„Stalinas. 2 knyga“ (II): Pergalė!

Vienas labiausiai pasaulyje gerbiamų istorikų Robertas Service'as po dešimtmečiais trukusių tyrimų atskleidžia sudėtingą ir įvairiapusišką vienos garsiausios XX amžiaus asmenybės – Josifo Stalino – portretą. Ištrauka iš leidyklos „Obuolys“ išleistos antrosios biografijos „Stalinas“ knygos skyriaus „Pergalė!”

Leidyklos „Obuolys“ išleistoje antrojoje biografijos „Stalinas“ knygoje pasakojama apie diktatoriaus gyvenimą.<br>„Obuolys“
Leidyklos „Obuolys“ išleistoje antrojoje biografijos „Stalinas“ knygoje pasakojama apie diktatoriaus gyvenimą.<br>„Obuolys“
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Sep 27, 2012, 12:24 AM, atnaujinta Mar 16, 2018, 1:21 PM

Ankstyvą 1945 m. gegužės 9 d. rytą radijo diktorius Isakas Levitanas perskaitė visų trokštamą žinią. Karas su Vokietija baigėsi. Žmonių jaudulys tvenkėsi daugybę dienų. Atėjus tam momentui, prasidėjo triukšminga šventė; žmonės džiūgavo Sovietų Sąjungoje ir visose prieš Hitlerio naująją tvarką kovojusiose šalyse. Vakarui sovietų vyriausybė buvo parengusi fejerverkus, bet linksmybės prasidėjo žymiai anksčiau. Daugybė žmonių suplūdo į miesto centrą. Ten visi šoko ir dainavo. Bet kuris žalią kareivio uniformą vilkintis vyras turėjo didelį šansą būti apkabintas ir pabučiuotas. Prie JAV ambasados susirinkusi minia skandavo: „Valio Ruzveltui!“ Amerikos prezidentas kėlė tokias didžiules asociacijas su Didžiuoju aljansu, kad mažai kas prisiminė, jog jis mirė balandį. Žmonės elgėsi nevaržomai. Tą dieną pergalė itin gausiai „aplaistyta“ degtine; milicija pasistengė nepastebėti ant „Maskvos“ viešbučio sienų besišlapinančių jaunuolių. Restoranai ir kavinės buvo sausakimši lankytojų: stigo maisto, bet buvo apsčiai degtinės. Žmonės džiaugėsi, kad Raudonosios armijos tankų vikšrai sutraiškė nacizmą. Po radijo transliacijos Stalinui paskambino dukra Svetlana: „Tėveli, sveikinu tave – pergalė!“ „Taip, pergalė, – atsakė jis. – Ačiū. Ir tave sveikinu. Kaip gyveni?“ Tos akimirkos šiluma ištirpdė tarp tėvo ir dukters tvyrojusį šaltuką. Chruščiovui sekėsi gerokai prasčiau. Jam paskambinus, Stalinas priekaištavo. „Jis leido suprasti, – pasakojo Chruščiovas, – kad gaišinu jo brangų laiką. Na, aš paprasčiausiai nustėrau. Ką visa tai reiškė? Kodėl? Pasijaučiau blogai ir baisiai keikiau save: kodėl aš paskambinau? Galiausiai juk žinojau jo charakterį ir iš to negalėjau tikėtis nieko gero. Žinojau, kad jis norės man parodyti, jog praeitis jau yra mūsų išgyventas etapas, o dabar jis galvoja apie naujus didelius dalykus.“ Stalinas perskaitė „kreipimąsi į liaudį“, prasidėjusį tokiais žodžiais: „Draugai! Tėvynainiai ir tėvynainės!“ Neliko švelnesniųjų Stalino šauksmininkų, skambėjusių per radiją prasidėjus operacijai „Barbarosa“. SSRS išgelbėta ir pagaliau galima mojuoti „didžiąja tautų laisvės ir tautų taikos vėliava“. Didysis Tėvynės karas baigėsi. Nors kreipimasis ir skambėjo pompastiškai, jame buvo ir malonių gaidelių, bent jau rusų klausytojai jų galėjo išgirsti. Gegužės 24 d. Raudonosios armijos vadams surengtame pokylyje Stalinas pareiškė: Draugai, leiskite pasiūlyti dar vieną tostą. Norėčiau pasiūlyti tostą už mūsų sovietų liaudies sveikatą ir pirmiausia už rusų liaudies sveikatą, nes tai iškiliausia iš visų Sovietų Sąjungą sudarančių tautų. Siūlau šį tostą už rusų liaudies sveikatą, nes šiame kare tarp visų mūsų šalies tautų