„Stalinas. 2 knyga“ (III): Imperatoriaus garbinimas

Kartais Stalinas sakydavo, kad jį trikdo kultinių ritualų ekstravagantiškumas. Jis prašė jausti saiką pagyroms ir murmėjo ant propagandistų, kad šie peržengia ribas. 1945 m., aptariant pirmojo Stalino rinktinių raštų tomo leidybos planus, jis pasiūlė dėl popieriaus stygiaus apriboti leidinio tiražą iki trisdešimties tūkstančių egzempliorių. Kiti susirinkimo dalyviai privertė jį sutikti, kad būtų išleisti trys šimtai tūkstančių knygų. Jie įtikinėjo, kad visuomenėje knygos paklausa bus milžiniška. Po metų Stalinas kalbėjo taip pat atsargiai, kai panašiame susirinkime buvo aptarinėjami jo biografijos antrojo leidimo metmenys. Gražbyliavimas Staliną erzino: Ką turėtų daryti šią knygą perskaitęs skaitytojas? Klauptis ir melstis man! ... Mums nereikia stabmeldžių... Mes jau turime Markso ir Lenino mokymą. Nereikia jokių papildomų mokymų... Niekur aiškiai nepasakyta, kad esu Lenino mokinys... Iš esmės aš laikiau ir vis dar tebelaikau save Lenino mokiniu. Reikėjo mąstyti apie Revoliucijos ateitį, marksizmą ir SSRS. „O kas, – sušuko Stalinas, – o kas bus tada, kai manęs nebebus?! ... Jūs (šiuo rankraščiu) juk neįdiegsite meilės partijai... Kas nutiks, kai manęs čia nebus?“ Tačiau Stalinas rimtai nepasipriešino fanfaroms: jis arba žaidė psichologinius žaidimus, arba nesivargino griežtai kontroliuoti propagandos. 1946 m. jo rinktinius raštus išleido pusės milijono tiražu. Vien iki 1947 m. pabaigos išleistas milijonas jo pataisytos biografijos egzempliorių ir dar kartu išspausdinta dešimt milijonų partijos istorijos Trumpojo kurso knygų. Stalino garbinimas tapo valstybės industrija (pats Stalinas atsisakė neryžtingų bandymų apriboti tiražą). Šalyje veikė griežta ikonografijos kontrolė. Vienas 1946 m. epizodas iliustruoja, kokių baudžiamųjų pasekmių buvo galima sulaukti dėl Vado atvaizdo. Maskvos „Meno“ leidyklai dailininkė V. Livanova nupiešė plakatą „Gegužės 9-oji – pasaulinė Pergalės šventė“. Pagal įprastą procedūrą redaktoriai patikrino šio darbo vizualinį vertingumą ir politinį patikimumą, po to pateikė jį centrinio cenzūros organo Glavlito cenzoriui I. N. Kleineriui. Bet tada ir prasidėjo bėdos. Nelaukę leidimo, redaktoriai plakatą išsiuntė spausdinimui į sovietų okupuotąją Vokietijos zoną. Pargabenus išspausdintus plakatus į SSRS, išaiškėjo dvi klaidos. Pirmiausia, SSRS respublikas reprezentavo tik penkiolika, o ne šešiolika vėliavų. Antroji klaida buvo susijusi su Stalinu: jo maršalo žvaigždė buvo šešiakampė, o ne penkiakampė. Tyrimas parodė, kad klaidas padarė Livanova, o ne kokie nors piktadariai Vokietijoje (kaip įtarta). Už netinkamą priežiūrą į bėdą pateko ir Glavlitas. Kleinerį atleido iš darbo, o išsigandusi Glavlito vadovybė, bandydama įrodyti savo lojalumą, paprašė prijungiama prie Vidaus reikalų ministerijos. Šios menkos klaidos pernelyg sureikšmintos. Sumažindami oficialių vėliavų skaičių, sovietų santvarkos priešai galėjo skatinti Sovietų Sąjungos suskaldymą. Čia taip pat galėjo slypėti raginimas Ukrainai atsiskirti nuo SSRS ir tapti nepriklausoma. O maršalo šešiakampė žvaigždė galėtų vaizduoti Staliną kaip tarptautinės žydų bendruomenės draugą, nes Dovydo žvaigždėje taip pat šeši kampai. Kultas sudarė marksizmo-leninizmo-stalinizmo tikėjimo sistemos esmę. Neturėdami religijos, jo entuziastai privalėjo griežtai laikytis šabloniškos terminologijos ir meninės išraiškos priemonių. Evangelijos funkcijas atliko tokie tekstai kaip Markso Kapitalas bei Lenino Valstybė ir revoliucija, o Trumpasis kursas ir oficialioji Stalino biografija prilygo apaštalų darbams. Skrupulingai parinkti žodžiai ir paveikslai priminė buvusios Rusijos imperijos krikščioniškąją tradiciją, o prisiminimai apie nepalenkiamą