Ar žinote, kad kūrybingiausiose kompanijose tualetai projektuojami pastato širdyje, kad mėlyna spalva skatina kūrybiškumą, grupinis idėjų generavimas ne toks veiksmingas, o kūrybiškumas visai nėra kelių išrinktųjų privilegija?
Jonahas Lehreris, apžvelgdamas subtilius eksperimentus ir mokslinius tyrimus bei nagrinėdamas, kaip kūrybiškumas iš tiesų reiškiasi gyvenime, sugriauna ilgą laiką vyravusį mitą apie mūzas ir paslaptingas aukštesniųjų galių dovanas.
Kūrybiškumas nėra nežemiškas reiškinys. Tai atskirų mąstymo procesų įvairovė, kurią perpratę galime veiksmingai panaudoti. Kūrybingumo impulsas yra įdiegtas į mūsų smegenų operacinę sistemą ir veikia joje kaip viena pagrindinių programų. Smegenys kiekvieną akimirką savaime kuria naujas asociacijas.
Tereikia šiek tiek vaikiško atsainumo, leisti savo mintims nuklysti į svajas ir sutelkti dėmesį į tas akimirkas, kai gimsta įžvalgos.
Knygoje autorius atskleidžia Bobo Dylano rašymo metodą, pasakoja apie barmeną, kuris mąsto kaip chemikas, ir autistą banglentininką, išradusį naują čiuožimo bangomis judesį, kviečia apsilankyti interneto puslapyje, kuriame sprendžiami iš pirmo žvilgsnio neįveikiami uždaviniai, ir pažvelgti į kino studijos „Pixar“ užkulisius.
Kiekvienas iš mūsų galime būti išradingas ir kiekvieno indėlis į vis tobulėjantį ir sudėtingėjantį pasaulį yra esminis.
„Jonah Lehreris sklandžiai ir patraukliai derina mokslinius faktus ir sėkmės istorijas. Knygą Vaizduotė. Iš kur kyla kūrybiškumas tiesiog malonu skaityti, o autorius, rašydamas lakonišką prozą, pateikia naudingos informacijos.“
Science Magazine
„Visi galime būti kūrybiškesni, tereikia žinoti kaip. O ši knyga tai atskleis.“
New Scientist
Jonah Lehreris (Džona Lereris, gim. 1981) – amerikiečių žurnalistas, blogeris, keleto knygų autorius. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra psichologija, neurologija, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų santykis.
Knygoje pasakojama apie svarbiausią mūsų protinį gebėjimą – įsivaizduoti tai, ko niekada nebuvo. Nuo tokio savaime suprantamo dalyko priklauso mūsų gyvenimas. Per radiją groja populiari daina, kišenėje guli telefonas, ant sienos kabo meno kūrinys, o už lango dirba kondicionierius. Vonios spintelėje sudėti vaistai, o jūs sėdite ant kėdės ir laikote rankoje šitą knygą.
Nors nuolatos esame savo kūrinių apsuptyje, patį kūrimo procesą gaubia gili paslaptis. Pavyzdžiui, kodėl Harry Westui kilo mintis sukurti „Sviferį“ būtent tada, kai stebėjo moterį, valančią grindis popieriniu rankšluosčiu? Juk pats yra tai daręs daugybę kartų. „Negaliu paaiškinti, kodėl mintis šovė būtent tą akimirką, – sakė jis. – Taip džiaugiausi, kad nebuvo kada gilintis.“ Kūrybiškumo prigimtį sunku nusakyti net tuomet, kai jis aplanko mus pačius. Taip yra todėl, kad lūžius siejame su išoriniu poveikiu. Iki pat Švietimo epochos vaizduotė buvo aukštesniųjų jėgų sinonimas: kūrybingas žmogus bendravo su mūzomis, jo balsu prabildavo išradingi dievai (net pats žodis įkvėpimas siejasi su dieviškuoju gyvybės įpūtimu). Nesuprasdami, iš kur kyla kūrybiškumas, žmonės manė, kad mintys ateina iš kažkur kitur. Vaizduotė buvo priskirta kitam pasauliui.
