Taip, trumposios prozos žanras ten populiarėja itin sparčiai. Vienas iš „flash fiction“ pionierių – Lao Ma – pristatydamas savo neseniai į anglų kalbą išverstą knygą „Asmenybės“ teigė, jog vis spartėjant gyvenimo tempui ir dėl informacinių technologijų žmonėms priprantant prie maksimalaus informacijos kiekio, pateikiamo minimaliomis apimtimis, kinta ir literatūros kraštovaizdis.
Šiandien atsiranda vis daugiau romanų, parašytų SMS žinučių formatu, vietoj dialogų matai „čato“ nuorašą, daugiau informacijos gauni ne iš viso sakinio, o iš keturių santrumpą reiškiančių raidžių. Pasak filologijos doktorantės Vakarės Smaleckaitės, Tarptautinių kultūros programų centro literatūros sklaidos skyriaus darbuotojos, Lietuvoje koordinuojančios „Flash Europa 28“ konkursą, „tokio gyvenimo, koks mus šiandien supa, atvaizdu tampanti literatūra ne tik apeliuoja į šiuolaikišką gyvenimo tempą bei būdą, bet ir savotiškai artėja prie Azijos literatūros pavyzdžių – haiku, chengyu“.
Anot šiuolaikinės kinų literatūros autoriaus Yan Lianke, pernai nominuoto tarptautinei „Man Booker“ literatūros premijai, ypač svarbu, kad minėto „flash fiction“ rašytojo Lao Ma kūriniuose – nors ir tokios trumpos apimties – atsiranda vietos humorui: „humoras novelėse yra unikalus atvejis Kinijoje. Daugeliui užsieniečių Kinija yra šalis be humoro. Tiesą sakant, kinams kasdieniame gyvenime tikrai jo trūksta, mes lėtai atsakome į humoristinius pastebėjimus, tačiau Lao Ma atveju – su juoku gali susidurti visur“.
Juokas, išryškėjantis Lao Ma kūryboje, kaip pabrėžia pats autorius, yra itin sąmoningas. Tai eilinių žmonių kasdienėse situacijose įsišaknijęs juokas, kartais galimas matyti kaip mechanizmas, verčiantis mus „teisingai“ mąstyti. Taip pat tai galimybė įspėti žmones, kritikuoti tam tikrus fenomenus, net tam tikrus norma virstančius paradoksus.
„Šiandien man juokinga viskas, su kuo susiduriu“, – teigia Lao Ma. Tikrai, juokinga: „Jie neturėjo teisės suimti mano draugų, bet jie neturi teisės palikti manęs laisvėje“, – tokia kinų rašytojo Murong Xuecun (tikrasis vardas Hao Qun) pozicija, prieš savaitę galiausiai nurimusio, nes... vis dėlto jį suėmė. Suėmė už tai, kad buvo nutaręs kartu su draugais paminėti Tiananmenio aikštės įvykių 25-metį. „Dabar man ramu: suėmimas nėra toks nemalonus kaip nežinia, ką su tavimi darys ir kodėl nepadarė to, ką padarė kitiems“, – pasakoja kalėjimo sau reikalavęs rašytojas.
„Paviršiuje vyriausybė atrodo stipresnė nei bet kada... Tačiau ji tokia trapi, jei jos vadai negali ramiai miegoti, kai keli mokslo žmonės susitinka ir kalbasi savo privačiuose namuose“, – gegužės mėnesį „New York Times“ rašė Murong Xuecun.
Paradoksalu, jog Tiananmenio – „Dangiškos Taikos Vartų“ – aikštė jau šitiek kartų paženklinta kraujo ir netekčių. Apie 1989 m. įvykusią kraupią birželio 4-osios tragediją rašyti norėjo ir prozininkas Lianke Yan, dažnai užsimenantis apie Kinijos cenzūros režimą. Tačiau šiemet tyliai minint 25-erių metų sukaktį, įvykiai kol kas ir jo yra paliekami tyloje. Kodėl? Vertėjai Chenxin Jiang maloniai sutikus, pateikiame jos pokalbį su rašytoju, publikuotą svetainėje wordswithoutborders.com.
