosi. Jo gailėjosi. Visoje šalyje tėvai jį minėjo kaip pavyzdį savo vaikams.

Visi sužinojo: Mindaugas kasdien 24 km autobusu važiuoja į mokyklą Biržuose. Jis - pavyzdingas ir gabus mokinys, eksternu priimtas į Kauno technologijos universitetą. Maža to, kad turi ruoštis abitūros egzaminams, jaunuolis, laukdamas grįžtančių tėvų, sėkmingai tvarkosi ūkyje: trys karvės, jautis, pilnas tvartas kiaulių, šeši hektarai žemės, kurią jis planuoja apsėti ir jau visą suarė. Kaimynai jam padeda pamelžti karves. Pieną jis kiekvieną rytą, kaip ir jo dabar jau dingęs patėvis, pristato į supirkimo punktą. Išradingas jaunuolis, suprasdamas, kad kaimynai turi ir savų rūpesčių, ir negalės ilgai pavaduoti dingusių tėvų, iš dulkių siurblio sukonstruoja melžimo aparatą... Apie tai netrukus bus rašoma jau kituose laikraščiuose.

Keturias dienas po mamos, patėvio ir sesutės dingimo nesirodęs mokykloje, Mindaugas atėjo pavėlavęs į auklėtojos pamoką. Ir, be abejo, privalėjo kažką pasakyti – kur buvo tiek dienų ?

Virginija Kalvanaitė: Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja. Buvusi Mindaugo auklėtoja.

- Aš atsimenu, kad būtent vidury pamokos kažkaip jisai pasakė tą frazę. „Dingo mano tėvai“. Mes paklausėme: „Kaip dingo?“. Ir iš tikrųjų nesupratome. O jis taip pakankamai ramiai išaiškino, kad išvažiavo į Latviją ir dingo, negrįžo.

Dar po kelių dienų Kupreliškio bendruomenės pirmininkės paragintas, Mindaugas nuėjo į Biržų policiją ir pranešė apie šeimos dingimą. Jo papasakota istorija įtikino, nekeldama jokių abejonių. Vakare, kaip paprastai, visi žiūrėjo televizorių, po to sugulė. Pats Mindaugas, daug skaitantis ir ilgai besimokantis moksleivis, užsnūdo prie stalo. Jo auklėtoja prisiminė – vaikinas buvo gabus visoms disciplinoms, ypač tiksliesiems mokslams. Jis gražiai piešė, mėgo rašyti eilėraščius apie sielą ir vidinį žmogaus gyvenimą. Visada mandagus, tylus. Visada šypsojosi. Jaunuolis buvo nedidelio ūgio, metro septyniasdešimties, kresnas ir stiprus, lankė kultūrizmo treniruotes. Taigi, pagal visiems pasakojamą versiją, apie antrą valandą nakties jis pabudo nuo triukšmo kieme, nes šūkčiojo žmonės ir žviegė kiaulė.

Tik vėliau paaiškėjo, kad visa ši istorija buvo išgalvota. Labai gerai, protingai sukurta ir įtaigiai papasakota. Visą mėnesį įvairiems žmonėms ir pareigūnams Mindaugas tikriausiai kelis šimtus kartų pasakojo detales apie šeimos išvykimą. Viskas skambėjo taip tikrai, kad niekas nė neabejojo tuo, ką girdi.

Pinigai šeimoje visada buvo skaudi tema. Jų trūko. Iširus kolektyviniam ūkiui, patėvis, buvęs vyriausiasis jo agronomas, su Mindaugo mama liko be darbo ir vertėsi kaip galėjo. Trejais metais už Mindaugą vyresnė jo sesuo Inga iš pirmosios Danutės santuokos studijavo Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje. Rūtelė lankė ketvirtą klasę Kupreliškio mokykloje. Trys besimokantys vaikai, kad ir ūkį turintiems bedarbiams – nemenkas rūpestis. Tais metais iš Biržų rajono važiuodavo į Latviją daug kas. Dėl įvairiausių priežasčių – pirkti, parduoti. Jurgis su Danute taip pat ne kartą ten apsilankydavo. Niekas nenustebo, kad ir dabar vyras su žmona išvyko. Žadėjo jie grįžti po trijų dienų. Kelionėn kartu pasiėmė ir dešimtmetę Rūtelę, kuri neva pabudusi pati prašėsi kelionėn.