Kūrybiškumo paslaptis taip pat gąsdino ir mokslininkus. Nervų reakcijos laiko arba akies sandaros tyrinėjimai yra viena. Tačiau kaip išmatuoti vaizduotę? Dėl bauginančios savo prigimties šis tyrinėjimų laukas nesulaukė mokslininkų dėmesio: neseniai apžvelgus 1950–2000 metų psichologijos straipsnių publikacijas paaiškėjo, kad kūrybos procesą aprašė mažiau nei 1 procentas darbų.
Glumino net šio žmogiškojo talento evoliucija. Daugelis kognityvinių savybių yra kruopščiai aprašytos biologiškai, todėl nesunku atsekti jų evoliuciją laike.
Tačiau vaizduotė ir žmogaus kūrybiškumas neturi tokio pirmtako. Žmogaus smegenų žievėje nėra jokios padidėjusios genialumo zonos, o kitų primatų smegenys nesiunčia jokio pirminio kūrybinio impulso. Beždžionės netapo, šimpanzės nerašo eilėraščių, ir tik vienas retas gyvūnas (Naujosios Kaledonijos varna) sugeba pademonstruoti elementarius užduočių sprendimo gebėjimus. Kitaip tariant, kūrybingumo prigimtis tokia pat kaip įžvalgos – jis atsiranda iš niekur.
Žinoma, tai nereiškia, kad neįmanoma rimtai ištirti vaizduotės. Kol nesuprasime smegenyse vykstančių procesų, skatinančių naujų minčių atsiradimą, nesužinosime, kodėl esame tokie ypatingi. Todėl ši knyga prasideda nuo materialiojo vaizduotės šaltinio, maždaug pusantro kilogramo svorio masės mūsų kaukolėje, aptarimo. Filosofas ir psichologas Williamas Jamesas kūrybos procesą apibūdina kaip „kunkuliuojantį idėjų katilą, kuriame viskas šnypščia ir spurda nuo ten tvyrančios sumaišties“.
Dabar jau sugebame pamatyti tą katilą – milžinišką elektroninių savybių turinčių ląstelių tinklą, padedantį naujai sujungti senas idėjas. Smegenų skeneriais galime momentiškai nufotografuoti mintį ir apskaičiuoti neuronų aktyvumą ieškant užduoties sprendimo. Nors vaizduotė gali pasirodyti kaip magiškas triukas – juk naujos idėjos gimsta iš niekur, – tačiau dabar jau pradedame suprasti šio triuko mechanizmą.
Žvelgiant iš naujos perspektyvos, pirmiausia pastebime, kad klaidingas pats kūrybiškumo apibrėžimas.
Nuo pat senovės graikų laikų žmonės manė, kad vaizduotė yra reiškinys, nepriklausantis pažinimo procesui. Tačiau naujausi mokslo atradimai neigia tokią nuomonę. Iš tiesų kūrybiškumas aprėpia gausybę atskirų mąstymo procesų (galvos smegenys nėra paprastas įrenginys). Pagalvokite, kiek daug kūrybinių metodų prireikė „Sviferiui“ išrasti. Pirmasis – devynis mėnesius trukusi antropologinė fazė, kai vyko varginantis filmavimas ir atidus stebėjimas. Nors šioje pakopoje niekam nekilo naujų minčių (jos tikslas buvo atsikratyti senų įsitikinimų), ji buvo itin svarbi, nes leido komandai įsigilinti į problemą.
O kai Westas išvydo pabertą kavą šluostančią moterį, jam staiga gimė mintis – tai klasikinis įžvalgos momentas. Tačiau nušvitimu procesas nesibaigė. Inžinieriai ir dizaineriai dar kelerius metus kūrė mechanizmą ir tobulino purkštuką bei elektrostatines servetėles. „Koncepcija – tai tik pradžia, – sako Westas. – Paskui eina sunkiausia dalis – paversti idėją tikrove.“
„Sviferio“ kūrimo procese pasireiškė įvairiausios kūrybos formos. Čia į pagalbą ateina šiuolaikinio mokslo prietaisai, rodantys, kad kiekviena šių formų priklauso nuo skirtingų smegenų aktyvumo. Iš metafizinio reiškinio, priklausančio dievų valiai, vaizduotė virsta konkrečiu smegenų žievės virptelėjimu. Tai pravarti žinia, nes supratę, kas yra kūrybiškumas, galime pradėti kurti jo taksonomiją, nustatydami idealiausią protinę strategiją konkrečiomis aplinkybėmis. Vienas vaizduotės proceso tipas pasirodo espreso kavos turinčioje triukšmingoje kavinėje, o kitam padeda šaltas alus ant sofos. Kai kada tereikia atsipalaiduoti ir improvizuoti patiems, o kartais neapsieiname be kitų išminties. Sužinoję, kas skatina kūrybiškumą, lengviau jį įvaldysime.
