83 metų A. Baltakis taip pat planuoja paruošti dar vieną dienoraščių tomą, nes po dienoraščių knygos „Gimiau pačiu laiku“ (2008 m.) pasirodymo jis suvokė, kaip šio žanro knygų laukia skaitytojai ir leidėjai.
– Algimantai, norėjau paklausti, kada pradėjote rašyti, bet tai turbūt buvo taip seniai, kad nelengva ir prisiminti?
– Eiliuoti pradėjau anksti, dar mokydamasis pradinėje mokykloje. Pastebėjau, kad mergaitėms labai patikdavo, kai į albumėlius, kuriuos beveik visos turėdavo, įrašydavau ne trafaretinį posakį, o savo paties sukurptą dvieilį ar ketureilį
Tačiau tikrą autorystės jausmą patyriau, kai vokietmečiu, berods, 1942-ųjų gegužę, laimėjau rašinio, skirto Motinos dienai, konkursą.
Mūsų klasėje (tada mokiausi Kauno Vinco Kudirkos pradžios mokykloje) iki tol geriausius rašinius rašydavo Vytautas Barkauskas, būsimasis kompozitorius. Mano netikėtą sėkmę, matyt, lėmė tai, kad vaizdžiai aprašiau, kaip Motinos dieną sutinka našlaitis.
Nieko išsigalvoti man nereikėjo: mano senelė mirė gimdydama dėdę Praną, vos penkeriais metais už mane vyresnį, netrukus mirė ir jo tėtis. Pranukas liko visiškas našlaitis, jį globojo mano mama, kartu augom.
Kai mokyklos salėje skaičiau savo graudų rašinį, ašaras šluostėsi ne tik mergaitės. Štai tada ir pajutau, kokią galią turi žodis! Beje, tąsyk gavau ir pirmąjį honorarą: mokyklos tėvų komitetas man padovanojo ir viešai mokyklos scenoje įteikė treningus. Karo metais geresnio honoraro negalėjo būti.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Šio klausimo potekstė galėtų būti ir tokia: ar manęs, kurio vaisingiausi metai liko praeityje, nekankina sovietmečio nostalgija?
Skubu atsakyti: nekankina. Tik glumina pernelyg užsitęsęs knaisiojimasis istorijos sąvartyne, totalus sovietmečio demonizavimas. Ir norėtųsi paklausti Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Kiek reikės laiko, kad prakeiktumėm, pasmerktumėm „buvusį“ gyvenimą, atsižegnotumėm jo, kiek reikės laiko veidmainingiems įtikinėjimams (savęs ir ypač kitų), kad aš niekuo dėtas, kad aš nedalyvavau tame gyvenime (negyvenau?)“.
Tautai svarbūs kiekvieni metai. Juolab neprotinga stengtis iš atminties ištrinti pusę šimtmečio. Privalome išmokti ramiai žvelgti į praeitį, joje atsirinkti pelus nuo grūdų.
Mano bendraamžiai, o ir jaunesni kolegos, dažnai padejuoja dėl gerokai sumenkusio šiuolaikinėje visuomenėje rašytojo statuso. Gal jie ir teisūs. Gal iš tikro mūsų politikai turėtų labiau vertinti kultūrą, suvokti jos svarbą išlaikant tautos identitetą, be atodairos nepirštų kultūrai rinkos dėsnių, girdi, tegu kultūrą remia tie, kuriems jos reikia.
Laisvosios rinkos taikymą ir aš savo kailiu esu patyręs, tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Galiu pasidžiaugti, kad pagal mano tekstus parašytos dainos dar vis paklausios. Tačiau kai už eilėraščių knygą gauni mažiau nei už vieną dainą, patekusią į komercinės sėkmės susilaukusį diską, – argi tai normalu?
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Nesididžiuoju nė vienu.
Šviesaus atminimo Valdemaras Kukulas geriausiu mano opusu laikė eilėraštį „Zarasų rasa, tylus gyvenime“ (iš rinkinio „Strazdiškio elegijos“ (1979). Pasikliauju šio erudito, poezijos žinovo nuomone.
