Geras laikas rašyti apie Maironį. Seniai nuslūgo visuotinio jo poezijos skambesio banga, persiritusi per Lietuvą „dainuojančios revoliucijos“ metais. Užaugo Nepriklausomybės karta, kuri, regis, emociškai nebesaistoma „į dvasią įdainuotų“ Maironio melodijų.
Atstumą tarp Maironio ir dabarties be vargo įveikia jo satyrų ironija. Karštligiškai sklaidome jo raštus, smelkiamės tarp eilučių, siekiamės dokumentų, ieškodami kito Maironio.
Turbūt daugiausia galima tikėtis rasti tą patį kitą – poezijos balsą.
Maironis kūrė savo tekstus, versdamas istorinės Lietuvos palikimą, perkeldamas jį į naują laiką. Panašiai jis redagavo ir savąsias eiles,- laike kintant autorinei žiūrai.
Maironio poezija pasirodo kaip imli laikui, tad ji gali būti ir yra toliau verčiama ar redaguojama skaitytojų sąmonėse, nuolat perkeliant ją šiapus ribos.
