38 metų literatūros mokslininko, rašytojo R.Kmitos romano veiksmas vyksta Šiauliuose 1993–1996 metais.
Jo pagrindinis personažas su bičiuliais bando užsikalti pinigų prekiaudamas duona, dešromis, plakatais, valiuta. Jis tarp regbio treniruočių komiškai stengiasi užmegzti santykius su merginomis, naiviai filosofuoja ir pamažu bręsta – atranda naują pasaulį, kurį pasiūlė į Lietuvą plūstelėjusi laisvė.
Viena didžiausių šio išties įtraukiančio romano privalumų tas, kad jis parašytas anuometiniu šiauliečių žargonu, kuris skamba itin magiškai – tarsi laiko mašina skaitytoją nukelia keliais dešimtmečiais atgal. Tiesa, prie rašytinės šiauliečių žargono formos reikia priprasti.
Romanas „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“) knygynuose turėtų pasirodyti ateinančią savaitę. Jos pristatymas Lietuvos rašytojų sąjungoje planuojamas lapkričio 28 dieną.
– Kodėl nusprendei leisti knygos popierinį, o ne audio variantą? – paklausiau R.Kmitos.
– Šio romano atsiradimo priešistorė – šveicaro Pedro Lenzo romanas „Čia aš varatarius“. Mes su vertėju Markusu Roduneriu šį kūrinį vertėme iš Berno tarmės į šiauliečių tarmę.
Man reikėjo atsiminti savitą šiauliečių kalbėjimo būdą. Kai bandai atsiminti kalbą, iš atminties išplaukia įvairios praeities situacijos, tavo ir tavo bičiulių istorijos.
Pradėjau tas istorijas užrašinėti. Pasirodė, kad iš to meto galima surinkti nemažai linksmų istorijų ir jas papasakoti.
Dar iki knygos pasirodymo skaitydavau tas istorijas viešai. Po skaitymų klausytojai vis klausdavo, ar bus audio knyga, nes visi baiminosi, kad gali būti sudėtinga skaityti žargonu parašytą knygą.
Galų gale mane tie klausimai pribaigė – nutariau, kad audio knyga irgi bus išleista. Juolab kad tuometį šiauliečių žargoną labai sunku užrašyti. Tarkime, raidė „o“ tariama beveik per vidurį tarp garso „o“ ir „uo“.
Tad tie, kurie norės išgirsti, kaip iš tiesų turi skambėti šis romanas, galės pasileisti audio variantą.
Kita vertus, tikslumas – sąlyginis dalykas. Kalba labai greitai keičiasi. Lygiai taip pat greitai mes pamirštame, kaip anksčiau kalbėjome. Tad ir mano atgamintas praėjusio amžiaus pabaigos šiauliečių žargonas greičiausiai yra kiek kitoks, stilizuotas, kaip sakoma, „vintažinis“.
– Vis dėlto kodėl nusprendei rašyti ne bendrine kalba? Gal baiminaisi, kad pats pasakojimas gali tapti kiek banalokas?
– Na, pati romano idėjos užuomazga buvo šiauliečių žargonas. Jis ir atplukdė tą ryškų personažą, kuris yra gal ir kiek stereotipinis.
Kai buvo kuriamas vaidinimas pagal P.Lenzo romaną, to spektaklio reklamai buvo daromos nuotraukos: Šiaulių fone nugara stovi jaunuolis su futbolo kamuoliu, vilkintis džemperį su kapišonu.
Kai paprašiau, kad viena dailininkė nupieštų iliustracijas mano romanui, ji irgi nupiešė labai panašų vaizdą: Šiaulių fone stovintį jaunuolį, vilkintį džemperį su kapišonu.
Dailininkas Liudas Parulskis, kurį galiausiai pasirinkau iliustruoti knygą, irgi sukūrė labai panašų viršelį, turbūt nė nematęs ankstesnių bandymų.
Taigi tas šiauliečio tipažas yra ganėtinai stiprus ir atpažįstamas. Apie jį turbūt įmanoma papasakoti ir bendrine kalba. Aišku, tada greičiausiai pasakojimas būtų kiek lėkštesnis ir banalesnis.
