Oksforde yra toks muziejus, kuris galėtų būti labiausiai lankytina šalies vieta. Būtų, jei visi būtų tokie, kaip aš, mano skonio ir mano smalsumo tipo.
Pitt Rivers Museum buvo įsteigtas vieno žmogaus, Britanijos karininko Augustus Pitt Rivers, kuris XIX ir XX amžiuje, kai virš Imperijos nenusileido saulė, tarnybos reikalais tarnaudamas įvairiose pasaulio vietose rinko, pirko (nes dar ir buvo nemenkai turtingas) ir dėjo į kolekciją viską, kas sukurta žmogaus ir žmogui.
Nuo šaukštų iki drabužių ir nuo skalpų iki medinių dievukų. Kolekciją padovanojo universitetui. Joje buvo 22 tūkstančiai eksponatų, dabar – jau virš pusės milijono. Viskas sudėta nemažoje patalpoje, dydžio gal sulig senąja Kauno Sporto Hale, nepaprastai tankiai. Daiktai surūšiuoti pagal paskirtis arba veiklos rūšis – maždaug.
Ten galima praleisti valandą, dieną arba metus. Žiūrint į eksponatus padėtus viršuje, paskui atidarinėjant stalčius, kur jų pridėta dešimt kartų daugiau.
Ir, kad ir ką bežiūrėtum, kad ir kiek laiko praleistum, žinosi, kad pamatei tik kraštelį. Ir kad tas svarbiau yra ne tai, ką pamatei, o tai, ką galėjai pamatyti, nes galėjai pamatyti daugiau, negu įmanoma žmogui. Tai labai geras jausmas. Tu valdai daugiau, negu gali aprėpti.
Czeslawo Miloszo knyga Abėcėlė yra trumpų (dažniausiai trumpų) apybraižų kratinys, bet negali vadinti jo kratiniu, nes viską sieja abėcėlė. Tačiau pati abėcėlė iš esmės yra sąlyginė, kažkada arbitraliai sukurta seka, kuri galėjo būti visiškai kitokia, jeigu būtų buvę kitaip. Todėl, greičiausiai, vis dėl to kratinys.
Aš jums pateiksiu truputį turinio, kad žinotumėt, apie ką aš. Tik truputėlį. Amerika. aptemusi sąmonė. Babtai. barokas. Gimbutienė Marija. Horacijus. pinigai. pirmoji meilė. Rūdninkų giria. smalsumas. Vakarų kvailumas. žavėjimasis.
Lietuvių kalboje žodis „kratinys“ turi griežtai neigiamą konotaciją. Kai skaitytojai nori sudirbti kokį nors mano tekstą, jie sako: „kažkoks minčių kratinys“.
Komentatoriai ir nekentėjai, Miloszas rašo apie juos (anonimai, 44 psl.)
Niekada nebuvau visuotinai mėgstamas, išskyrus menką būrelį bičiulių ir skaitytojų. Mes neturime pagrindo pernelyg uoliai tikėti savo teisumu. Mano priešai, rašę anoniminius laiškus, arba šaudę į mane iš už nugaros, dažnai būdavo savotiškai teisūs. Pirmiausia mano asmeninės ydos neleisdavo užkelti manęs ant pjedestalo net ir iškilus viešajam poreikiui. Antra, mano iš prigimties piktybiškas charakteris neretai pratrūkdavo menkinamosiomis kalbomis apie kitus, ir dabar manau, kad tai buvo tiesiog netaktiška.
Miloszas nė sekundei nesustoja suabejoti, ar viską reikia pateikinėti per save, savo patirtis ir savo mintis. Jis – viso pasaulio, visų tų žmonių ir dalykų šviesą ir įvaizdžius sugerianti linzė, ir nesiruošia dėl to atsiprašinėti.
Knygoje puikiai jaučiasi, kad ji rašyta autoriaus kelio pabaigoje: žvilgsnis visą laiką nukreiptas atgal, tik atgal. Tas prideda nemažai liūdesio. Tačiau nė viena tema nėra išplėtojama – jos visos baigiasi, rodos, tik prasidėjusios, ir palieka daugybę klausimų, daugiausiai apie tai, ką jis žino, ir ko nepasakė. Langinės atsidaro, žvilgteli vidun, bet jas tuojau uždaro.
Man atrodo, gal aš klystu, tačiau tokios knygos labiau patinka vyrams, negu moterims. Man tai priminė knygelę, parašytą Britanijoje ir beprotiškai populiarią – daugiausiai tarp vyrų. Ji buvo išleista ir Lietuvoje: Ben Schott Schotto įvairenybės (Alma littera, 2010, vertė Rasa Drazdauskienė). Tai knyga apie visokias pasaulio detales, kurios neturėtų niekam būti įdomios – nuo jūreivystės signalų iki spaudos šriftų, nuo žodžių užsienio kalbomis iki įstatymų, kuriuos mažai kas žino. Tai buvo žinios iš atsitiktinių pažinimo sričių, bet būtent tas atsitiktinumas ir kūrė didžiausią žavesį.
