Holivudinis Hitleris ir politiškai korektiškas tekstas
Pagrindiniu romano veikėju rašytojas pasirinko Hitlerį, tačiau nuo fiurerio neatskiriamos žydų temos apdairiai vengė. Hitleris romane - ne tikrasis istorinis fiureris, o tik komiškas personažas.
Komišką Hitlerį 1940 metais sukūrė Charlie Chaplinas pirmame įgarsintame filme „Didysis diktatorius“. Garsusis komikas tyčiojosi iš Hitlerio vaizduodamas jį kaip kvaišelį, žmonėms tai atrodė juokinga, o tikrasis fiureris Ch.Chapliną paskelbė didžiausiu Vokietijos priešu. Ch.Chaplino Hitleris buvo istorinė asmenybė, o T.Vermeso – nerūpestingas tipelis, su kuriuo drauge galima pasijuokti, nusistebėti, piktintis. T.Vermeso Hitleris rėžia teisybę nė nemirktelėdamas, yra tikras savos šalies patriotas, susirūpinęs Vokietijos ir vokiečių išlikimu.
T.Vermesas apsidraudė kurdamas politiškai korektišką (bet ar teisingą?) tekstą. Jo Hitleris - simpatiškas, gerą humoro jausmą turintis vyrukas, atsidūręs šiuolaikinėje Vokietijoje ir iš pradžių vargiai susigaudantis situacijoje, tačiau vėliau sėkmingai stumiantis savo idėjas į priekį ir išnaudojantis jam pasitaikiusias galimybes.
Vengdamas prieštaringų temų T.Vermesas parašė holivudinę knygą – svarbu ne rašymo stilius, idėja, intriga ar kulminacija, o pats veiksmas: Hitleris sveikas ir gyvas šiuolaikiniame pasaulyje (prisiminkime, kiek filmų sukurta kokį nors personažą iš praeities perkėlus į dabartį).
Ar Hitleris ir humoras – suderinama? Viena komizmo rūšių yra satyra – meninio vaizdavimo būdas, kai pajuokiami neigiami visuomenės reiškiniai, santvarkos sugedimas, žmonių ydos. Satyra gali būti pikta ir smerkianti, tačiau gali tik parodyti, kas yra netinkama ir taisytina (kaip tik toks ir yra romanas „Jis ir vėl čia“).
Šį romaną reikėtų suprasti kaip satyrą, nors atsiranda kritikų, retoriškai klausiančių, ar galima rašyti tokiomis temomis, juk taip sumenkinami Hitlerio nusikaltimai (knygoje Hitleris ne žiaurus diktatorius, o gana simpatiškas vyrukas). Į tokį kaltinimą T.Vermesas atkirto, kad internete pilna juokelių ne tik apie diktatorius, bet ir apie žydus, o romanas „Jis ir vėl čia“ neturi istorinio šviečiamojo pobūdžio ir nesiekia Hitlerį pavaizduoti geresnį nei šis iš tikrųjų buvo.
„Jis ir vėl čia“ Hitleris simbolinis, o ne istorinis. Tai pajusite ir skaitydami romaną: jame juokiamasi ne tik iš fiurerio, bet ir drauge su juo (tikrasis Hitleris nepasižymėjo humoro jausmu). Hitleriui šiuolaikinis pasaulis atrodo juokingas (idiotiškos televizijos programos, išprotėjusios moterys, renkančios šunų ekskrementus, skustuvų peiliukai ir t.t.), tačiau tuo pat metu fiureris žavisi naujausiomis technologijomis (kompiuteriu, mobiliuoju telefonu).
Juokiamasi iš dabartinio gyvenimo būdo tiek buitiniame, tiek politiniame, kultūriniame lygmenyse – Hitlerio akylas žvilgsnis kliūva už visko, jis kuo puikiausiai žino, ką reikia keisti, o kas taip ir turėjo nutikti. Fiureris viskam turi savo paaiškinimą. Pavyzdžiui, pamatęs turkų mokinius su ausinukais fiureris prieina prie tokios išvados: „Tam, rodos, buvo taikoma dar viena techninė priemonė, kurios aš, aišku, negalėjau numatyti: turkų mokiniams, matyt, buvo įsakyta užsikimšti ausis kištukais, kad negautų nereikalingos papildomos informacijos arba sudėtinių mokslo dalių.
Principas buvo aiškus ir veikė gal net per gerai – kai kurie iš tų panėšinčių į mokinius žmogystų dėbčiojo tokiu tuščiu, beveik be jokio turinio žvilgsniu, kad sunkiai įsivaizdavau, kokią visuomenei naudingą veiklą jie galėtų atlikti ateityje.“ (p. 100)
Didelė dalis komiškų situacijų – paprasčiausi buitiniai nesusipratimai (pvz., epizodai, kai Hitleris prisistato žmonėms, kaip atsakinėja į jų klausimus, kaip reaguoja į naujoves).
