Man leido įkišti snapą į Rodo tarptautinį rašytojų ir vertėjų centrą. Vienintelis noras – atsigauti nuo Vilniaus ir saugiai tylėti. Antrą parą sugebėjau paklysti vidurnaktį, nes pėsčia nudrožiau nuo Rodo iki Falirakio: gatvės, kurios vedė ten vakare, kvietė slėpiningiau nei nuobodus takas atgal į centrą iš Rodo senamiesčio. Be to, buvau drąsi: esu Rode trečią kartą – pirmąsyk atplaukiau garlaiviu iš Marmario prieš dešimt metų, pasistumdžiau turistinėj viduramžių gatvėj ir nieko nespėjau, nes saulė per kaitriai aižė viršugalvį, o turistinės gatvės, savaime suprantama, vimdo visame pasaulyje.
Palyginti su turkais, graikai buvo neįkyrumo balzamas: nieko iš jų nenorėjau, jie iš manęs – irgi.
Bet prieš dešimt metų – dešimčia jaunesnė ir nuobodesnė – negalėjau žinoti, jog smalsumas nemiršta: jis tampa aršesnis ristele stumdamas kapo duobės link. Taip ją ir įsivaizduoju: paskubom iškastą, nelygiais kraštais ir sušilusio žaliūko prispjautą (mano vaikai, jei turėsite pinigų, – sudeginkit: neketinu gulti į sveiko ir naivaus vyruko seiles).
Rodas galėtų būti gera vieta sausai pagulėti: akropolių imitacijos stūkso pakelėse be jokios gėdos. Pelenams turėtų būti šilta ir neįsimestų joks pelėsis nei grybelis. Gal net sąnarių neskaudėtų, kai mintyse šokčiočiau nuo vieno apygeltonio akmens ant kito.
Bet naktį nublūdijau per toli: klausiu juodo graiko, kur Rodo Akropolio liekanos, už kurio tarptautiniai raštininkai mala žodžių miltus, niekam nereikalingus.
Juodoje tamsoje juodas graikas man rodo priešingą kryptį ir sako, jog pasiekiau Falirakį. Jei noriu grįžt, reikės eiti atgal. Daug kilometrų. Palydėt nesisiūlo: net tamsoje jam viskas aišku. Tada klausiu: kur ta jūra? Graikas ima bijoti moters, kuri nežino, kad jūra salą naktimis gąsdina iš visų pusių.
Apysenė ir šiek tiek įširdus spjaunu mintyse į orą ir drožiu žemyn be jokio kelio, nes rasiu kur nors tą jūrą, jeigu net juodoj tamsoj juodo graiko širdis nevirpa. Už posūkio netenku žado: baseinų kriokliai groja Pugačiovos balsu, o storos kvepiančios ir kvarbatkuotos rusės vaikšto sukibusios rankom, kol jų stori rusai lošia iš pinigų, karjeros ir gaiduko trakšt prie smilkinio.
Apsauginis graikas, visai dar vaikas, prie nesveikai išpuoštų vartų abejingai į mane dėbt, nors aiškiai mato, kad aš visa kainuoju mažiau už vieną puikiųjų rusių kvarbatką. Graikai yra graikai: jie niekad nemoka mokesčių, bet ir nakties įsibrovėlei maloningai leidžia ramiai sau eit, jeigu jos kelias netikėtai nulinko.
„Evchariston (ačiū – graikiškai), Odisėjau“, – nuolankiai šypteliu graikų berniukui ir tipenu paskui kvepalų fabriko tualetu atsiduodančią statinės storumo rusę. Storoji dudena kitai, ne dramblio išmatavimų rusei:
„Charašo eščio, što Putin evo podderživajet“ (visa laimė, kad bent Putinas jį palaiko – rusiškai). Scenarijus aiškus: jos lošėjas rusas pavogė per daug, kartuvių diena išauš, bet ne šįvakar, o poryt, kartu su Putinu.