Jo gyvo žodžio ne aš vienas dabar pasigendu. Ir vis nesulaukiu, kada atsiras kitas toks kompetentingas literatūros gyvenimo apžvalgininkas.
– Ar rašote kasdien?
– Pirmiausia šio klausimo esamąjį laiką dėl suprantamos priežasties pakeisiu būtuoju.
Net ir jaunystėje eilėraščius rašiau priešokiais. Kai atsirasdavo ūpo, su mūza bičiuliavausi neskaičiuodamas valandų, dieną ir nakčia. Kartais per parą parašydavau dešimtį eilėraščių, o po to – ištisus mėnesius – nė vieno. Šiaip jau buvau ryto darbininkas. Galiu net pacituoti tokį eilėraštuką:
Apyaušrio valandos Dievas, davęs į dantis, davė man ir didesnių dovanų. Dovanojo apyaušrio valandas, kai kiti dar miega, o tu jau budi. Apyaušrio valandos, apmąstymų valandos, neužrašytų eilėraščių valandos, didžiausios palaimos ir mirtino siaubo valandos. Tikro buvimo valandos.
(1995 m. balandžio 16 d., Velykos)
Keltis anksti įpratau dar tuomet, kai dirbau „Pergalės“ žurnalo redaktoriumi. Ir dabar, nors laiko turiu į valias, visada prabundu apie 5 valandą ryto. Pabudęs nebešoku prie rašomojo stalo, o ir dieną, deja, retai prie jo prisėdu, praeinu pro jį skersomis. Stalas masyvus, ąžuolinis, uošvio padovanotas. Dar tvirtas, pragyvens ir mane, tik ar tiks kam prie modernaus interjero?
Rašau parkeriu, juodu rašalu. Po kiekvienu eilėraščiu pedantiškai pažymiu datą. Man vaidenasi, jei datos nenurodyčiau, pretenduočiau į amžinybę. Tokių pretenzijų gėdijuosi.
Kadangi užaugau gausioje šeimoje (septyni vaikai, aš – vyriausias), jokie pašaliniai garsai manęs netrikdė. Galėjau dirbti net trenkiant dūdų orkestrui. Senatvėje patinka klausytis ausinėse skambančios tylios muzikos, ypač bliuzo. Dažnai ir užmiegu, nenusiėmęs ausinių.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Dabar madinga sakyti: man visai nerūpi skaitytojų nuomonė, na, gal rašau siauram tikrų žinovų rateliui.
Žinoma, galimas ir toks atsainus požiūris į skaitytoją. Nors įtariu, taip tvirtinantieji slapta vis dėlto tikisi skaitytojų ir kritikų (ypač jų) dėmesio, nebūtinai palankaus.
Sunku apibrėžti, koks skaitytojas idealus. Gal toks, kurio imtuvas nustatytas ta pačia banga, kaip ir tavo siųstuvas? Todėl tau turi rūpėti: ar tie, kuriems rašai, pakankamai suvokia tave, tavo užuominas, nuotaikų niuansus, ar junta, ko sieki formos paieškomis?
Toks rūpinimasis anaiptol nereiškia, kad skaitytojui nepalieki galimybės savaip interpretuoti eilėraštį, eliminuoji paslaptį, mįslę, be kurios joks tikras menas neegzistuoja.
Tenorėjau pabrėžti, kaip svarbu, kad skaitytojas bent nujaustų, kuria banga veikia tavo siųstuvas. Antraip jis eteryje girdės tik traškesį. Nors ir šiuo atveju maža bėda: skaitytojas susiras kitą, jam priimtinesnę radijo stotį. Šiek tiek kebliau poetui rasti savo skaitytoją, bet irgi įmanoma. Taigi – įvairūs poetai, dar įvairesni skaitytojai, ir vieniems, ir kitiems yra iš ko rinktis.
– Kas yra gera knyga?
– Galimi keli apibrėžimai:
1) Knyga, kurią atsivertęs perskaitai iki galo ir kurios nepamiršti net po daugelio metų, kartais ją vėl atsiverti.
2) Knyga, kuri gyvena ilgiau nei jos autorius. Jeigu ji ir po šimto metų skaitoma, tai jau klasika.
