Vilnietis H.Kunčius naujoje knygoje pažadino Kauno šmėklas

Sifilitikę vienuolę pamilęs karatistas ir girtuoklių budistų nutikimai. Apie tokius keistokus dalykus naujausioje knygoje rašo Herkus Kunčius. Įdomu dar ir tai, kad tai vienas retų romanų apie Kauną.

Daugiau nuotraukų (1)

Artūras Jančys („Lietuvos rytas“)

Jan 24, 2015, 5:00 AM, atnaujinta Jan 15, 2018, 5:08 AM

49 metų H.Kunčiaus „Dervišą iš Kauno“ (išleido „Kultūros barai“) greta Marko Zingerio romano „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ galima pavadinti bene geriausia šių laikų knyga apie laikinąją sostinę.

Kalbant šiurkščiai, daugumos šiuolaikinių 40–50 metų lietuvių prozininkų kūrinius sieja viena bendrybė: jei veiksmas vyksta Lietuvoje, tai būtinai Vilniuje, herojai mirksta sovietinių laikų pabaigos kavinėse („kabakuose“), po to lytiškai santykiauja (neretai su atsitiktiniais partneriais), galų gale nusižudo arba ne.

Tokia, matyt, neblankstanti šviesaus atminimo Ričardo Gavelio įtaka.

H.Kunčiaus „Derviše iš Kauno“ sekso irgi yra daug, net grupinio! Geriama taip pat gausiai. Ir ne taurieji gėrimai, o spirituotas vynas „Gintaro krantas“. Tai vienas šlykščiausių sovietmečio svaigalų, skoniu primenantis šlapimą, pastiprintą spiritu.

Visa tai jau romano pradžioje iš šiuolaikinio Vilniaus perkeliama į praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Kauną.

H.Kunčius detaliai aprašo kelionę ano meto Laisvės alėja, tik pradeda ją atvirkštine tvarka: nuo Zoologijos muziejaus ir žaislų parduotuvės „Du gaideliai“ (ar įsivaizduojate parduotuvę vaikams tokiu pavadinimus šiais laikais?) ir baigia „Pasaka“, buvusia prie Soboro.

Vyresnio amžiaus kauniečiams perskaityti „Dervišą iš Kauno“ smagu jau vien norint prisiminti beveik kultinėmis tapusias sovietinių laikų pabaigos užeigas.

Jaunimas skaitydamas sužinos, kad Laisvės alėja ne visada buvo apytuštė ir apšiurusi beveidžių „kofiinų“ ir mėsaininių gatvė. Ji kadaise garsėjo kaip geografinis ir dvasinis pasaulio centras, metafizinė Lietuvos širdis.

„Lietuvos rytas“ pasidomėjo, kodėl H.Kunčius, vilnietis iki panagių, pagrindinį smagios ir kartu groteskiškų budistinio persikūnijimo šmėklų pripėduotos knygos siužetą perkėlė būtent į Kauną?

– Iš kur taip gerai pažįstate Kauną? Kodėl pasirinkote būtent šį miestą? Kodėl pasakojimą nukėlėte į, atrodytų, nuobodžių sovietinių laikų pabaigą, kai gyvenimas buvo tarsi sustingęs?

– Taip, aš gimęs Vilniuje ir jau seniai gyvenu sostinėje. Bet mano ankstyvoji jaunystė prabėgo Kaune, kur baigiau vidurinę mokyklą – „Aušros“ gimnaziją, kuri tada buvo vadinama Komjaunimo vidurine.

Mano tėvai buvo Muzikinio teatro solistai. Apskritai Kauno teatruose prabėgo didelė dalis mano gyvenimo pradžios, todėl ir romane „Dervišas iš Kauno“ veikia nemažai herojų iš teatro aplinkos.

Būdamas vaikas pro Muzikinio teatro langą mačiau, kaip medikai ant neštuvų išnešė dejuojantį apanglėjusį žmogų.

Kraupus vaizdas, įsirėžęs į atmintį.

Vėliau sužinojau, kad tai buvo Romas Kalanta.

9-ojo dešimtmečio Kaunas nebuvo nuobodus miestas. Atvirkščiai, čia sutikdavau daug įdomių žmonių, „Laumės“ kulinarijos kavinėje virė diskusijos apie budizmą, metafiziką, buvo kalbama ir kitomis intelektualiomis temomis.

Tada labai populiarėjo Rytų kovų menai, šmirinėjo KGB agentai, pradedantys ir jau prasigėrę poetai. Žodžiu, gyvenimas buvo labai įdomus.

– Jūsų romane netikri pranašai iš Rytų, Vidurinės Azijos sufijai, kebabų kepėjai musulmonai Kaune siautėjo ir sovietiniais, ir šiais laikais.

Labai smagiai aprašyta esą dvasinė sekso orgija, kurioje dalyvauja Kauno advokatė, prokurorė, kulinarė iš Žaliakalnio, Kauno miesto tarybos narė, kitos moterys, kurias iki nirvanos aukštumų pakylėja temperamentingi musulmonai.