Ūpas smarkiai pakyla, smagu it karuselėj vaikystėj: žydrai išsipusčiusios rusės, vilkėdamos it karalaitės Mašenkos, sunkiai neša per graikišką stebuklų parką savo liulančius lašinius ir baimę, kad rytojus išauš. Visai kaip aš: kas bus, jei šiąnakt nerasiu to rašytojų ir vertėjų centro? Jei mane pakelėj numuš bepročio motoroleris? Jei nustums nuo šlaito ir subraižys veidą? Jei nukrisiu į jūrą nuo akmenuoto kranto ir nepraneš vaikams? Jei manęs niekas nepasiges? Nes tiesiog ateina amžius, kai žmonės tampa niekam nereikalingi. Jis jau čia, amžius: kniaukia tiesiai į išsigandusį veidą it nusišėrus graikų katė, grakšti. Bet liūdna ir bejėgė.
Jėzau, mano senatve: tu jau čia, sveikinu įlipus į tą patį lėktuvą! Ar bilietas kainavo brangiai?
Ir tada imu bėgti: dumiu autostrados pakraščiu, sportbačių širdis kala nelygų maršą; patenkinti graikų durniai įkandin pypsi. Lekiu. Dūstu. Kvėpuoju. Žiopčioju. Automobilių šviesos į akis. Ašaros iš akių, karštos. Iš kur ta baimė – imti ir tiesiog numirti. Dabar sustotų kvaišai širdis – kaip paprasta būtų. Visko jau mačiau. Net visai mažai pamatyt juk pakanka, kad sužinotum, kaip stipriai skauda. Kaip nežmoniškai gėla geba sugriebti ir smaugti.
Esu visai niekam nereikalinga tame Rode. Būtų tik smulkus nemalonumas. Bet apsidraudus. Nereikia liūdėti: žmogaus mirtis yra trikdis – laidotuvės, šiek tiek išlaidų, bet rytoj visi vėl eis į darbą. Todėl tas pats. Bet va: jei ne Rodo rašytojų namai, iš kur būčiau išpaišius storų žydrai apsirengusių rusių? Nemokėčiau jų net įsivaizduoti. Rusės. Aš jas suprantu: irgi norėčiau būti turtinga. Tiesiog turtinga: kad su niekuo neprivalėčiau kalbėtis – tik stebėti iš tolo. Kartais prieičiau. Bet neilgam. Retai. Tik kartais. Ką nors šelpčiau. Tik kokio velnio tiek ėsti, kad taptum žydro šifono kupeta?
Tiek to, nebūsiu turtinga rusė.
„Pagaliau parėjai: katės į šalis nėrė – iš jų supratom“, – sako naktį Dalia ir Gino.
Sėdi tamsoje, gurkšteli vyno. Jie atsakingi. Ir už mane? Tikriausiai šiek tiek irgi. Juk grįžau? Tik todėl, jog esu mandagi. Nepavedu žmonių. Tik todėl.
Nebuvo ir nėra jokios kitos priežasties pareiti.
Tą pačią naktį Rodo rašytojų ir vertėjų namų lovoje peršąlu: niekas, net aš pati, nežino, jog peršalimas yra dar vienas nepavykęs bandymas numirti.
Rytą Rodo salos katės, pamačiusios gyvą, labai nustemba. Nuo kalno keteros regiu stebuklą: pajūriu vaikščioja tik visai laibos rusės.
The Cleaning Lady
Čia, Rode, nėra cleaning lady. Jeigu graikai nebūtų seksistai, sakytų: mes neturime cleaning person. Tikriausiai kokią bobelę turi, bet kodėl ši privalėtų vargt su apuokais, kurie prispjaudo virtuvę?
Tai apsimeskim, kad jos ir neturim.
Senbuviai mena, kad Rode ant kalno keteros rašytojai tiek daug rašo, jog perkaitę į klozetą netyčia užmerkia rankšluosčius. Pamanyk! Sumuštinį nuolat dedu ant grindų (naktį atkandau su drėgnu vabalu) – kodėl būtų taip jau blogai nevykusią frazę prislėgti rankšluosčiu ir nuskandint klozete truktelėjus bakelio kaištį?
Jeigu ta cleaning lady ateitų, jai nepatiktų.
Koks galėtų būti jos vardas? Hedonė? Kionė? O gal Klimenė – šlovės ir nešlovės deivė? Fedra vadintis tikrai negalėtų – šiuo rūsčiu vardu apdovanota moteris, įvaldžiusi rusų kalbą ir jos mokanti graikus. Bet graikų, norinčių išmokti rusiškai, mažėja beviltiškai. Fedra yra liūdna moteris – ne dėl interesus pakeitusių graikų. Fedra sielvartauja dėl visų ir visko: jos širdis per gera neliūdėti. Fedra sako, jog labai stengiantis Rodo saloje išsimaitinti mėnesį įmanoma už šimtą eurų.
