Viršelio dailininkė Asta Puikienė
„Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo.
Įgimta ir priprasta būti mąstymo situacijose, skendėti kažko prisodrintame sąmonės vandeny.
Neturint tikslų, uždavinių, tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likdavo, prie ko sustoti, prie ko grįžti.
Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, kertant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universitetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu, minkštu miško keliuku.
Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“
2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus.
Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik.
Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių. Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška.
Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pačios ribose ir kalbos apribuose. Rizikuoti – tokių tekstų apsauga menka.
Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos?
Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu“.
Viktorija Daujotytė
Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Varnių valsčius) – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.
„Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tiesos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvokimui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti literatūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija.
Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo properšos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.