Taip ir Miloszo knyga. Jis prašneka apie viską iš eilės, su kuo susidūrė, ir kas padarė įspūdį. Los Andželas, pavyzdžiui (189 psl.). Ir čia, kaip knygai būdinga, fiziniai žmonių ir miestų aprašymai lengvai mutuoja į apibendrinimus, kurie yra kaip razinos pyrage, nes tai ilgam pasėjamos mintys, kurios paskui mums leidžia turėti temų ir taisyklių dideliems išmąstymams.
Šis miestelių, rajonų, „suburbijų“ rinkinys iš tiesų neturėtų būti vadinamas miestu. Jis neturėtų net egzistuoti, nes niekas nestato miestų išdžiūvusiose lyg pipirai žemėse, kuriose viskas priklauso nuo iš toli gabenamo vandens. (...) Šie tylos plotai liudija, kad pranyksta visa, kas neišversta į judančių paveikslų kalbą. Galbūt nebėra jokios tikrovės, tik pramanytoji? Pramanyta ir kaip nors sutvarkyta, tik ne taip, kaip tai daro niekieno neverčiamas protas, šiaip jau neprivalantis užtempti pasaulio ant žiūrovo dėmesį išlaikyti pajėgiančio veiksmo kurpalio. Panirus į šią virtualiąją tikrovę, tampa nebeaišku, ar egzistuoja kokia nors kita tikrovė.
Lietuvių skaitytojui patiks tai, kad, nors knygoje minimos asmenybės yra daugiau lenkiškomis pavardėmis, gimtoji Miloszo Lietuva ir vaikystės vaizdai yra atspindėti ir papasakoti dar ryškiau, nei žmonių bruožai. Miloszas, nors ir pažinęs daugybę žmonių ir iš jų sėmęsis minčių, įkvėpimo ir jėgų, vis dėlto dažnai pasirodo kaip latentinis mizantropas, labiau mylintis mūrus ir dangų, gal todėl, kad akmenys neįžeidžia ir neišduoda.
Užvis labiausiai knygoje yra dievinamas Vilnius. Nežinau, gal čia mano toks įspūdis, gal todėl, kad aš (kaip ir autorius), nebūdamas vilnietis pagal gimimo vietą, mieste užaugau ir subrendau ir pamilau vėlyva, bet viską persukančia ir persunkiančia meile, kuri negali būti patirta žalio jaunuolio, bet atrodo, kad Czeslawui Miloszui Vilnius, jo studijų miestas, tapo visišku ir vieninteliu angelu globėju.
Net skyrius „miestas“ (204 psl.), prasidedantis lyg ir apibendrinančiu tekstu apie miesto fenomeną, jau trečiame sakinyje mini Vilnių ir jo nepaleidžia. Miestas yra Vilnius, su visa pagarba kitiems miestams, jis yra etalonas ir neprilygstamas idealas. Perskaitęs tai, kaip rašo Miloszas, jaučiuosi mažiau keistas dėl savo paties kone išprotėjusio susižavėjimo šiuo miestu, kurį drąsiai vadinu savu. Kai nuo kalvos į mane, einantį palei Vilnelę, žiūri Misionierių bažnyčia, aš jaučiuosi nusilenkiantis jai ir garbinantis ją, net ne kaip religinės prigimties pastatą, o dėl grožio, tobulumo ir trapumo.
Būtent Vilniui Miloszas dėkoja ir už pačią knygą, kur buvęs, kur nebuvęs, lygiai taip pat nusilenkia ir garbina miestą (O juk, 218 psl.).
Sugrįždamas po pusės amžiaus į gimtąsias vietas ir Vilnių, tarsi uždariau ratą. Patyręs tokį stebėtiną susitikimą su praeitimi, sugebėjau deramai jį įvertinti, nors ši gluminanti, sudėtinga patirtis praaugo mano kalbos išteklius. Gal tiesiog netekau žado, užplūdus jausmams, todėl griebiausi netiesioginės kalbos – užuot kalbėjęs apie save, ėmiau sudarinėti savotišką biografijų ir reiškinių sąvadą.
Kai skaitau tokius dalykus apie savo miestą, aš autoriui beveik pradedu pavydėti, nes slapčia manau, kad tokį santykį su miestu turiu tik aš vienas vienintelis.
Vien dėl tokių momentų knygą verta skaityti ir tuos momentus įsiminti. Jie, kaip slyvos pudinge, yra patys skaniausi, bet ir pats pudingas čia skanus ir nesprangus. Gal todėl, kad Czeslawas Miloszas šią knygą rašė jau tada, kai galėjo rašyti tik geriausiai, taip, kad geriau nebūna, be jokio spaudimo ir jokių įsipareigojimų niekam, tik savo prisiminimams ir prisirišimams.