Kita vertus, nėra prasmės to daryti, nes aš, kaip rašytojas, siekiau paeksperimentuoti – papasakoti tų žmonių istoriją ta kalba, kuria jie kalba. Buvo įdomu, nes bandant rekonstruoti šiauliečių žargoną atmintyje iškilo ir daugybė linksmų atsitikimų, kuriozų, netikėtų detalių.
Be to, man visada atrodė keista, kad lietuvių rašytojai paprastai rašo vien bendrine kalba. Tai yra tas pat, kas dailininkui liepti tapyti vien juoda ir balta spalvomis.
– Gal tokiu būdu priešinaisi kalbininkams, kurie kuria savotišką baimės atmosferą, kai kalbėdamas savo kaimiška kalba imi jaustis tarsi Vilniui nelabai tinkamas žmogus?
– Ne visai. Bet mes turime bendrinės kalbos kompleksą. Lietuvoje tarsi būtina kalbėti taisyklingai ir švariai, nes kitu atveju esą kone pažeidi įstatymus. Kai iš kokio kaimo ar mažesnio miestelio nuvyksti į didmiestį, labai greitai persijungi į bendrinę kalbą ir nekalbi savo tarme.
Man atrodė, kad tą kompleksą būtina šiek tiek gydyti. Neturėtų būti nuolat kartojama, kad lietuvių kalba yra tokia sudėtinga, kad jos per gyvenimą neįmanoma išmokti. Geriausiu atveju įmanoma tik egzaminui pasiruošti.
Aš nuoširdžiai norėčiau, kad kuo daugiau rašytojų rašytų ir kalbėtų tarmiškai. Nors tarmės irgi yra ribotos, bet su jomis atklysta lengvumo, polėkio, smagumo. Iškart iškyla personažai, situacijos.
Tarkime, kaip bendrine kalba pavaizduoti žemaitį? Turbūt neįmanoma. Todėl išties paradoksalu, kad mes Žemaitę skaitome bendrine kalba, nors ji rašė tarmiškai.
– Įdomi detalė, kad tavo romano pagrindinis personažas prisistato kaip Rimants Kmita. Ar nebuvo baugu, kad tave, humanitarinių mokslų daktarą, visi ims sieti su tuo vaikinu, kuris ir riebiai keikiasi, ir paparčiuose su merginom gulinėja, ir valiuta prekiauja?
– Man buvo labiau linksma. Kad ir kokiu vardu aš būčiau pavadinęs tą personažą, vis tiek visi būtų ieškoję ir radę autobiografinių sutapimų.
Aš nenorėjau to slėpti ir tyčia tai perspaudžiau. Kita vertus, Rimants nėra Rimantas, knyga yra romanas, o ne autobiografija.
– Viena įdomiausių „Pietinia kronikas“ linijų – savotiškas gariūnmečio nuotaikų atgaivinimas. Tavo manymu, kas ten atsitiko, kad visi staiga virto verslininkais? Ir kodėl šiandien tas verslo pasaulis atrodo toks juokingas?
– Aš tada buvau keleriais metais per jaunas, kad būčiau tapęs rimtu verslininku. Gal ir gerai.
Bet puikiai atsimenu tą visiškos laisvės jausmą, kuris virš Lietuvos pasklido pačioje sovietmečio pabaigoje: kad prasideda kažkas nauja, kad gyvensime visiškai kitaip, kad jau galima praktiškai viskas.
Kai po nepriklausomybės atkūrimo plūstelėjo nematytos negirdėtos prekės, paslaugos, mados, tas sovietinio žmogaus susidūrimas su laisve ir naujomis galimybėmis sukėlė daugybę kuriozų.
Tarkime, romane pavaizduota personažo kelionė į užsienį, į Hanoverį. Nors jis niekina Sovietų sąjungą, bet užsienyje išryškėja visi jo kompleksai. Taip, mano personažas yra paauglys. Bet man atrodo, kad tada visa mūsų visuomenė buvo paaugliška.
Dabar viskas iš esmės pasikeitė, ir prisiminti tą paauglišką buvimą laisvės akivaizdoje yra išties linksma ir smagu.