Jos pinigai reiškia badą.
Cento neturinti Fedra veža mane į turgų, nes mano, jog viena jo nerasčiau, bet pati neperka nieko – nei šviežių braškių, nei varnalėšos platumo špinatų. Nežinau, kaip neparodyti Fedrai, jog tuoj verksiu. Iš tiesų esu ubagė kaip ir Fedra: penkerius metus neatostogavau – neturėjau už ką. Bet savęs man visai negaila: ašaros gomuriu gilyn sunkias dėl Fedros.
Kad jos vardas toks prakilnus. Kad vaizduotė jai primena, jog viešnią reikia gerbti. Kad vedas pietų, kurie kainuoja 30 skolintų eurų. Kad nepavyks nuo pietų išsisukti, nes įžeisiu Fedrą, o ji nori elgtis išdidžiai: graikiškai. Kažkodėl iš anksto žinau: mes nevažiuosim į kalnus pas jos tėvus, kur ji kviečia sakydama, kad tėvai turi daržą ir ūkį.
Taip norėčiau pamatyt tuos kalnus.
Fedra graikiškai tvirtina: parsivežus daržovių, išgyvent mėnesį už 100 eurų – beveik niekis. Pamiršta pridėti tik smulkmeną: kad tas ūkis – du kvadratiniai metrai tarp akmenų ir siauras takelis nulipti nuo kalno.
Bet juk aš to nežinau: panorėjus galėčiau niekad nesužinoti.
Mėginu tiesiai jai pasakyt, jog nė apie vieną atvykėlį nešokinėtų: joks šiaurietis nieko nesitiki iš graikų. Bet nepaguodžiu Fedros: jai dar labiau gėda, jog pašalinė stačiokė viską supranta. Ir man gėda: esu ne manierų moteris. Esu moteris, kuri irgi nieko neturi, net gebėjimo patylėti.
„Fedra, – patyliukais klausiu, – kas sugalvojo tau duoti tokį vardą?“
„Kai gimiau, – sako mano bendraamžė Fedra, – graikai buvo tokie neturtingi, jog neįstengė vaikų leist į mokyklą. Bet tikėjimo savimi žmogui reikia: krikštijo antikiniais vardais, kad visada atsimintume, jog esame stiprūs ir galingi.“
Ji šypsosi mitine šypsena: balti dantys, neklusnūs plaukai – atsilošk vėjyje, žiūrėk į jūrą ir iš visų jėgų kvatokis! Liesutė šįryt nepusryčiavusi Fedra it mažas paukščiukas bando nepasiduoti.
Ir tada šišas užpuola šiaurietę: trokštu keršyti tiems, kurių glotnūs veidai aptinka tik tai, jog Rodo privalumų sąraše nėra sumautos cleaning lady. Šiuo reikalu vyksta baisiai rimtas posėdis: net koridoriuje girdis.
Už kiek pinigų bevardė cleaning lady valytų virtuvę tris mėnesius? Už tūkstantį eurų? Jeigu ji būtų Fedra, visai nieko neimtų – ateitų ir dovanotų švarą: it kokią jūros bangą. Egėjo jūros banga yra daug geriau nei koridorius, išlaižytas už eurus.
Bet koridorius – baisiai drėgnas. Jeigu pamirštum įleisti skersvėjį, mirtum džiova it paliegus biliūnė – nei „Kliudžiau“, nei „Žiburio“, jau nekalbant apie laimę. Ir dar ne viskas apie graikišką lemtį: naktimis apie langus švaistos beprotė, įtikėjusi, kad Rodo rašytojų ir vertėjų centras priklausė jos tėvams, atkakusiems iš Kretos. O gal Santorino. Iš kur man žinoti? Visos graikiškos salos atrodo it pamesti žaislai, kuriais kažkas žaidė ano amžiaus 6 dešimtmetyje.
