Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – „Šventųjų gyvenimuose“ yra viskas, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas knygoje vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais. Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama.
„Parašyti apsakymą – oi kaip nelengva. Čia neatsipirksi saulėlydžio aprašinėjimais, dialogais per keliolika puslapių. Bijai, kad sakinyje nebūtų vienu žodžiu per daug, o žodyje – vienu skiemeniu. O novelės pabaiga turi smogti kaip sprogimas – ir tikėtinas, ir nelauktas. Užuot rašęs dešimt apsakymų, aš verčiau imčiausi dviejų romanų“, – dienraščiui „Lietuvos rytas“ yra sakęs R.Granauskas.
Į kūrybingiausios knygos titulą pretendavo dvylika pernai pasirodžiusių lietuvių autorių knygų. Į tą dvyliktuką, be R.Granausko knygos, dar pateko: Juozo Erlicko fantasmagorija „Išeinu iš krašto“ („Tyto alba“), Valdo Gedgaudo eilėraščių knyga „Stiprėjanti juoda“ („Homo liber“), Jono Kalinausko eilėraščių knyga „Mano sodo vagis“ („Kauko laiptai“), Aido Marčėno eilėraščių knyga „Tuščia jo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Kęstučio Navako „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ („Kitos knygos“), Sigito Parulskio esė knyga „Mano tikėjimo iltys: tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės“ („Alma littera“), Paulinos Pukytės trumposios prozos knyga „Bedalis ir labdarys“ („Apostrofa“), Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ („Baltos lankos“), Andriaus Tapino fantastinis romanas „Vilko valanda“ („Alma littera“), Dovilės Zelčiūtės eilėraščių knyga „Džuljetos suknelė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ („Tyto alba“).
„Knygoje „Šventųjų gyvenimai“ neabejotino novelės meistro R.Granausko pasakotojo žvelgimas į pokarį – labai neutralus, tuo jis išsiskiria iš gausios gana egocentriškos memuaristinio pobūdžio literatūros. Jis neskelbia jokių vertinimų, o perteikia patį gyvenimą. „Šventieji“ šiose novelėse – tai paprasti žmonės, kurie be jokių deklaracijų elgiasi taip, kaip jiems liepia vidinis įstatymas, vidinė moralė. Etinė dimensija šioje knygoje yra labai stipri. Kūrinys unikalus tuo, kad R.Granauskas sugebėjo į pokarį pažvelgti visiškai naujai. Knyga sukelia tikrą katarsį, ką retai geba padaryti šiuolaikinė literatūra,“ – sakė literatūrologė Jūratė Sprindytė.
Kitas literatūros tyrėjų aukštai įvertintas kūrinys – tai U.Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“. Autorės, besilaikančios nuošaliai nuo lietuvių literatūros tradicijos, romaną konkurso vertintojai išskyrė ne tik dėl jo ypatingos stilistikos, bet ir dėl universalios, aktualios problematikos.
Aukšto įvertinimo susilaukė ir S.Parulskio knyga „Mano tikėjimo iltys“ už savo pilietiškumą, dygumą, provokatyvumą, plačią temų aprėptį. Daugiausiai diskusijų ir priekaištų dėl nesuvaldytos struktūros susilaukė Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“, bet vis dėlto buvo įvertintas už iškeltą giminės istorijos problematiką ir jaunos autorės norą į ją gilintis.
„Literatūra neįsivaizduojama be kalbos, – taip geros literatūros bruožus „Lietuvos rytui“ yra apibūdinęs R.Granauskas. – Ar galėtumėte įsivaizduoti muziką be garso ar tapybą be spalvos? Jei prozos kūrinyje nėra gražios kalbos, savito stiliaus, tokią knygą mesk šalin. Arba pasišluostyk. Jei kūrinys pasižymi gražia kalba, geru stiliumi, siužetas jam net nebūtinas. Gali taip aprašyti saulėlydį, kad skaitytojui atims amą. Kalba ir stilius – pagrindinė geros literatūros sąlyga. Be jos geros literatūros nėra ir būt negali.“
