Apie Josifą Brodskį: kova su absurdu, Venecija, moterys

Parengė O.Kacėnaitė

Šviesaus atminimo poetas Josifas Brodskis.<br>ViDA Press nuotr.
Šviesaus atminimo poetas Josifas Brodskis.<br>ViDA Press nuotr.
Šviesaus atminimo poetas Josifas Brodskis.<br>ViDA Press nuotr.
Šviesaus atminimo poetas Josifas Brodskis.<br>ViDA Press nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

lrytas.lt

2015-05-27 17:03, atnaujinta 2017-11-26 07:16

San Mikelės sala, kur palaidotas Josifas Brodskis, nuo Venecijos „Fundamente Nove“ krantinės kone ranka pasiekiama – penkios minutės kelio vandens autobusu.

Ir štai San Mikelės salos kapinės: Venecijos didikų antkapiai, marmuriniai memorialai, šimtmečius nulenkusių angelų galvos, amžinai žaliuojančios pinijos.

Kiek kairiau, – šviesus, niekuo neišsiskiriantis paminklas, ant kurio rusiškai ir angliškai iškalti vardas, pavardė ir datos. Iš pastarųjų aiškėja, jog iš žemiškojo gyvenimo išėjusiajam buvo skirti vos 56 metai. Po to prasidėjo amžinybė.

Kai J.Brodskui buvo ne daugiau nei 20 metų, į jo rankas pakliuvo žurnalas „Life“. Per visą atvartą į juodus lakuotus gondolų šonus daužėsi Venecijos lagūnos bangos, o už jų matėsi kolona su liūtu.

Josifas sklaidė žurnalą su savo draugu, poetu Jevgenijumi Reinu savo kambarėlyje Leningrade, – teisingiau pasakius, ankštame kampelyje, spinta atskirtame nuo gyvenamosios tėvų vietos.

„O žinai, Ženia, aš čia būsiu“, – juokdamasis pasakė J.Brodskis savo draugui, pirštu bedęs į šią nuotrauką.

J.Reinas taip pat nusijuokė: jis tai tikrai žinojo, kad šito niekada nebus. O kaip gi kitaip?

Na, jei J.Brodskis būtų poetas kaip visi, įstojęs į Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungą, leistų knygeles, tai gal ten ir nuvyktų bent draugiško vizitp...

Pirmasis, antrasis ir atitinkamai trečiasis variantas – nuostabioji Venecija, – J.Brodskiui buvo nepasiekiami. Ir nepasakysi, kad jis buvo antisovietinis poetas ar disidentas – ne, jis buvo dar blogesnis, žymiai blogesnis valdžiai ir ideologijai. Jis buvo jai visiškai abejingas, jos vilionėms ir bauginimams, jis buvo pašalietis ir jautėsi toks laisvas, kad valdžiai kėlė siaubą ir glumino.

Josifas niekur nesimokė. Mokyklą metęs po septintos klasės išbandė 13 skirtingų profesijų (frezuotojo, švyturio prižiūrėtojo, katilinės kūriko, sanitaro, fotografo, lavoninės darbuotojo), vyko į geologines ekspedicijas.

Meno mokėsi Ermitažo salėse, skaitė V.Baratynskį ir O.Mandelštamą, religinę literatūrą, W.Shakespeare'ą ir W.H.Audeną originalo kalba – anglų išmoko savarankiškai.

Šis rudaplaukis žydų vaikinas save laikė rusų poetu. Negana to, po pažinties su Ana Achmatova – tiesioginiu jos įpėdiniu. Jų draugystė buvo, ko gero, nuostabiausia ir nuoširdžiausia.

Sovietų valdžia savo rankose turėjo visus – inteligentiją pirmiausia, – pasitelkusi patikrintą riestainio ir botago principą. Bet pastarasis netiko J.Brodskiui. Ir dėl to valdžia niršo, tarsi pavydi žmona darė įvairius absurdiškus sprendimus, akivaizdžiai bylojusius apie jos bejėgiškumą.

J.Brodskio teismas septintojo dešimtmečio viduryje, kai jis buvo apkaltintas veltėdžiavimu, – šio absurdo apogėjus. Ramybė ir drąsa, kuria buvo persmelkta jo kalba teisme nebuvo heroizmas, o tiesiog suprantamai išdėstyta pozicija žmogaus, nenorėjusio tapti šio absurdo dalyviu.