Stačiatikių Bažnyčios ištikimybę nekintantiems ritualams, liturgijai ir vaizdiniams tikriausiai sąmoningai ar nesąmoningai paveikė Staliną, iki dvidešimt pirmųjų gyvenimo metų lankiusį Tifliso dvasinę seminariją. Šventųjų figūras ikonų tapytojai vaizduodavo pagal griežtai nustatytas taisykles. Iš čia galėjo kilti ir ypač smulkmeniška viešai skelbiamos medžiagos apie Staliną kontrolė. Jei taip buvo iš tikrųjų, tai šitie dalykai tikriausiai paskatino marksizmo-leninizmo propaguotojų norą užtikrinti tikslų Markso, Engelso, Lenino ir Stalino tekstų naudojimą ir taip su šaknimis išrauti net mažiausias heterodoksijos apraiškas. Viduramžių krikščionybė ir vulgarus marksizmas sudarė galingą mišinį. Nusistovėjęs Stalino vaizdavimo beasmeniškumas nuriedėjo siauru keliu. Nė vienam politbiuro nariui neleista skelbti savo trumpos biografinės apybraižos, nes tai galėjo atitraukti liaudį nuo Vado garbinimo. Senus kovų draugus – Molotovą, Kaganovičių ir Mikojaną – pastebėdavo tik šiems atlikus kokią nors ypatingą užduotį: nė vienas jų net nepaminėtas Nikolajaus Voznesenskio SSRS karinėje ekonomikoje, apie juos neužsimenama ir po karo išleistame naujais skyriais papildytame Trumpajame kurse ir atnaujintoje oficialiojoje Stalino biografijoje. Erelio žvilgsniu Vadas stebėjo sovietų propagandos produktus. Jo nemalonę užsitraukė net Stalino premija apdovanotas A. Fadejevo romanas Jaunoji gvardija. Tai – populiariausia knyga, vaizduojanti paauglius partizanus, per karą veikiančius vokiečių užnugaryje. Jų drąsa, ryžtas ir patriotizmas sulaukė didžiulio atgarsio skaitytojų širdyse, šią knygą ypač pamėgo SSRS jaunimas. Bet po kurio laiko Stalinas pakeitė nuomonę. Kad ir kaip tai nebūdinga Stalinui, tačiau iki premijos skyrimo jis neskaitė šios knygos. Ilja Ehrenburgas prisiminė Vado įtūžį, pamačius minias, plūstančias žiūrėti pagal šį romaną pastatyto filmo: „Tie jaunuoliai palikti likimo valiai nacių užimtame mieste. Kur buvo komjaunimo organizacija? Kur buvo partijos vadovybė?“ Stalinui buvo svarbiausia, kad kiekvienas suprastų, jog pergalę kare nulėmė institucijos ir valstybės hierarchinių struktūrų vadovavimas. Valdžia neleido vaizduoti nei pavienių asmenų, nei savarankiškai veikiančių didelių socialinių grupių. Visuomenei buvo primetama kodifikuota istorinės tikrovės versija. Prakeiksmo nusipelnydavo kiekvienas darbas, vaizdavęs sėkmingai prieš vermachtą kovojančius sovietų piliečius, jei jiems nevadovaudavo nuo Kremliaus nusidriekusi administracinė hierarchija. Pats karas kažkaip pradėjo trikdyti Staliną. Po 1946 m. nutrūkęs Pergalės dienos šventimas atnaujintas tik po jo mirties. Stalinas uždraudė skelbti generolų, kareivių ir civilių žmonių prisiminimus. Jis norėjo kontroliuoti ir valdyti žmonių atmintį ir nukreipti ją reikiama linkme. Karo laikų tikrovė galėjo sugriauti Stalino planus pokariu sustiprinti režimą. Pavojų kėlė mintys apie tai, kaip neužsimindami apie Staliną, žmonės kovodavo ir susidorodavo su sunkumais. 1947 m. antrasis oficialiosios Stalino biografijos leidimas sutiktas kurtinančiomis žiniasklaidos fanfaromis. Jis papildytas medžiaga apie Didįjį Tėvynės karą ir Stalino vaidmenį jame. Taip pat buvo pataisyti ir anksčiau parašyti biografijos skyriai. Nors apskritai autoriai išpūtė teiginius apie Staliną, knygoje yra ir viena išimtis. Pirmajame leidime nurodoma, kad iki 1914 m. jis aštuonis kartus sulaikytas ir septynis kartus ištremtas. Antrajame leidime šie skaičiai atitinkamai sumažinti iki septynių ir šešių. Tačiau visais kitais atžvilgiais naujasis leidimas – netgi dar ekstravagantiškesnė panegirika nei pirmasis. Toje dalyje, kurioje pasakojama apie Antrąjį pasaulinį karą, be Stalino daugiau nepaminėtas beveik joks asmuo, o jo vienintelė trumpa