Beveik žodis žodin, tik su daugiau buitinių detalių – tokią istoriją Mindaugas pasakojo visiems – policijai, kaimynams, patėvio broliams, giminaičiams, klasės draugams. Visi tikėjo – kiekvieną kartą sutikę Mindaugėlį, kaip jį visi vadino, paklausdavo, ar dar negrįžo.

Tik vėliau, kai jau viskas paaiškėjo, ir klasės draugai, ir Kupreliškio gyventojai visai kitaip prisiminė kiekvieną Mindaugo poelgį, kiekvieną jo pasakytą frazę. Bet juk taip visada yra, kai įmenamos mįslės.

Kupreliškio bendruomenės pirmininkė prisiminė:

- Mindaugas elgėsi ramiai. Jis ateidavo pas mane pasikonsultuoti. Buvo pavasaris, balandžio mėnuo, abudu su Inga sako: „Danute, kaip tu manai – dabar gal mums išnuomoti tą žemę, kurią Jurgis buvo išsinuomojęs?“. Tai palauk, Mindaugai, jam sakiau, kaip tu tą žemę dabar išnuomosi? Jurgis gi grįš. Jis dirbs tą žemę kaip dirbęs. Ką jis tau pasakys?

Visi stebėjosi, kad tik kelioms dienoms prabėgus nuo tėvų išvažiavimo, kurio dar niekas dingimu net nevadino, Mindaugas pradėjo pardavinėti gyvulius. Klausinėjo, gal kas nupirktų seną patėvio moskvičių. Visi norėjo paklausti: „Vaikeli, ką tu pasakysi, kai tėvai grįš?“, bet nedrįso. O ką vaikas turi daryti, kaip gyventi, jei tėvai negrįžta? Taip visi galvojo.

Mindaugo auklėtoja pasakojo, kas jiems jau tuo metu atrodę keistai:

- Mums įtarimų kilo. Pirmiausia, merginos gūžčiojo pečiais, jog kartais jis per daug linksmas. Jeigu iš tikrųjų dingo tėvai ir tiek laiko neatsiranda, tai žmogui kuo toliau, tuo sunkiau turėtų būti, nes mažiau vilties, kad jie atsiras. O jis kažkaip net linksmėjo. Bent mums taip kartais atrodė.

Po trijų savaičių laukimo ir nežinios Jurgio broliai, iš policijos nesulaukę jokios informacijos, padarė tai, kas tokiais atvejais Lietuvoje įprasta – atsivežė ekstrasensą.

Pranciškus Sabaliauskas: Bene garsiausias visų laikų Lietuvos ekstrasensas, bandydavęs artimiesiems papasakoti apie dingusius šeimos narius. Savamokslis psichologas, galėjęs gana taikliai apibūdinti žmones ir analizuoti jų elgesį. Dėl šių gebėjimų buvo gavęs Lietuvos policijos rėmėjo pažymėjimą, kuriuo didžiavosi. Gyveno Panevėžyje, mirė 2009-aisiais.

LNK televizijos žinių laidos archyvuose pavyko rasti vieną seną reportažą. Jame garsusis ekstrasensas iš Panevėžio, pas kurį iš tiesų žmonės važiavo iš visos Lietuvos, aiškino: „Jei kriminalistai tada būtų manęs klausę, nereikėtų tokio triukšmo dabar kelti. Kaltininką nurodžiau aš. Sako, įrodymų nėra. Na... Čia jau jų darbas“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.