„Kas pripažino, kad jūs poetas? Kas jus priskyrė poetams?“ „Niekas. O kas mane priskyrė žmonių giminei? Manau, kad tai Dievo duota“, – atrėžė J.Brodskis.

Jo teismas virto žmogaus teisių judėjimo pradžia. J.Brodskis buvo ištremtas į Norenskojės kaimą (Archangelsko sritis), kur pagal teismo sprendimą išbuvo trejus metus ir parašė geriausius savo eilėraščius. Tuo metu jam buvo 24-eri.

Pas J.Brodskį tai atvažiuodavo, tai išvažiuodavo jo neištikima draugė. Aukšta, liekna, tamsių kaštoninių plaukų, žaliaakė, dvejais metais už jį vyresnė Marina Basmanova atrodė tarsi nužengusi iš vieno Atgimimo epochos paveikslų.

Didžiausia J.Brodskio meilė M.Basmanova, sukūrusi meilės trikampį su jų bendru draugu, taip pat poetu Dmitrijumi Bobyševu, iškankino labiau nei teismas ir persekiojimai. Apie tai žymiai vėliau J.Brodskis prisiminė jau Amerikoje: „Teismas po to – tai buvo visiškas niekis palyginti su tuo, kas nutiko su Marina... Visos mano dvasinės jėgos buvo nukreiptos šiai nelaimei įveikti“.

Bet mylimosios išdavystė, kuri savo „klajonių“ metu poetui pagimdė sūnų, tapo ir jo kryžiumi ir pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu: ji tapo mūza, legendine ir paslaptingąja M.B.

Ir šiais inicialais buvo pažymėta jo meilės lyrika iki santuokos su jo slavistikos studente iš Sorbonos Maria Sozzani. Ši rusų kilmės italė poetui priminė M.Basmanovą jaunystėje – liekną, gracingą ir „šaltą kaip vanduo“, sakė A.Achmatova.

Penkeri gyvenimo metai su M.Sozzani poetui J.Brodskiui buvo gerokai laimingesni nei penkiasdešimt metų iki tol.

Nei M.B., iki šiol gyvenanti Sankt Peterburge ir viena išauginusi J.Brodskio sūnų, nei M.Sozzani, pagimdžiusi poetui dukterį, nedavė nė vieno interviu apie santykius su juo, – nesvarbu, kas ir kaip atkakliai to siekė.

Apskritai moterys, kurių J.Brodskio gyvenime buvo nemažai, stebėtinai išmintingai saugo jo atminimą. Nėra jokių prisiminimų ar komentarų, padiktuotų nuoširdžiu jausmu ar tokiu suprantamu moterišku garbės troškimu. Nieko, nė žodžio.

Į Leningradą, tapusį Sankt Peterburgu, S.Brodskis negrįžo. Į savo miestą, kur palaidoti tėvai, su kuriais po priverstinės emigracijos jam niekuomet nebepavyko susitikti, kur gyvena jo sūnus ir svarbiausia jo gyvenimo moteris.

Atsakymo į klausimą „kodėl“, jis nepaliko, tik kartą pastebėjo: „Ne, į meilės vietą negrįžtama“.

O gal J.Brodskis bijojo susitikimo su praeitimi? Juk širdis buvo visiškai nepatikima: jis patyrė tris infarktus. Poetas ne kartą buvo perspėtas, kad rūkymas – didžiausias jo negaluojančios širdies priešas.

Bet poetas nepaisė perspėjimų ir toliau rūkė stipriausias cigaretes, dar ir nulaužydamas jų filtrus.

J.Brodskio širdis sustojo staiga. 1996 metais miręs poetas buvo palaidotas Niujorko kapinių koplyčioje. Šią vietą jis nusipirko likus dviems savaitėms iki mirties.

Po metų J.Brodskis buvo perlaidotas Venecijoje, San Mikelės saloje. Toks buvo jo našlės M.Sozzani-Brodskajos noras.

Prie J.Brodskio kapo žmonės palieka ne tik gėlių, bet ir „Camel“ cigarečių. Ši keista tradicija veikiausiai atsirado dėl to, kad poetas iki paskutinės savo gyvenimo dienos daug rūkė, taip ir nepajėgdamas nugalėti savo silpnybės.

Parengė O.Kacėnaitė

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.