ji pelnė visuotinį pripažinimą kaip pagrindinė Sovietų Sąjungos jėga. Anksčiau iš daugybės SSRS sudarančių tautų jis niekada nedviprasmiškai neišskirdavo vienos tautos. Daug kam Rusijoje atrodė, kad karo krosnyje išsilydė visi Stalino viduje susikaupę baziniai metalai, o liko tik korozijai atsparus Vadas, nusipelnęs pasitikėjimo ir žavėjimosi. Tai veidmainiški žodžiai, nes Stalinas bijojo rusų ir didžiavosi jais. Bet jam buvo paranku užkelti rusų tautą net ant dar aukštesnio oficialios pagarbos pjedestalo nei prieš karą. Atrodytų, kad jis intuityviai suprato, jog reikia leisti gyvuoti nacionaliniam patriotizmui, mažiau ribojamam marksizmo-leninizmo. Bent jau kurį laiką jis taip ir darė. (Ir tikriausiai net ir Stalinas truputį neatsilaikė momento euforijai.) Įvyko tai, kas 1941 m. vasarą atrodė visiškai nesuvokiama. Hitleris negyvas. Sovietų kariuomenė kontroliavo beveik visą rytinę Europos dalį. JAV ir Jungtinė Karalystė laikė Sovietų Sąjungą išvien su jomis veikiančiu pasaulio likimo arbitru. Teigiama, kad Stalinas norėjo, jog Hitleris būtų pagautas gyvas, ir pasipiktino jo savižudybe. Pasakojama, kad Žukovas pažadėjęs Raudonojoje aikštėje parodyti jį uždarytą narve. Taip karvedys tikriausiai norėjo pasigirti savo politiniam šeimininkui. Bet sunku patikėti, kad Stalinas būtų leidęs tokį reginį: jis vis dar norėjo išvengti nereikalingo sąjungininkų užgauliojimo. JAV ir Jungtinė Karalystė siekė sistemingai denacifikuoti Vokietijos viešąjį gyvenimą ir vylėsi įtikinti vokiečius atsisakyti šiltų jausmų Hitleriui. Paskutinį kartą užkariautojai taip pažemino savo priešų lyderius per Romos karvedžių garbei rengtus triumfus. Apgautas dėl to, kad auka bus pagauta gyva, Stalinas nurodė žvalgybos tarnyboms pargabenti jo palaikus. Tai daryta ypač slaptai: įsitikinus, kad apanglėjusios lavono dalys prie Hitlerio bunkerio yra fiurerio, jos išvežtos į SSRS sostinę. Stalinas skubėjo dėl politinių priežasčių. Vokietijos žemėje neturėjo likti nieko, kas vėliau galėtų sukelti pronacistinę nostalgiją. Tai savotiškas nevalingas pagarbos gestas Hitleriui, nes Stalinas leido suprasti, kad jo negyvas priešas vis dar pavojingas. Į daugelį kitų pasaulio lyderių, išskyrus Čerčilį ir Ruzveltą, jis geriausiu atveju žvelgė iš aukšto. (Stalino nuomonė apie Musolinį tebelieka paslaptimi, bet vienintelis jo rimtai vertintas italas buvo komunistų partijos lyderis Palmiras Toljatis.) Čerčilio įpėdinis Klementas Etlis nepaliko žymaus pėdsako Stalino sąmonėje. Net ir Trumenas jam nepadarė įspūdžio. Nors Ruzveltas sukėlė asmeninį smalsumą, Stalinas mažai mąstydavo apie jį pakeitusį Trumeną. Stalino pokalbių dokumentuose nėra nieko, rodančio, jog Stalinas pripažino Trumeno talentus. Jis labiau vertino Čerčilį. Tačiau, kaip teigė tokie Stalino ekonomikos ekspertai kaip Jeno Varga, Jungtinė Karalystė prarado kadaise turėtą pasaulinę galią. Čerčilis galėjo murmėti kiek tik nori, tačiau nuo to SSRS rūmai nebūtų net girgžtelėję. Save Stalinas matė kaip vieną iškiliausių istorinių figūrų. Susidūręs su tokiais valdingais veikėjais kaip Mao Dzedongas, jis atsisakė tinkamai su jais elgtis. Užėmęs valdžią Pekine, 1949 m. gruodį Mao atvyko į Maskvą, ir jam buvo ne itin mandagiai išdėstyta, kad iš Kinijos SSRS tikisi didelių nuolaidų. Šiaip ar taip, kildamas į pokario didybės viršūnę, Stalinas neketino leisti kuriam nors kitam komunistui sukelti