3) Gera knyga ir ta, kuri itin gražiai išleista, poligrafiškai tobula, iliustruota talentingo dailininko. Ypač tai svarbu leidžiant knygas vaikams.
4) Idealu, jei tai pačiai knygai tinka visi trys prieš tai išvardinti apibrėžimai.
– Kokie jūsų mėgstami literatūriniai personažai?
– Personažai keitėsi, keičiantis amžiui ir lektūrai.
Vaikystėje perskaičiau daugybę pasakų knygų, labiausiai patiko Hanso Christiano Anderseno pasakos, jų personažai. Graudendavausi skaitydamas pasaką „Bjaurusis ančiukas“: juk ir aš, kaip ir daugelis vaikų, jaučiausi esąs tuo nelaimingu ančiuku, kitų kiemo paukščių gnaibomu, vejojamu. Ir drąsinausi: palaukite, ir aš virsiu balta gulbe! Žinoma, taip neatsitiko.
Paskiau atėjo laikas knygoms apie indėnus, rizikingas keliones, įvairius nuotykius. Dar ir šiandien man gražiai skamba knygos pavadinimas „Per laukinį Kurdistaną“, nors niekaip negaliu prisiminti autoriaus pavardės.
Galima būtų tęsti kelionę po knygų pasaulį iki šiuolaikinės literatūros, kurią, deja, prasčiau pažįstu nei, tarkim, XIX amžiaus ir XX pirmosios pusės klasiką.
Pasitenkinsiu pasakęs, kad vienaip skaičiau Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ jaunystėje (praleisdamas visus prancūziškomis citatomis pamargintus filosofavimus, o sekdamas karo eigos, meilės peripetijas), kitaip – būdamas studentas, trečiaip – senatvėje.
Tą patį galiu pasakyti ir apie Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ ar Williamo Faulknerio „Rugpjūčio šviesą“, ir apie lietuvių klasiką, pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio „Metus“.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Galiu arogantiškai atsakyti: tokio nėra, esu nepakartojamas, nerandu personažo, su kuriuo galėčiau tapatintis. Nebent iš įvairių personažų priskirčiau sau po kokį bruožą. Bet ir šiuo atveju stengčiausi save pagražinti.
Nedvejodamas atsakau, koks svarbus mano biografijoje buvo Vinco Pietario romano „Algimantas“ pagrindinis personažas. Nors 1930-aisiais visa Lietuva šventė Vytauto Didžiojo metines ir dauguma tais metais gimusių berniukų gavo šio tautos didvyrio vardą, mano mama, ką tik perskaičiusi V.Pietario romaną, man parinko šio mažiau pagarsėjusio Alšėnų kunigaikščio vardą, kuo esu visai patenkintas.
Juokais galėčiau nurodyti ir Alexandre'o Dumas, tėvo, garsųjį romaną „Trys muškietininkai“: juk mus, tris kurso draugus – Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį ir mane, kai kas ir dabar pavadina trimis muškietininkais. Tik nelabai aišku, kuris iš mūsų Atas, kuris Portas, o kuris Aramis, be to, romane esama ir ketvirto personažo iš Gaskonės.
O rimtai šnekant, džiaugiuosi, kad turėjau tokius šaunius bičiulius, kurių špaga galėjau pasikliauti. Ir dabar, nors jie į mane žvelgia nuo debesies, su jais dažnai pasikalbu.
– Norėčiau, kad šią knygą bučiau parašęs aš. Aipe kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Net atsakinėti į tokį klausimą man nereikėtų, jei „Faustą“ būčiau parašęs aš, o ne Johannas Wolfgangas Goethe: stovėčiau sau Veimare, išlietas iš bronzos, greta bronzinio Friedricho Schillerio, ir nuo pjedestalo žvelgčiau į jus.
Bet ir nusileidęs nuo pasaulinės literatūros aukštumų į lietuviškos raštijos dirvonus, suvokiu, jog neverta paklusti pavydo jausmui, tokiam būdingam mūsų tautiečiams ir pradėti aikčioti, kodėl ne aš parašiau tą ar kitą klasika tapusį ar bent kritikos pagirtą veikalą. Kuo tokių veikalų daugiau, tuo ir mums, pilkiems plunksnos darbininkams, atsiranda daugiau vietos. Tokia paradoksali erdvės sąvoka menuose.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip prajuokino, kad net garsiai juokėtės?
