Jau tvirtai nuspręsta: šįsyk bus kitaip.
Kai rusai puls – paleisim tą vieną šūvį.
Ir – sprunkam.
Bet neišspręstas esminis klausimas. Juk šūvis taps istorinis! Todėl labai svarbu, kas bus tas šaulys, tapsiantis švyturiu ateities kartoms.
Jei šaus Krašto apsaugos ministras – visas kraštas bus nepatenkintas. Šūvis per pažintis!
Jei šaus eilinis, o vėliau paaiškės, kad jis gavęs tą garbę už kyšį ar kad tas tipelis – tik mėgėjas smurtauti artimoj aplinkoj...
Kiekvienam aišku, kad šaulys konservatorius geriau nei socialdemokratas. Bet nė vienas socialdemokratas su tuom nesutiks.
Vyras ar moteris? Teisės tai lygios!
Neturi būt diskriminacijos ir pagal amžių.
Todėl geriausia – jei spręs visi Lietuvos žmonės. Rengsim atranką, panašią į „Eurovizijos“. O kad tauta nesuklystų – ją pavairuos išmani komisija.
Šauliui svarbu ne tik taiklumas, bet ir patrauklumas.
Taiklumas gal net mažiausiai svarbu. Šūvis gali aidėt iš fonogramos, o krentantis priešas – nufilmuotas jau šiandien. Įvairiais rakursais, sulėtintai ir pagreitintai. Puolimo metu to nepadarysi, o kad kokios – dar kamerą sukuls.
Priešą pastatyti privalo geriausi mūsų režisieriai. Mums ne vis vien, kaip priešas kris ant mūsų žemės.
O kas, jeigu rusai dar greitai nepuls, ir Lietuvos žemę spės supirkt užsieniečiai? Jie gali ir neleisti priešui krist, idant tas javų neišvoliotų. Pagaliau jei mūsų žemė bus nebe mūsų – ką priešas puls ir ką mes ginsim?
Tai sunkūs klausimai, todėl tikėkimės, kad puls greičiau.
Kai kas sako: tebūnie ne vienas šūvis, o du. Atseit šaulių duetas – gražiau.
Toks mąstymas klaidingas. Tėvynės gynyba yra ne dėl grožio.
Dar kiti pageidautų, kad mūšiuose dalyvautų šaulių pulkai. Vėlgi nerimta. Čia juk ne chorų karai. Pagaliau galutinis rezultatas vis tiek bus toks pat. O kiek iššvaistysim!
Kadangi sunerimus visa Europa, tokios atrankos vyks visose Europos šalyse. Laimėtojai susigrums finale. Finalą vertins rusai. Valstybė, kurios atstovas užims pirmą vietą, gaus autonomiją, o kitos šalys rengsis kitam finalui. Tokiu būdu Europa išnyks iš pasaulio žemėlapio tik per pusšimtį metų.
Labai tikėtina, kad Lietuva kasmet užims paskutinę vietą.
Kiek dar laisvės!
Noriu žinoti
Ar aš eisiu į mišką?
Šiandien to dažnai manęs klausia anglai, amerikonai ir, aišku, rusai.
Vasarą – kodėl gi ne?
Bet man neaišku: ar miškų savininkai leis jų valdose partizanaut, ar teks eit tik į valdiškus miškus?
O kaip nacionaliniuos parkuos? Ten gi draudžiama žemę knist! Tai kaip man žeminę išsiraust? O norint bunkerį įsirengt tai jau tikrai bus reikalingas projektas. Be kyšio – negausi. Ar užteksiu? O gal partizanui bus taikomos nuolaidos?
Ar miškuose priešus bus galima šaudyt ištisus metus, ar – panašiai kaip šernus – tik tam tikrais mėnesiais? Ar bus nustatytos kvotos – kiek ir kokių priešų galima sumedžiot?
Ar nesilaikantys šių taisyklių bus prilyginti brakonieriams?
Ar ginklą galėsiu įsigyt tik pasitikrinęs sveikatą? O jei atimsiu iš priešo? Ar būsiu nubaustas už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą?
O jei nupyškinęs priešą susinervinsiu ir užsirūkysiu neleistinoj vietoj?
O jei daugiau priešų paklojęs norėsiu pergalę atšvęst – ar galėsiu miške laužą susikurt, samanės išsivarvint?
O jei pritrūks užkandos – ar mano pati partizanė turės teisę draustinyje grybus raut?
O jei priešus gaudysiu kilpom? O jei pagavęs pagaliu prikulsiu, kad nepabėgtų, – ar nebūsiu baudžiamas už žiaurų elgesį su gyvūnais?
O jei žvilgt – tupi eglėj rusų žvalgas! Ar galiu tą eglę kirst, ar turiu pirma eit pas eigulį leidimo prašyt?
Pagaliau ar tiesa, kad partizaną pensininką nukovęs priešas bus baudžiamas už karo nusikaltimus?
Į visus šiuos klausimus aš noriu gauti atsakymus jau šiandien. Kai priešas puls, valdžios vyrų miške taigi nerasiu!