konkurenciją jo prestižui. Jis, pasaulio komunistų šeimininkas ir triumfuojančios valstybės lyderis, pasaulio pripažinimu nusprendė mėgautis vienas. Diena, kurią numatyta švęsti triumfą prieš nacius, buvo 1945 m. birželio 24-oji. Raudonojoje aikštėje, matant dešimtims tūkstančių žiūrovų, turėjo įvykti paradas. Pergalę iškovoję pulkai, sugrįžę iš Vokietijos ir Rytų Europos, turėjo triumfuodami žygiuoti palei Kremliaus sieną. Pabandyta įtikinti Staliną, kad jis turėtų užimti garbingiausią vietą ir pagal rusų paprotį joti ant balto žirgo. (Taip rusų generolai vadovaudavo kariniams paradams Tbilisyje.) Stalinas pabandė užlipti ant surasto arabų ristūno. Viskas baigėsi nešlove. Stalinui netinkamai spustelėjus žirgą pentinais, šis atsistojo piestu. Nepavyko net įsikibti į karčius ir Stalinas buvo nublokštas ant žemės. Jis užsigavo galvą bei petį ir pakilo subjurusia nuotaika. Spjaudydamasis iš pykčio, jis pareiškė: „Tegul Žukovas vadovauja paradui. Jis – senas kavaleristas.“ Likus kelioms dienoms iki parado, Stalinas pasišaukė iš Berlyno sugrįžusį Žukovą ir paklausė, ar šis moka valdyti arklį. Pilietinio karo metais Žukovas tarnavo Raudonojoje kavalerijoje, bet pirmiausia jis instinktyviai paprieštaravo sakydamas, kad, kaip vyriausiasis kariuomenės vadas, paradui turėtų vadovauti Stalinas. Neatskleidęs patirtų jojimo sunkumų, Stalinas pareiškė: „Aš per senas vadovauti paradams. Jūs jaunesnis. Vadovaukite jūs.“ Tą dieną skrupulingai įvykdytas visas ceremonijos planas. Stalinui ir kitiems politiniams lyderiams stovint virš Lenino mauzoliejaus palei Kremliaus sieną, pasveikinti jo per Raudonąją aikštę jojo maršalas Žukovas. Tą dieną audringi plojimai skirti visiems, kas kariavo 1941–1945 m. Po pulką iš kiekvieno karo fronto žygiavo paskui Žukovą. Kareiviai išreiškė pagarbą Stalinui, o jiems šūksniais pritarė didžiulė minia atrinktų žmonių, kuriuos valdžia norėjo paskatinti. Šventė pasiekė kulminaciją, kai per aikštę atneštos nugalėtojo vermachto vėliavos buvo numestos ant grindinio tiesiai priešais Staliną. Oras nebuvo pats tinkamiausias šventei – neseniai liovėsi pliaupusi liūtis. Tačiau Stalinui ir SSRS ginkluotosioms pajėgoms skirti aplodismentai išsklaidė darganą. Stalinas pasiekė aukščiausią karjeros viršūnę ir buvo pripažintas SSRS tautų tėvu. Birželio 24 d. viskas, išskyrus ne laiku prasidėjusį lietų, vyko pagal planą, o sovietų santvarka atrodė kaip niekada stipri. Raudonoji armija viešpatavo iki Elbės upės. Rytų ir Centrinę Europą kontroliavo sovietų kariuomenė ir politikai. Tebevykstant karui Ramiajame vandenyne, Raudonosios pajėgos ruošėsi dalyvauti paskutiniame mūšyje su Japonija. SSRS taip pat slapta intensyvino tyrimus, susijusius su atominės bombos gamybos technologija. Sovietų ginklų gamybos pramonė jau pajėgė aprūpinti savo kariuomenę viskuo, ko reikėjo norint išsaugoti sovietų valdžią ir prestižą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą konsoliduota sovietų politinė ir ekonominė sistema išliko nepaliesta. Valdžią tvirtai savo rankose laikė partija, ministerijos ir milicija. Atrodė, kad SSRS puikiai pajėgs vykdyti taikų pramonės, žemės ūkio, transporto, švietimo ir sveikatos apsaugos atstatymą. Hierarchija ir drausmė pasiekė aukščiausią tašką. Vyravo pakili nuotaika. Stalino despotizmas atrodė tarsi neįveikiama tvirtovė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.