– Mane prajuokino Povilo Pažemecko (Algimanto Mikutos slapyvardis) humoristinių miniatiūrų knygutė „Blakutės“. Bet ją skaitydamas tik kikenau, o garsiai juokiausi, kai naujametiniame „Lietuvos ryte“ skaičiau Juozo Erlicko humoro puslapį „Reiškiniai, pranašaujantys, kad nieko nereiškiam“.
Štai erlickiško humoro gabaliukas:
„Švedai klausė:
– Ką jūs manote apie suskystintų dujų terminalą?
– Manau, skystinti dujas yra klaida, – atsakiau. – Juk skystis tai jau nėra dujos. Aišku, galima ir žmogų suskystinti, įmetus jį į rūgšties indą.
Yra kietų vyrukų, kuriuos suskystinti tikrai reikėtų.. Bet ką aš apie suskystintą žmogų turėčiau manyt?
Aš manyčiau, kad tai jau nerimtas žmogus, ir eičiau pas natūraliai minkštas moteris.
Ten buvę mūsiškiai dujininkai tik raudonavo ir teisinosi:
– Ot nepagalvojom!..
– Tikrai nereik tų dujų skystint...
– Tegu anos laisvai sau sklaidosi ore...
Trenkiau durimis ir išėjau iš ministerijos. Seniai galėjo tiek suvokt!
Skystapročiai.“
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos. Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia lovos – šūsnys knygų. Vienos jų – nepakeičiamos: įvairūs žodynai, žinynai, Lietuvių patarlių ir priežodžių tomai, keletas poezijos rinkinių, filosofijos veikalų, visas lietuviškai išleistas Czeslawas Miloszas.
Kitos knygos čia atsiduria laikinai: ką tik nusipirktos ar iš bibliotekos atsineštos. Turiu ydą – mėgstu skaityti knygas ir spaudą gulėdamas. Ką tik perskaičiau Arvydo Juozaičio istorinių dramų knygą „Gyvųjų teatras“. Dabar kremtu storą tomą, į kurį sudėtos dvi knygos: Ingos Liutkevičienės „Lietuviškas imunitetas. Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“ ir politiko tėvo Alfonso Andriukaičio prisiminimai apie tremtį prie Laptevo jūros „Bausmė be nusikaltimo“. Jau kuris laikas mėgaujuosi skaitydamas dvikalbę Marinos Cvetajevos rinktinę, originalus ir greta – Ramutės Skučaitės vertimus, kasdien – vis po kelis eilėraščius.
– Gal galite išvardyti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Apsiribosiu tik lietuvių poezijos knygomis, perskaitytomis per pastarąjį dešimtmetį ir įstrigusiomis man į atmintį.
Nesistebėkite, kad pirmiausia išvardinsiu dvi mano bičiulių knygas: Justino Marcinkevičiaus naujų eilėraščių knygą „Naktį užkluptas žaibo“ (2008) ir Alfonso Maldonio pomirtinę rinktinę „Šviesa pro lapus“ (2009). Dar kelios poezijos knygos: Ramutės Skučaitės rinktinė „Ant skilusio akmens“ (2011) ir jos naujų eilėraščių bei prozinių intarpų rinkinys „Tamsiai ir šviesiai matys“, kurį teko skaityti rankraštyje ir kurį netrukus išleis LRS leidykla. Dvi Valdemaro Kukulo poezijos knygos, kurias poetas dar spėjo į teikti leidykloms, bet kurios pasirodė jau po jo mirties – „Saulėlydis mano giesmė“ ir „Antausis sienai“ (abi 2011). Dar Antano A. Jonyno „Sentimentalus romansas“ (2009), Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“ (2011), Tautvydos Marcinkevičiūtės „Greitaeigis laiko liftas“ (2012). Iš jaunesnių poetų – Rimvydo Stankevičiaus trys tarp savęs susiję rinkiniai: „Laužiu antspaudą“ (2008), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010) ir „Ryšys su vadaviete“ (2012).