Vien internetas ir mobilieji telefonai kaip pakeitė pasaulį. Juk tada, kai nebuvo nei feisbuko, nei mobiliojo telefono, kviesdamas merginą į pasimatymą turėjai skambinti laidiniu telefonu ir nė nenutuokei, kas pakels ragelį – tavo simpatija ar motina.
– Romane kuriozinių situacijų išties apstu. Per jas personažas savotiškai bręsta. Kiek besuksi, „Pietinia kronikas“ – brendimo romanas, turintis gilias tradicijas. Tavo manymu, kaip tas personažas subręsta, kuo jis virsta? Juk nėra taip, kad jis tik padaro karjerą nuo prekiautojo duona iki prekiautojo valiuta?
– Šiuo požiūriu aš iš tikrųjų daug galvojau apie savo gyvenimą – kaip viskas atsitiko taip, kaip atsitiko, kaip iš regbio žaidėjo tapau tuo, kuo tapau.
Rašiau tą romaną su viltimi, kad atrasiu tam tikrus priežastingumus. Deja, savo gyvenime tų priežastingumų neradau. Bet privalėjau juos sugalvoti personažo gyvenimui.
Šiauliai tuomet buvo labai įdomus ir keistas miestas. Vienu metu jis buvo persmelktas savotiška turgaus be jokių taisyklių atmosfera. Tačiau buvo ir kita Šiaulių pusė – tuomet grojo labai įdomios muzikos grupės (nuo BIX iki „Jonio“), buvo atidaryta pirmasis Lietuvoje šokių klubas „MAX'as“, rengiamos avangardinio meno parodos, vaikinai žaidė regbį, o merginos žolės riedulį.
Tas keistas derinys sudarė galimybes ir, tiesą sakant, kėlė pagundas bandyti vis ką nors kitka – kad ir literatūrą, knygų skaitymą bei rašymą. Mano personažas išvyko į Klaipėdą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Kaip ir aš.
– Kaip ir knygos personažas, žaidei regbį. Kaip tau baigėsi regbininko karjera?
– Traumomis. Tai yra mėgėjiškas sportas. Pinigų rimtiems tyrimams ir gydymui nebuvo, tad teko sukt kitu keliu. Kita vertus, gal mano kūnas buvo per silpnas ir linkęs į traumas.
Šiaip tas žaidimas man visai sekėsi. Kai gerai pagalvoji, tai nieko daugiau su tokiu įkarščiu gyvenime nesu veikęs. Regbį žaidžiau 110 procentų ir jaučiausi savo vietoje. Visur kitur turėjau ir turiu įvairių abejonių ir rezervų.
Vėliau įstojau į Kalipėdos universitetą studijuoti lietuvių filologijos ir režisūros. Labai greitai į tuos dalykus įsitraukiau ir atkritau.
– Knygos herojus irgi išvažiuoja į Klaipėda. Tai nuskamba kiek keistai, nes jis literatūrą pažįsta tarsi iš kažkokiu nuogirdų, patarimų, atsitiktinumų. Ar ir tau taip buvo?
– Aišku, knygoje perdėjimo, utriravimo yra. Vis tiek nusišypsai, kai įsivaizduoji vaikiną su „Chicago Bulls“ marškinėliais, skaitantį Vytauto Mačernio eilėraščius. Kita vertus, tai rodo, kokių didžiulių kontrastų metu mes gyvenome.
Rimčiau literatūra susidomėjau, kai pradėjau pats rašyti. O rašyti pradėjau komiškai. Mokytoja paklausė, ar klasėje kas nors rašo? Mat jei reikėjo pateikti kūrybos pavyzdžių literatų konkursui. Man mokytojos kažkaip pagailo ir aš šį tą parašiau. Knygoje šį epizodą irgi panaudojau.
– Personažui viena geriausių ir naudingiausių knygų – Janio Zalyčio „Meilės vardu“. Šiais laikais iki ašarų juokinga, kad paaugliai iš šios knygos mokėsi intymių santykių abėcėlės.
– Ši knyga visiškai nesusijusi su mano autobiografija. Anuomet aš jos akyse neregėjau.