- Ne, turiu galvoje, ar visada buvote vegetaras? Ar tik nuo tada, kai esate Hitleris?
- Aš visąlaik buvau Hitleris. Kas gi galėjau būti pirmiau?
- Na, gal bandėte tapti kuo nors kitu? Čerčiliu. Ar Honekeriu.
- Tomis ezoterinėmis apgavystėmis, sielų persikėlimu ir visokia mistika tikėjo Himleris. Aš niekada anksčiau nebuvau Honekeris.
Zavackis pasižiūrėjo į mane.
- Ar jums niekada neatrodo, kad truputį perlenkiate su savo vaidyba?
- Viską reikia daryti iki galo ir fanatiškai ryžtingai. Kitaip nieko neišeina. (p. 145–146)
Esmė ta, kad Hitleris čia kalba apie save ir savo idėjas, o Zavackis ir visi kiti jį laiko tiesiog talentingu komediantu.
Šiuolaikinis pasaulis Hitlerį paverstų komiku
T.Vermeso romanas ne tik apie tai, ką Hitleris nuveiktų šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir apie tai, ką šiuolaikinis pasaulis padarytų fiureriui.
Visų pirma, toks veikėjas kaip fiureris šiandien taptų televizijos žvaigžde, greičiausiai komiku. Kuo rimčiausias fiurerio kalbas visuomenė priima kaip juodąjį humorą ir jis sulaukia gana nemažai pasekėjų.
Šiuolaikinės žiniasklaidos galia atskleidžiama vaizduojant fiurerio iškilimą – nuo komiško numerio atlikėjo turkų kilmės komedianto laidoje iki „Youtube“ žvaigždės, nuosavos laidos vedėjo ir net politiko (fiureris nusprendžia įsteigti politinę partiją).
Nežinau, ar juoksitės apie tai skaitydami, ar pagalvosite, kad tokia įvykių eiga primena kai kuriuos mūsų politikus... Ir šiaip galite nustebti, kad skaitydami knygą juoksitės mažiau nei tikėjotės prieš paimdami ją į rankas.
Pasijuokti galima ne tik iš Vokietijos
Šioje satyroje išjuokiama modernybė – jums nereikia būti istorijos žinovu, kad suprastumėte šį romaną. Pakanka šiek tiek žinoti apie nacistinę ir šiuolaikinę suvienytą Vokietiją, o visa kita... Na, visa kita – tai tokios visiems gerai žinomos tiesos, tik pasakomos taip, kad keltų šypseną. Štai keletas Hitlerio pastabų apie šiuolaikinės žiniasklaidos priemones. Beje, romane puikiai pavaizduotas žiniasklaidos absurdiškumas.
„Žinia, kokie tie mūsų laikraščiai. Priekurtis užrašo, ką jam pasakoja neregys, kaimo kvailelis redaguoja, o kolegos iš kitų redakcijų nusirašo. Kiekviena istorija apliejama tuo pačiu užsistovėjusiu melo nuoviru, kad nieko nenutuokiančiai tautai paskui būtų patiekta puikios putros.“ (p. 26)
Televizijos laidas Hitleris taip pat pliekia iš širdies.
„Kas neverčiamas žiūrės tokį šlamštą? Aišku, kad padugnės, vos tik mokančios skaityti ir rašyti, kas daugiau. Galiausiai garsiai pareiškiau aparatui, kad visą tam niekam vertą šutvę (supraskite, televizininkus) reikėtų išsiųsti į darbo stovyklą, kad tokio netikusio gyvenimo atminimas būtų visiems laikams ištrintas iš sveikos tautos atminties. Susinervinęs įmečiau kanalų perjungimo dėžutę į popierių krepšį.“ (p. 67)
Demokratijos netvarumas puikiai atskleidžiamas pavaizduojant, kaip toks nerimtas tipelis kaip Hitleris (juk visi jį laiko komediantu) iškyla ir susilaukia minios pasekėjų.
Linksma ir populiari knyga
Talentingas autorius sukūrė komercinę knygą – tautiečiai romaną apie Hitlerį priėmė palankiai: Vokietijoje knyga tapo bestseleriu – šalyje jos parduota daugiau nei 1,5 milijono egzempliorių.
Viena vokiečių kino kompanija nusipirko teises kurti filmą pagal šį romaną. Britų spaudoje diskutuojama, kaip pasireiškia humoras konkrečiai šiame romane. Lietuviai taip pat jau gali gimtąja kalba skaityti šį romaną, kurį išleido „Alma littera“. Skaitytojui perteikti ne tik tekstą, bet ir atskleisti romano komiškumą, perduoti kūrinio nuotaiką vertėjui - nelengva užduotis.
Galima pasidžiaugti, kad Teodorui Četrauskui pavyko įgyvendinti šias užduotis, suklupta buvo tik vienoje vietoje – jaunimo kalba primena ne žargoną, o iškraipytą tarmybę.