* * *
Menkai apšviestoje „Mąstytojų“ kavinėje, įsikūrusioje greta Pekingo universiteto Pekine, kinų rašytojas Lianke Yan pasirenka šoninį staliuką su staline lempa, kuri mums kalbantis blykčioja. Nuoširdus autorius, buvęs karininkas, stulbinamai švelnių manierų. Yan užsirašė tarnauti armijoje būdamas dar paauglys. Kitus du dešimtmečius jis praleido kaip kariuomenės propagandos rašytojas.
Tikrindamas šalies cenzūros ribas ir armijos prižiūrėtojų kantrybę, Yan rašė vis ambicingesnes ir politiškai angažuotesnes novelių serijas ir romanus. Galiausiai, po knygos „Džiaugsmas gyventi“, kurioje pasakojama apie neįgalių gyventojų kaimą, išleidimo, Yan buvo paprašytas palikti armiją. Kiti du jo romanai – pasakojantys apie nuskurdusius kaimiečius, kurie nelegaliai pardavinėdami savo kraują užsikrečia AIDS, ir apie „Didžiojo šuolio“ (2) sukeltą badą – buvo uždrausti žemyninėje Kinijoje.
– Ką dabar kuriate?
– Istoriją, kurioje keliu klausimą, kaip mažytis kaimelis per kelias dekadas gali būti transformuotas į milžinišką metropolį. Visi sako, kad tai – dėl ekonominės reformos, atsivėrimo, bet nemanau, kad šiandienė Kinijos sėkmė buvo sukelta tiesiog galios, pinigų ar idealizmo.
– Pirmoji Jūsų žemyninėje Kinijoje uždrausta knyga – „Tarnauk žmonėms!“. Paskui buvo „Ding kaimo sapnas“ ir „Keturios knygos“. Koks Jūsų požiūris į tokią cenzūrą ir kaip Jūsų darbai keitėsi laikui bėgant?
– Anksčiau manydavau: „Gerai, jei neleisite man rašyti apie tai, aš rasiu ką nors kita.“ Tačiau suvokiau taip tapęs „kontroversišku rašytoju“. Ėmiau mąstyti, kas negerai mano darbams: redaktoriai, kurie buvo atlaidūs kitiems rašytojams, staiga į mano darbus pradėjo žiūrėti įtariai. Žmonės ėmė tikėti, esą išduodu kinų visuomenę.
Kiekvienas kinų autorius įsivaizduoja esąs kūrybiškai laisvas, o jo kūriniai nėra varžomi. Bet taip yra tik dėl to, kad mes nesuvokiame, kaip stipriai esame priėmę suvaržymus tarsi savaime suprantamus kanonus – baugiausia yra tai, kaip mes cenzūruojame patys save. Mums reikėtų pasiekti tam tikrą vidinės laisvės laipsnį. Negalime viskuo kaltinti tik šalies cenzorių.
– Vienoje savo esė rašymą apibūdinate kaip „demokratiją ir išsilaisvinimą“. Ar galėtumėte praplėsti šią mintį?
– Norėdami suprasti save ir žmones aplink mus, turime pradėti nuo išsilaisvinimo. Jei cenzūra yra reikšmingiausias mūsų kūrybos, rašymo suvaržymas, kodėl tuomet buvusi Sovietų Sąjunga, nepaisydama viso didžiojo teroro, pagimdė tiek žymių rašytojų, o mūsų šalis – ne? Kinija rašytojui yra puiki terpė, nes kasdieniame gyvenime atsitinka tokių neįtikėtinų dalykų... Tarkime, AIDS kaimai buvo ypatingas atvejis, bet mes neatkreipėme į tai dėmesio, kol nenuslopo mūsų susidomėjimas kitu ypatingu atveju – tokie dalykai čia vyksta vienas po kito, tarsi bangos.
– Daugelis žmonių turbūt mieliau išryškintų tai, kad Kinija darosi pažangesnė ir žmonių gyvenimai gerėja – ar jie nėra teisūs?
– Daugumai žmonių absoliučiai nerūpi žmogaus teisės ar demokratinė galia. Aš esu nusivylęs po 1980-ųjų gimusia karta. Jie laikosi įsitvėrę savo abejingumo: jiems svarbiausia gauti pinigų, butą. Visi turi saugumo poreikių, įskaitant ir intelektualus. Jei literatūros scenovaizdis pasikeistų, toji apgailėtina galia ir pripažinimas, kuriais rašytojai dabar mėgaujasi, taptų beverčiai.