Šiaip ar taip, sovietmečiu tai buvo bene vienintelė knyga, kurioje buvo atvirokai aprašyti vyro ir moters lytinių santykių ypatumai. Gal kiek pakylėtai, romantiškai. Bet joje galėjai rasti net patarimų, pagal kokią muziką reikėtų mylėtis.
Aš „Meilės vardu“ perskaičiau ne taip ir seniai, bet su didžiuliu malonumu – tada nusprendžiau ją įtraukti į savo romaną kaip savotišką vadovėlį personažui.
* * *
R.Kmitos romano „Pietinia kronikas“ ištrauka
Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. O svarbiausia – tarp tų paparčių aš su mergička. Bet nepradiesiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj. Ka taip išeič’ i šokius toliau nuo sava mokyklas i rezultatyviai su mergička nuvirsč’ į žalumynus, tai beveik ka i nebuva da. Sava mokykloj arba kur nakčiovkėj su palatkėm – tai aišku.
Bet kai tik naini į kitų mokyklų šokius, ypač į centrą, tai tik žiek, ka į galvą negautum – kokie da ten žalumynai. O dėl to rezultatyvuma, tai nereik’ skubiet’. Kaip čia pasakius, guliam mes tarp tų paparčių, nu i kaip i neblogai. Toks įspūdis, ka i laižytis visai moku. Ne pirms karts gi. Užknis tik visokias žoles i šapai, bo lend visur po drabužiais, nu bet nieka, kentiet’ gal’. Tik va, kaip čia ką nors daugiau nuveikus – va kur klausims. Liaudies aplinkui pilna, da kažkokias drauges vis prein. Man atruoda, ka jos susitarusias taip: jeigu kas ką, tai ka netoli būtų. Nu i šiaip situaciją pakontroliuot’.
Jaučiu, susirastų jos kokius kietus čiuvus, likč’ čia viens guliet’, i da gerai, jei be fanara. Bet visai neįkertu, kaip jai. Atruoda, ka biški nuobodu. Nu bet ką – aš toliau vaidinu kietą, tipo, viskas labai gerai. Nors taip i niera, i jaučiu, ka kažkas nelimp. Aš vis kažką bandau bazaryt’, kišt’ ranką po drabužiais šnekiedams apie paparčia žieda ieškojimą, bet reikalai į priekį nesistum’. Nors aš i nežinau, kaip tas priekis tuose papartynuose turietų atruodyt’.
Ji vyresne, i tas mane biški gandin. Bo jeigu būtų mana amžiaus, aš gal i galieč’ pagaut’, apie ką jinai tyl’. O kai vyresne, tai nelabai. I da mane gandin, ka jinai juoda. Ta prasme – plaukai juodi. Juočkes tai aš tik per MTV matęs, jeigu nešnekiesme apie tuos negrus Hanuovery. Tamsi i vyresne, i tode da labiau neįsikirsi, ką jinai galvoj.
* * *
Veiklos kryptys: tarp mokslo ir kūrybos
R.Kmita gimė 1977 m. Vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose, lietuvių filologiją studijavo Klaipėdos universitete, Vilniaus ir Greifsvaldo universitetuose.
Parašė ir apgynė disertaciją apie moderniąją lietuvių poeziją sovietmečiu. Dėstė Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose, šiuo metu – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas.Yra paskelbęs daugiau nei 100 poezijos, publicistikos, kultūrinės eseistikos, literatūros mokslo ir kritikos publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje, dalyvavęs tarptautinėse literatūros mokslo konferencijose ir poezijos festivaliuose, gavęs Lietuvos Respublikos ir užsienio fondų kūrybinių stipendijų.
Už poezijos rinkinį „Nekalto prasidėjimo“ (1999) pelnė Z.Gėlės-Gaidamavičiaus premiją, už knygą „Ištrūkimas iš fabriko: poezijos modernėjimas XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ – „Lietuvos ryto“ premiją už kultūrinę eseistiką.
Taip pat yra išleidęs eilėraščių rinkinius „Upės matavimas“ (2002), „Švelniai tariant“ (2009), kartu su M.Roduneriu iš vokiečių kalbos (Berno tarmės) išvertęs P.Lenzo romaną „Čia aš varatarius“ (2013). Eilėraščiai versti į lenkų, rusų, vokiečių kalbas.