Beprotės kūnas sunkus, rūbas – juodas. Milžiniškas senas kūnas. Plaukai vešlūs it visko mačius lemtis, žili ir rieboki: gal sandėliuke, prilipintame prie tvoros (ten beprotė lindi, kol išauš) kelias dešimtis metų nėra vandens? O kodėl turėtų būti? Graikės sutvertos iš kietų akmenų, vietoj žaizdų – jūros druska. Vietoj akių – šiek tiek beprotybės. Vietoj vandens – sūri laisvė kvatoti.
Beprotė naktimis po langu telefonu kažkam įrodinėja paveldėjimo teisę – mobiliuoju ūbauja kraupias istorijas apie būsimą mirtį ir nevedusį jaunėlį sūnų. Ji mirs, o jis, trisdešimtmetis, be mamytės nukeips: mirs badu ir be turto, nes graikas. Atsakovo pusėje nieko nėra – beprotė žeria žodžius į orą. Kartais ji pasistiebia – pirmo aukšto langai aukštai – ir atkakliai žiūri į vidų. Degti šviesą bijau: graikės akys per stiprios. Graikės akys – standesnės už juodą alyvuogę. Jose nelikę nieko daugiau – išprotėjusio kalno atkaklumas.
Bet išprotėjusių tarp mūsų – gerokai daugiau: toną sverianti Leila iš Gruzijos, atsiboginusi du lagaminus (abiejuose – gruziniškas maistas), kasdien kemša storas graikų picas ir neina maudytis: kad Egėjo jūros įlipusi neišlaistytų. Žila keturkampė graikė susuktom kojom, labai žymi rašytoja, rūko it kaminas ir nuorūkas konservuoja sausainių dėžėje: dvokia patilte už kilometro.
Malonioji Ana, lenkė, nesiteikia išnešt šiukšlių. O kam? Tegu riogso.
Temistoklis, mažius, rubuilis ir emigrantas, žvilgsniu išsirenka gražiausią – šviesią, iš pieno plaukusią, neprieinamą, kitur paklydusią. Sako: „Esu tavo šansas.“ Tu, durneli? Visi supranta: Martynai, apsičiupinėk dangų.
Naivumas kartais būna toks didingas.
Visai negaliu susikaupt: arba mus visus iš šios juokingos vietos reikia skubiai žirklėmis iškirpt (pirmoje klasėje taip ir dariau: iš skaitinių knygos „Saulutė“ iškarpiau tuos, kurie mane virkdė – buvo per gražūs ar per bjaurūs), arba mokėt man pinigus, kad balsu nekvatočiau nuo ryto.
Krizenimą nutraukia graikiškas įvykis: graikų ponas iš municipaliteto, ką tik išrinktas, atidrožia svarbus bei raudonas ir ima šaukt, kaip nuo šiol funkcionuos rašytojų prieglaudos įstaiga. Slepiuosi už krėslo ir nekvėpuoju.
Užpultoji tarnautoja graikė – auka, dėl kurios teisių tuoj rašysiu į Briuselį, jei pati liksiu gyva (iš po fotelio kyšo lietuviško sijono kraštas) – duoda graikų šikniui grąžos it Artemidė, Didonė, Kasiopėja ir kelios Gorgonės kartu sudėtos. Kerta juodam varnui tobuliausiu pasauly būdu – taisyklinga graikų kalba!
Pavyko ir vėl: likau gyva – nepastebėjo, išėjo. Tai ką? Nieko čia neįvyko? Nekaltas graikiškas pokalbiukas ant visų vėjų kalno? Atėnai su turkais riksmą girdėjo.
Egėjo jūra it niekur nieko tingų keltą stumia link horizonto.
Paskutinę naktį, dvi savaites kuo puikiausiai išsivertę be jokios cleaning lady, išgarintomis smegenimis, sūriais plaukais, svarbiais veidais sėdim ir laistom vynu popieriumi apdengtos taburetės gausybę: sūrį, alyvuoges, saule kvepiančius pomidorus ir tarptautinį savo kvailumą. Danke schoen! Do widzenia! მშვიდობით! Gerai jau gerai: iki!
P.S. Visiems prižadėjau neplepėt ir nerašyt visiškai nieko, bet žmonės patys įsibrovė tiesiai į širdį: jie iš manęs juokiasi, rodo liežuvį, įsakmiai liepia juos sapnuot ir grasina virsti paveikslais. Esu nepakaltinama – Rodas kaltas.