Sąmoningai neminiu prozos, kurioje vis labiau ima dominuoti moterys, knygų. Užtat privalau paminėti tris Viktorijos Daujotytės monografijas apie poetus: „Gyvenimas prie turgaus“ (2008) – apie Joną Strielkūną, „Tragiškasis meilės laikas“ (2010) – apie Sigitą Gedą ir trečią – „Justino Marcinkevičiaus žemė“ (2012). Neiškenčiu nepaminėjęs Valentino Sventicko studijos „Apie Justiną Marcinkevičių“, pasirodžiusios netrukus po poeto mirties (2011).
Turbūt jau peržengiau dešimties knygų limitą?
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Pažįstu nemažai žmonių, kurie išvis neskaito knygų, bet su kuriais įdomu pasišnekėti.
Mano dėdė Rapolas, tėčio brolis, visą gyvenimą dirbo žemę, prižiūrėjo kolūkio arklius, laikė bites, jo gryčioje taip ir nebuvo įvesta elektra, kur čia knygas skaitysi, nebent kokį rajono laikraštį. Tačiau dėdę Rapolą netgi Justinas Marcinkevičius laikė kaimo išminčiumi, mėgo su juo pasišnekučiuoti. Sykį, svečiuojantis Balteniškiuose, Rapolo gryčioje, kuri netrukus bus nugriauta melioratorių, Justinas paklausė: „Dėde Rapolai, kokia gyvenimo prasmė?“ Rapolas perklausė: „Kas, kas, kas?“ Tada mano bičiulis paklausė aiškiau: „Kodėl žmogus gyvena?“ Dėdė pasikrapštė pakaušį ir tarmiškai atsakė: „Kad malonu gyvint“. O kai pasidaro gyventi nemalonu, tada ir miršti... Argi, tarkim, Martinas Heideggeris geriau išaiškins gyvenimo prasmę?
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Apie elektronines knygas nieko nenusimanau. Tik nujaučiu, kad ateityje jos vis labiau plis. Lyg tyčia šiomis dienomis M. Mažvydo nacionalinė biblioteka pasiteiravo manęs, ar sutikčiau, kad elektroniniu pavidalu būtų išleistos trys mano knygos. Dar nežinau, kaip pasielgsiu.
Svarbiausi biografijos faktai
* A. Baltakis (g. 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskritis) – Lietuvos poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas. Augo daugiavaikėje, septynių vaikų šeimoje. Tėvas vargonininkas, šaulių vadas, mama dirbo maisto fabrike. Vaikystę praleido Leliūnuose, 1933–1937 m. Strazdiškyje (Anykščių raj.). 1937 m. su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare.
* 1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“. 1952–1956 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) dirbo žurnalo „Pergalė“ redakcijoje. Nuo 1990 m. žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys.
* Kūrinius pradėjo spausdinti 1952 m. Ankstyvieji eilėraščiai lyriniai, grindžiami liaudies dainos, romanso stilizacija; juose žymus ideologizavimas. Vėlesnėje kūryboje vyrauja buitinio tipo eilėraščiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Rinkinyje „Strazdiškio elegijos“ poetizuojama tėviškės kaimo aplinka, žmonės, pirmieji vaiko įspūdžiai. Rinkinyje „Vienuolynas“ vyrauja nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio refleksijos. Išleido per 30 eilėraščių knygų. Daug jo eilėraščių tapo dainomis.
* Parašė literatūros kritikos knygų. Išvertė Aleksandro Bloko, Roberto Roždestvenskio, Jevgenijaus Jevtušenkos, Ojaro Vaciečio ir kt. poezijos. Jo eilėraščių rinkinių išleista latvių ir rusų kalbomis.
* 1966 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1966 m. pelnė LSSR valstybinę premiją, 1967 m. – Komjaunimo respublikinę premiją už knygą „Keliaujantis kalnas“, 1974 m. – Salomėjos Nėries kolūkio prizą už geriausią metų eilėraštį kaimo tema. 1976 m. tapo LSSR nusipelniusiu meno veikėju, 1986 m. – LSSR liaudies poetu. 1993 m. Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė XX a. kultūros pasižymėjusio žmogaus garbės vardą. 2002 m. apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 m. – tarptautine T. Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2005 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