išvyka į fronto prieigas vertinama kaip lemiamą vaidmenį suvaidinęs epizodas, užtikrinęs Raudonosios armijos sėkmę. Didžiąją pasakojimo dalį sudaro mūšių sąrašas. Biografijoje užsimenama apie vyriausybę ir armiją; bet karo drama, kiek jos atskleista šiuose skyriuose, sutelkia dėmesį tik į Stalino sprendimus ir jo įkvepiančias idėjas. Knygoje visiškai nekalbama apie sunkumus, patirtus priimant sprendimus Stavkoje, neužsimenama ir apie kitų lyderių ar žmonių kaip visumos vaidmenį. Niekas nekreipė dėmesio į Stalino karo metų veiklos detales: pasiekus pergalę, jis vertintas kaip valstybės ir visuomenės įsikūnijimas. Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas tapo dar didesne ikona nei prieškariu – žmogumi be asmenybės. Staliną, partiją, Raudonąją armiją ir Sovietų Sąjungą propaganda vaizdavo kaip nedalomą visumą. Stalinas dar labiau priartėjo prie to, kad Sovietų Sąjungoje Leninas turėtų netekti svarbiausio lyderio statuso. Tokių požymių randama Stalino pirmojo rinktinių raštų tomo įžangoje. Jis išreiškė nuostabą, kad Leninas, 1905 m. sukūręs sutrumpintos marksistinės socialistinės revoliucijos teorijos pagrindus, galutinai neatskleidė šio fakto iki 1917 metų. Anksčiau oficialūs propagandistai privalėdavo aiškinti, kad Lenino politika peraugo į nepertraukiamą teigiamų pokyčių srautą. 1946 m. Stalinas užsiminė, kad Leninas praleido vieną kitą vingrybę. Lenino sąskaita augęs Stalino prestižas įgavo ir kitokių formų. Oficialios komisijos atrinkti paveikslai formavo įvaizdį, kad iš šių dviejų komunistų lyderių svarbesnis yra Stalinas. Tai būdavo daroma gana subtiliomis priemonėmis. Paprastai savimi pasitikintis Stalinas stovi rankoje laikydamas pypkę ir susidomėjusiam Leninui aiškina politinės strategijos dalykus: atrodo, tarsi mokytojas ir mokinys būtų apsikeitę vaidmenimis. Negana to, kad Lenino pavaldumas neįmanomas, taip pat žinoma, kad Leninas nepakęsdavo, kai kas nors rūkydavo jo akivaizdoje. Išryškėjo ir dar viena netikroviška detalė: dailininkai stengdavosi vaizduoti Staliną aukštesnį už Leniną. Iš tikrųjų juodu buvo maždaug vienodo ūgio. Nereikia net sakyti, kad Stalino fiziniai trūkumai būdavo rūpestingai paslėpti. Po Antrojo pasaulinio karo istorinėse reprezentacijose Stalinas kasmet vis labiau panešėjo į tvirtą, subrendusį atletą. Panašiais dalykais užsiėmė ir filmų kūrėjai. Michailo Čiaurelio filme Nepamirštamieji 1919-ieji rodoma, kaip ramiai Stalinas dalija nurodymus. Jis pavaizduotas kaip ypatingas, panikai nepasiduodantis žmogus. Stalinas visada gina „teisingą“ sprendimą, jį visi pripažįsta. Žiūrovui atrodo, kad sovietų valstybės išlikimas iš esmės yra Stalino žygdarbis. Tai labai gerai apgalvoti žingsniai. Vadovybė vykdė itin despotišką politiką, šalyje nevyko laisvi rinkimai ir niekas nesitardavo su visuomene. Žmonės labai troško gyventi kitokioje valstybėje ir visuomenėje, o sovietų lyderiai tokius troškimus vertindavo kaip grėsmę. Visuomenės supažindinimas su partijos dogmomis ir principais turėjo sustiprinti senojo režimo šarvus. Prievarta pati savaime nebus veiksminga. Stalinas jau įkūnijo sovietų santvarką, o juo žavėjosi daug žmonių visoje Sovietų Sąjungoje, net milijonai tų, kurie nekentė jo vykdomos politikos. Šį reiškinį sunku apibūdinti skaičiais, nes saugumo ataskaitos impresionistinės: jas iškreipia aiškios išankstinės nuostatos, o nepriklausomų viešosios nuomonės tyrimų niekas nevykdė. Bet 1953 m. kovą mirus Stalinui, žmonių sielvartas daug kur pasireiškė kaip isterija; tokia reakcija rodo, kad piliečiai jį tikrai gerbė ir netgi mylėjo. Jis įkūnijo didžiavimąsi karo pergale. Stalinas reiškė industrinę galybę ir kultūros progresą. Net jei Stalinas ir nebūtų norėjęs savo asmenybės kulto, tokį kultą būtų tekę sugalvoti.