Nors jau ėmėmės tyrinėti vaizduotės anatomiją, tai dar nereiškia, kad įminėme jos paslaptį. Būtent dėl to kalbėti apie kūrybiškumą yra labai įdomu – norint jį apibūdinti, riekia pažvelgti iš daugybės skirtingų perspektyvų. Kiekvienas protas priklauso ir nuo konteksto, ir nuo kultūros, todėl reikės sujungti psichologiją ir sociologiją, susieti išorinius pasaulio ir vidinius smegenų procesus. Todėl knyga Vaizduotė. Iš kur kyla kūrybiškumas neapsiribos vien tik pradžioje minimu neuronų jaudinimu, bet ir apžvelgs išorės įtaką kūrybiškumui. Kodėl kai kurie miestai tampa išradimų centrais? Kokia veikla mokykloje skatina vaikų kūrybiškumą? Ar internetas stimuliuoja, ar smukdo mūsų vaizduotės galias? Ieškosime įrodymų, kad net nereikšmingos detalės, tokios kaip sienų spalva ar poilsio kambario vieta patalpoje, daro lemiamą įtaką kūrybos našumui.
Be to, kartais išradimas sukuriamas bendradarbiaujant su kitais žmonėmis, semiantis iš jų įkvėpimo, todėl reikia išmokti dirbti drauge. Pirmoji knygos dalis skirta individualiam kūrybiškumui, o antroji paaiškina, kas vyksta, kai žmonės susiduria įmonės koridoriuose ar miesto gatvėse. Pavyzdžiui, vienas iš daugybės neseniai atliktų įdomių tyrimų nagrinėja, kaip grupės žmonių bendradarbiavimas veikia tūkstančius Brodvėjaus miuziklų pastatymų, todėl jau darosi aišku, kodėl vienos įmonės kur kas išradingesnės už kitas. Jų sėkmė nėra atsitiktinė.
Žmonėms dažniausiai atrodė, kad vaizduotė – tai įgimta, neperprantama, paslaptinga biologinė dovana. Dėl to mes esame apaugę mitais apie tai, kas yra kūrybingumas ir iš kur jis kyla. Šie mitai ne tik klaidina, bet ir trukdo vaizduotei. Apžvelgdami subtilius eksperimentus ir mokslinius tyrimus, panagrinėsime, kaip kūrybiškumas iš tiesų reiškiasi gyvenime.
Sužinosime apie Bobo Dylano rašymo metodą ir poetų narkotikų vartojimo įpročius. Pabendrausime su barmenu, kuris mąsto kaip chemikas, ir autistu banglentininku, išradusiu naują čiuožimo bangomis judesį. Apsilankysime internetiniame puslapyje, kuriame sprendžiami iš pirmo žvilgsnio neįveikiami uždaviniai, ir pažvelgsime į kino studijos „Pixar“ užkulisius. Stebėsime, kaip improvizuoja Yo-Yo Ma, ir atskleisime nesiliaujančiųkurti išradimus įmonių paslaptis.
Mūsų tikslas – nutrinti ribas tarp nervų ląstelės ir užbaigtos simfonijos aprašymų, tarp smegenų žievės grandžių ir sėkmingo produkto. Kūrybingumo nereikia laikyti nežemišku reiškiniu. Jis nėra vien menininkų, išradėjų ir kitų „kūrybingų žmonių“ privilegija. Kūrybingumo impulsas yra įdiegtas į mūsų smegenų operacinę sistemą ir veikia joje kaip viena pagrindinių programų. Smegenys automatiškai kiekvieną akimirką kuria naujas asociacijas, sujungdamos įprastinį x su netikėtu y. Knygoje aprašysime, kaip viskas vyksta. Papasakosime, kaip veikia vaizduotė.
