- Neseniai grįžote iš Sofijos, kur pasirodė jūsų knygos „Pijoko chrestomatija“ vertimas. Teko girdėti, kad pristatyme dalyvavo Bulgarijos kultūros ministras, dalijote interviu Bulgarijos televizijai ir dienraščiams, o pusė knygos tiražo išpirkta jau pirmąją savaitę, kai knyga pradėta pardavinėti. Kaip pats vertinate tokią savo kūrinio sėkmę?
- Sėkmė, kaip ir ministrų kabinetų sudėtys, yra efemeriška, tad vertinu ją santūriai. Antra vertus, knygą išleidusios „Fakel ekspres“ leidyklos ir Lietuvos ambasados Bulgarijoje bendromis pastangomis „Pijoko chrestomatijos“ pristatymas Sofijos miesto bibliotekoje buvo suorganizuotas idealiai, prie to itin daug prisidėjo knygos leidėjas Georgijus Borisovas bei laikinasis reikalų patikėtinis Bulgarijoje Darius Gaidys.
Jau iki knygos pristatymo vis gaudavau elektroniniu paštu nuorodas į vieną ar kitą Bulgarijoje pasirodžiusią recenziją, tad atvykęs į Sofiją turėjau nuojautą, kad neteks ramiai sėdėti.
- Kas bulgarams artima jūsų „Pijoko chrestomatijos“ pasaulėjautoje – ar kūrinio mintys yra universalios, jaudinančios kiekvieną tautą, ar tai artimiau posovietinėms šalims?
- Bulgariją ir bulgarus per menkai pažįstu, kad galėčiau daryti generalines išvadas apie žmonių pasaulėjautą. Tačiau ne paslaptis, kad tai puikaus vyno bei gintarinės rakijos šalis, tad knygos leitmotyvai negalėjo būti absoliučiai svetimi bulgarams. Be to, kiek žinau, bulgarai per metus išgeria panašius alkoholio kiekius kaip ir lietuviai, o šalia to neatsilieka nuo mūsų savižudybių skaičiumi. Tad „Pijoko chrestomatijos“ tema šiuo požiūriu yra universali.
Antra vertus, visada sunku nuspėti knygų likimą. Autoriui, išleidusiam svetur kūrinį, neretai būna keista, kad jo mažiau vertinta knyga, kaupianti savyje nišinę problematiką, sulaukia neretai didesnio skaitytojų dėmesio, nei buvo tikėtasi.
- Kas apskritai, jūsų nuomone, lietuvių literatūroje gali būti artima bei įdomu užsienio šalių skaitytojams?
- Į šį klausimą atsakymo neturiu, nes nelygu, apie kurią užsienio šalį kalbame. Jei a priori kalbėtume apie anglus, juos mažai kas domina. Panašiai ir prancūzus, kurie savo kultūroje jaučiasi savipakankami. Vokiečiai šiuo aspektu yra imlesni ir smalsesni. Kaimynus lenkus, žinoma, domintų mūsų bendros istorinės peripetijos ar Lietuvos nūdiena, kurią, deja, dauguma mato pro įsisenėjusių stereotipų prizmę, o atvykę į Lietuvą apsiriboja tik Vilniumi – Aušros vartais bei Pilsudskio širdimi.
- Jūsų kūrinys „Belovežas“ taip pat visai neseniai pateko į JAV ir Didžiojoje Britanijoje veikiančios leidyklos „Dalkey Archive Press“ išleistą antologiją „Best European Fiction 2014” turinį. Kaip manote, kodėl pasirinktas būtent šis kūrinys?
- „Belovežą“, kaip ir dar keletą apsakymų, pats pasiūliau leidyklai, kai ši kreipėsi į mane su pasiūlymu dalyvauti antologijoje. Tai buvo prieš keletą metų, kada rodėsi, jog Europoje ir toliau gyvensime saugiai. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą atskleidė kai kuriuos pranašingus dalykus, apie kuriuos rašiau prieš aštuonetą metų išleistame apsakymų rinkinyje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“.
„Beloveže“, beje, taip pat rašoma apie tai – apie patologinę sugruvusios SSRS nostalgiją ir liguistą svajonę ją kada nors atkurti. Ir štai, nepraėjus aštuoneriems metams, matome, kad pasąmonines apsakymo herojaus Kalinos Balutos mintis be skrupulų, ciniškai ir nevengdamas kraujo bei mirčių, šiandien bando įgyvendinti Vladimiras Putinas. Tad manau, kad „Belovežas“ 2014 metų antologijoje pasirodė laiku ir vietoje.