O kad ir rasčiau... Jie bus apsitvėrę vilose prie ežerų ir, kai aš ateisiu paklaust, – šunimis užpjudys.
O kad kokios – apsauginiai ir nušaut gali.
Laiko kilpos
– Šie laikai ilgai nesitęs, – dūsauja žmonės.
Apdalinu visus riestainiais. Jie nežino, ką šneka...
Bet ko norėt? Ilgai, labai ilgai buvo kalama į galvą, neva gyvename šiais laikais ir net šiuolaikiniame pasaulyje. Žmonės buvo mulkinami, nuolat jiems aiškinant:
– Šiais laikais tokie dalykai neįmanomi!
Ir žmonės ėmė tikėti, neva egzistuoja kažkokie ypatingi, didingi „šie laikai“.
Rusai įrodė, kad šiais laikais įmanoma viskas, kas buvo įmanoma anais, taip pat ir visais kitais laikais.
Todėl ir šiuos laikus tikslinga vadinti anais laikais.
Bus geriau
Prisimenu, pati vis ūdijo:
– Eik į Prezidentus! Eik!
Žinau, žmonės būtų už mane balsavę. Bet aš tingėjau. Taip tik atrodo, kad prezidentaut – juokas. O juk reiktų anksti keltis, kiaurą dieną rūmuose kiurksot...
– Iš nuobodulio imsiu į bobas dairytis, – gąsdinau žmoną.
– Ten tik politinės figūros, – vaipės ana.
„Jeigu taip, tuo labiau nėr ko ten eit“, – sumečiau. Bet garsiai pasakiau kitką:
– O vizitai užsienyje! Kai prezidentai vakarieniauja, tai ir išgeria...
– O tu su ponia Merkel vakarok. Ta, regis, rimta...
– Bet jei kokiu reikalu reiks į Paryžių pašokt? Prancūzas žinai koks!..
Žmona pakratė samtį.
– O tegu anas pats pas mus atvažiuoja. Ir tegu tik pabando ką...
Tatai girdėdamas vis labiau abejojau, ar noriu Prezidentas būt. O žmona šaukė:
– Kodėl jums tik tas galvoj? Jūs Europos problemas spręskit!
Aš atsakiau net labai rimtai:
– Geriau pasidalinti Europos mergas negu pačią Europą.
Maniškė ilgai mąstė. Jaučiau, kad protu pritaria, bet širdim prieštarauja.
– Kažin ar gerai, kad balotiruotis leidžia tik po keturiasdešimties, – svarsčiau. – Juk to amžiaus vyras dar baisesnis.
– Tai koks amžius geras?
– Vyrui nėra gero amžiaus, – atsidusau.
Ir šit ką prisiminiau:
– Būna, kad valstybių vadovai užsidarę bendrauja. Tuomet net žurnalistų neįsileidžia. Tai ką manai dviese jie daro?
Žmona išpūtė akis.
– Tu gi ne toks!
– Dabar ne toks, – aiškinau. – Bet pažiūrėk, su kuom aš bendrauju. Tie gi amžinai alum ir kojinėm pasmirdę. O jei užsidarysiu su kokiu karalium... Jei papūs į mane losjonais...
– O tu apie Lietuvą galvok! – rėkavo. – Tu paramos prašyk.
– Po viskam gal ir prie Lietuvos prieitume, – linktelėjau. – Bet negi negirdėjai, kaip svarbu asmeniniai valstybės vadovų kontaktai, draugiški jų santykiai? O jei santykiai daugiau nei draugiški? Tada ir gausi daugiau.
– Jeigu taip... – ana vėl susimąstė. – Gal niekur tu neik.
Aš lengviau atsikvėpiau.
Bet vėliau pajutau kažkokią nuoskaudą ir ėmiau priekaištingai burbėt:
– Vadinas, tau nerūpi, kad Lietuvai būtų geriau?
Žmona ilgokai tylėjo. Paskui klausė:
– Bent jau su ruskių caru gal neužsidarytum?
– A kodiel ne? – sušukau.
Žmona persižegnojo.
– Gal man ir šaltas būtų ruso glėbys, – aš apsiverkiau. – Betgi tuo momentu galvočiau apie tai, kaip šilta lietuvių butuose atpigus dujoms.
– Tu į veidrodį pažvelk!
Aš net susijuokiau. Bet paaiškinau:
– Mums, pasaulio viršūnėms, ne tai svarbu. Jaunikliams gali ir miglą į akis pūst. O čiagi – dujos. Kitas lygis!
Žmona ilgai tylėjo ir dūsavo, bet kai prabilo, tai balsas tvirtai skambėjo:
– Jei nuo to bus Lietuvai geriau... Daryk, ką reikia. Aš nieko nesakysiu.
– O jeigu pats pamilsiu? Tada imsiu norėt, kad Rusijai būtų geriau...
Ėmiau trypt ir dainuot:
– Kai aš joojau per žalią girelę... Nusilaužiau Putino šakelę... O šakelė taaa – brangi Lietuvaaa...
Žmona pabalo ir paliko mane kertėj.
