Pristatyme išties atrodė, kad „Litexpo“ parodų rūmų didžiausioji konferencijų salė jau per maža susitikimams su kai kuriais rašytojais – ji priminė sausakimšą troleibusą, iš kurio norisi išlipti dar nepasiekus savo kelionės tikslo.
„Mėgstu juokauti, kad esu kaip vyras. O apie vyrus sakoma, kad jie labiausiai myli paskutinį savo vaiką su paskutine moterimi. Todėl ir man labiausiai patinka būtent „Silva rerum III“, – ištarė K.Sabaliauskaitė.
„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą "sutemomis prieš Apšvietą", o romano istorinių personažų likimai išties neįtikėtini.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?
Rašydama „Silva rerum III“ K.Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai ji įpynė į paslaptingą pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.
„Pasiruošimas romanui, medžiagos rinkimas dar niekada nebuvo toks įdomus. Šįsyk nuotykių buvo daugiausia. Ne tik dėl to, kad radau įdomios medžiagos archyvuose, bet ir dėl to, kad turėjau galimybę pakeliauti po LDK teritoriją – tarkim, aplankiau Nesvyžių“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Pasak K.Sabaliauskaitės, naujajame romane aprašomas rokoko laikotarptis – labai įdomus, jį šiuolaikiniai istorikai atranda iš naujo. „Iš pirmo žvilgsnio rokoko susijęs su pudra, rožytėmis ir panašiais dalykais, bet ši epocha turėjo ir savo tamsiąją pusę, ne itin blizgų pamušalą, kuris man irgi buvo svarbus.
Rokokas Lietuvoje įdomus dėl daugelio dalykų. Tarkime, XVIII a. viduryje atsirado toks reiškinys kaip turizmas – ne piligrimystė, o keliavimas turint pažintinių tikslų. Tada ėmė formuotis ir psichologija, atsirado eskapizmas, žmonių siekis bėgti nuo tikrovės į kitas erdves. Net virtualioji realybė šiandieniu supratimu – XVIII a. vidurio vaisius“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Pasak rašytojos, tais laikais ėmė keistis ir autodokumentacija – dienoraščiai ir laiškai tapo išsamesni, atviresni. Net pirmasis erotikos vadovėlis buvo parašytas būtent tuo metu. Tuo tarpu iki tol apie žmonių gyvenimą daugiau pasakydavo teismo bylos nei laiškai.
„Viskas, ką perskaitysite romane, yra tikra, iš tikrųjų atsitikę, – tikino K.Sabaliauskaitė. Tarkime, vienas iš Radvilų giminės atstovų istorikų yra apibūdinamas kaip pamišėlis. Aš paskambinau Londono psichiatrams ir paprašiau pagal mano apibūdinimus nustatyti jo diagnozę. Jie nustatė, kad tasai Radvila greičiausiai sirgo bipoliniu sutrikimu. Tai, aišku, man padėjo geriau įsivaizduoti šį personažą ir jį pavaizduoti romane. Be to, taip tarsi susijungė XVIII ir XXI amžiai“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Pasak rašytojos, „Silva rerum III“ galima pavadinti knyga apie vertes. Ir ne tik materialias. Vienas knygos pagrindinių personažų Antanas Norvaiša yra ekonomas, buhalteris, kuris viską inventorizuoja ir žino kiekvieno daikto kainą. Galiausiai jam tenka inventorizuoti ne tik daiktus, bet ir žmones. Tai, suprantama, paveikia jo psichiką ir požiūrį į pasaulį.
Svarbus vaidmuo romane tenka ir moterims, nes, pasak K.Sabaliauskaitės, XVIII amžius pagrįstai vadinamas moterų epocha.
„Nors tuomet moteris buvo laikoma vaisinga gimda su dideliu kraičiu ir turėdavo ištekėti labai anksti, būdama 13-15 metų, bet tais laikais atsirado ir savotiška moterų rezistencija, pasireiškusi per kūrybą.
Būtent XVIII amžiuje buvo pradėta domėtis ir moterų padėtimi, teisėmis. Tarkime, yra išlikę svarstymų, kad moteris turi sielą, niekuo nenusileidžiančią vyrų sielai, todėl teisine prasme ji irgi privalo turėti teisę į savo kūną. Tokie žodžiai labai aktualiai skamba net šiandien“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