- „Europa yra daugiakalbė, ji visada bus daugybės kalbų zona, tad literatūros vertimai turi būti kultūros politikos prioritetas“, - įsitikinęs profesorius Leonidas Donskis. Kaip jūs apibūdintumėte šiandieninę lietuvių literatūros vertimų padėtį – ar pakanka lietuviškos verstinės literatūros užsienio rinkoje, ar reikėtų itin pasistengti šiuo klausimu? Jei taip, iš kur turėtų atsirasti tokia iniciatyva, kieno ji turi būti skatinama?
- Pritariu profesoriaus L.Donskio minčiai. Vertimų visada reikėjo ir reikės, kitaip netrukus ne tik mums pasimirš, kad čia anuomet gyvenome, auginome vaikus ir turėjome ambicijų būti laisvi ir laimingi. Žinoma, vertimų į svetimas kalbas norėtųsi daugiau. Visada atvykęs į svečią šalį ir užėjęs į knygynus pasigendu lietuvių literatūros.
Tačiau literatūra - tai ne ansamblio ar teatriuko gastrolės. Išversti ir parengti knygą neretai trunka keletą metų, be to, nemenka dalis priklauso nuo užsienio šalių leidėjų geros valios. Tikėtis, kad verstinė lietuvių autoriaus knyga bus paklausi ir sulauks milžiniškos komercinės sėkmės, tai iliuzija, nes knygas šiais laikais ir taip jau mažai kas beskaito.
- „H.Kunčius dažnai kaltinamas lietuvių literatūros tradicijų griovimu, bet kartu giriamas, kad yra radikaliausia tos tradicijos apraiška“, – rašoma knygoje „Best European Fiction“. Kaip galėtumėte pakomentuoti tokį savo kūrybos apibendrinimą?
- Sąskaitų nei su lietuvių, nei su kita literatūra neturiu, tad griauti tradicijų - jei sutarsime, kad tokių yra, - niekada nesirengiau. Tačiau savo požiūrio į komunizmą ir anų laikų nostalgiją neslėpiau ir slėpti neketinu. Iš šios nuostatos, matyt, atsiranda tam tikras radikalumas.
- Lenkijoje ką tik pasirodė jūsų romanas „Lietuvis Vilniuje“. Jūsų kūryba lenkų skaitytojams buvo pristatyta dar praėjusiais metais Varšuvoje įvykusiame literatūros festivalyje „Czytamy gdzie indziej“, o Vroclave įvykusioje Europos literatūros nakties programoje buvo pristatyti romano „Lietuvis Vilniuje“, tada dar tik verčiamo į lenkų kalbą, fragmentai. Kaip jaučiatės, kai jūsų žodis skamba kita kalba?
- „Lietuvis Vilniuje“ yra antroji mano knyga, išversta į lenkų kalbą; prieš gerą dešimtmetį Lenkijoje buvo išleista „Mano kova bambino“. Visada sakiau, sakau ir kartosiu, kad į lenkų kalbą verčiama neatleistinai per mažai lietuvių literatūros. Kai užsuku į knygynus Lenkijoje, su pavydu regiu lentynose kaimynų baltarusių ar ukrainiečių knygas lenkų kalba – fundamentalius poezijos rinkinius, romanus, istorijai skirtus veikalus. Deja, lietuvių autorių knygos ten pasirodo tik fragmentiškai.
Todėl labai džiaugiuosi, kad Vroclavo „Kolegium Europy Wschodnej“ leidykla ryžosi šią knygą išleisti. Antra vertus, prieš keletą savaičių šios knygos pristatymuose Vroclave ir Poznanėje dar kartą skaudžiai įsitikinau, kad Lenkijos visuomenė išties nedaug težino apie dabartinę Lietuvą. Todėl tikiu, kad šiuolaikinė lietuvių literatūra gali bent iš dalies ir neskausmingai užpildyti šį žinių trūkumą.
- Kokia kalba norėtumėte dar išvysti/išgirsti savo kūrybą ir kokius kūrinius konkrečiai?
- Neprieštaraučiau, jei romanas „Nepasigailėti Dušanskio“ pasirodytų Ukrainoje.