Turėjote galvoje tikrus asmenis?

– Jūsų minimas epizodas, aišku, yra išmonė.

Bet iš tiesų šioje knygoje suplakiau ir tikrus įvykius, ir konkrečius žmones, ir anuomet sklandžiusius gandus.

Pavyzdžiui, aprašyti įvykiai apie R.Kalantos susideginimą ir po to kilusį priešsovietinį maištą yra tikri.

Tapant vientisą Kauno paveikslą dėl spalvos teko paminėti ir po „Baltųjų burių“ viešbutį Pažaislyje besiblaškantį pamišusį pedofilų medžiotoją.

Taip, netikriems pranašams skiriu daug dėmesio, nes mane iki šiol stebina, kaip lengvai Lietuvos žmonės valdiško materializmo laikais pasiduodavo tokių pranašų mulkinami.

Beje, ir šiais laikais ne ką geriau, jei prisimintume legendą apie gydomąsias tualetinio popieriaus galias ar Garliavos patvoryje atsiradusias sąmokslo teorijas apie tarptautinę pedofilų viešpatystę.

Musulmonai, dervišai, sufijai Kaune man buvo svarbūs, nes norėjosi parodyti ne vien teigiamas, bet ir juokingas, miesčioniškai lėkštas skirtingų kultūrų susidūrimo formas.

– Pagrindinis romano herojus – Mečislovas, karatistas ir KGB skundikas („stukačius“).

Nedaug teigiamų herojų ir kituose jūsų kūriniuose. Bet šis, ankstesnėje reinkarnacijoje buvęs koldūnu, ypač nesimpatiškas. Kodėl pasirinkote tokį padarą žvalgytis po Kauną ir kitas sovietinių laikų vietas?

– Mečislovas išties yra toks tipiškas lietuviškas mėmė. Naivus prisitaikėlis. Toks jis man buvo reikalingas, nes norėjau parodyti paskutinio sovietmečio dešimtmečio moralinį nuosmukį, absurdą.

Aukštų sovietinių veikėjų palaiminti apsimetėliai Rytų išminčiai ateina susitikti su komunistų partijos CK sekretoriumi, o po to sliūkina prie upės ir geria iš butelio „rašalą“, spirituotą pigų vyną.

Sufijui Kimbatbajevui į lovą guldomos gražuolės lietuvaitės aktorės, bet jį vis tiek traukia į „Kauno svetainę“, tokią anų laikų valgyklą Laisvės alėjoje, pro skylę sienoje paspoksoti į gamtinius reikalus atliekančias moteris.

– Romane rašote, kad Lietuvos komunistų partijos vadas Antanas Sniečkus esą slapčia atvažiuodavo į Kauną ir temstant nuo Žaliakalnio kalvos žiūrėdavo į šį miestą bandydamas įminti jo paslaptį.

Kaip manote, ar jūs, parašęs romaną apie Kauną, įminėte šio mįslingo miesto paslaptį?

– Legendą apie A.Sniečkų, kad jis rymodavo ant Žaliakalnio kalvų, skaičiau kažkurioje šiais laikais išleistoje knygoje. Nežinau, kiek čia tiesos.

Įminti Kauno paslaptį, jei tokia iš tiesų yra, nebuvo mano tikslas. „Dervišas iš Kauno“ juk nėra romanas apie miestą. Tai pasakojimas apie „deja vu“, apie amžinąjį sugrįžimą, apie praeities kelionę į dabartį. Tas sugrįžimas nebūtinai yra geras.

Juk išvydęs praeities reinkarnacijas, taigi šmėklas, pagrindinis romano veikėjas Mečislovas išprotėja. Mylimosios sifilitikės šmėklą jis pamato dabartiniame Vilniuje ir puola nuo grėsmės slėptis Kaune. Ten jis mano pasijausiantis saugiau, bet taip neatsitinka.

Baigė menotyrą, tapo rašytoju

1965 m. gimęs H.Kunčius – lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas. Jo tėvai – dainininkai Anicetas Kunčius ir Aldona Mikšytė, žmona – dainininkė Sigutė Trimakaitė.

H.Kunčius 1990 m. baigė menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. 1990–1994 m. dirbo žurnale „Krantai“, 1995–1999 m. – savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

Debiutavo 1996 m. žurnale „Metai“ romanu „Ir dugnas visada priglaus“. Vėliau išleido tokius romanus: „Būtasis dažninis kartas“, „Pelenai asilo kanopoje“, „Smegenų padažas“, „Ekskursija: Casa Matta“, „Ornamentas“, „Gaidžių milžinkapis“, „Nepasigailėti Dušanskio“, „Lietuvis Vilniuje“.

Lietuvos teatruose pastatyta jo pjesių ir libretų: „Genijaus dirbtuvė“, „Sučiuptas velnias“ (pagal Žemaitę), „Šokoladinis Mocartas“, „Kipras, Fiodoras ir kiti“, „Matas“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.