– Esate rašęs, kad net Jūsų mama ir broliai bei seserys nesupranta, kodėl Jūs toks kritiškas vyriausybei.
– Jei mano broliai ir seserys manęs nesupranta – na, jie gyvena kaime ir nėra skaitę mano knygų. Mano vienatvė nepriklauso nuo mano šeimos požiūrio ar nuo skaitytojų skaičiaus: ji auga nuo to, kaip į mane žvelgia kiti rašytojai. Iš šimto kolegų rašytojų devyniasdešimt devyni laikosi nuo manęs saugiu atstumu.
– Turint omenyje, kad knyga gali likti neišleista, konkrečiai kam rašėte „Keturias knygas“? Ar ji buvo skirta intelektualams?
– Aš tiesiog norėjau pavaizduoti net intelektualų pamirštą laikotarpį. Didžiojo šuolio sukelto bado prisiminimai tebegyvi tik kaimuose, kur mūsų seneliai gali papasakoti, kiek jie iškentė, kiek žmonių mirė. Mūsų vaikams nereikia, kad jiems tai pasakotų vadovėliai – ten pateikiami tik faktai. Jų kartai tai tėra eilinis istorinis įvykis.
– Kažkada sakėte, kad norėtumėte parašyti ir apie Tiananmenio aikštės įvykius – ar tebenorite?
– Ne dabar. Turint omenyje, kad „Keturių knygų“ nebuvo įmanoma išleisti, rašymas apie birželio 4-ąją mano darbus paverstų tik dar labiau nesuprantamais. Gal, jei knyga, kurią rašau dabar, bus išleista, pamąstysiu ir apie Tiananmenio įvykius.
Aš visuomet mintyse turiu keletą idėjų pasakojimams, bet tai bus parašyta ne vien tuomet, kai pats pasakojimas bei mano rašymo technika bus tam tinkami, tai priklauso ir nuo to, ar tam tinkamas laikas. Jei dabar rašyčiau apie birželio 4-osios įvykius, žmonės sakytų, kad taip darau vien todėl, kad Vakarų skaitytojai gautų, ko nori. Jie mano, kad aš nenoriu, jog mano knygos būtų išleistos, bet tiesa kitokia: giliai širdyje geidžiu, kad mano kūriniai būtų publikuojami. Nors ir nenoriu gausaus skaitytojų būrio.
– O ko tuomet Jūs norite?
– Noriu kiek įmanoma išlaisvinti savo rašymą ir kad mano darbai pasiektų skaitytoją. Man jau penkiasdešimt ir puikiai suprantu, kaip greit bėga laikas. Kai sueis septyniasdešimt, nebepajėgsiu taip rašyti, kaip šiandien, tad kol dar turiu energijos ir vaizduotės, noriu rašyti romanus, kurie, mano suvokimu, atspindi tiesą. Gyvenimas Kinijoje rašytojui suteikia sprogstamos energijos. Galbūt, jei turėtume šimtaprocentinę laisvę, nesugebėtume parašyti nieko.
Parengė ir išvertė Viktorija Ivanova
(1) ES atstovybė Kinijoje, kartu su Europos šalių ambasadomis ir Kinijoje įsikūrusia literatūros organizacija „Bookworm“ skelbia trumposios prozos konkursą „Flash Europa 28“ jauniesiems Europos Sąjungos rašytojams. Visų 28 šalių piliečiai, kuriems ne daugiau 28-erių, yra kviečiami teikti kūrinius iki 500 žodžių, iš kurių bus išrinkti penki geriausi – jų vertimai 28 savaites bus transliuojami įvairiais kinų socialinės žiniasklaidos kanalais. Daugiau informacijos interneto svetainėje www.flash-europa-28.org.
(2) Didysis šuolis buvo ekonominė ir socialinė Mao Dzeduno pradėta programa, vykdyta Kinijos Liaudies Respublikoje nuo 1958 iki 1962 metų. Ja siekta žemės ūkiu pagrįstą Kinijos ekonomiką ir valstiečių visuomenę žaibiškai modernizuoti ir industrializuoti. Didysis šuolis patyrė visišką nesėkmę: suardyta ekonominė sistema ir sukeltas dirbtinis badas, kurio metu mirė 20–30 mln. žmonių.
