Kas žino, gal šis berniukas ir netaps rašytoju, bet jo atradimas, susijęs su civilizacijos pradžia, akivaizdžiai priverčia susimąstyti motiną: „Turbūt taip. Bent jau taip turėtų būti.“ „O tie, kurie skaito knygas, irgi giminės?“ – purto motinos ranką mažylis. „Pakeleiviai“, – kantriai diskutuoja moteris.
„Skaičiau, kad ne žmonės prisijaukino javus, o javai prisijaukino žmones“, – dar išgirstu dviejų vyriškių pokalbį įsmukdamas į savo knygos laivo ieškančių pakeleivių pilnus rūmus, primenančius jūrą. Plaukiu. Jaunuolių porelė, užvertusi galvas į viršų, žiopčioja it žuvys: „O, čia daugiau oro!“
„Kur obuolys? Gal žinote?“ – klausia mergina, labai primenanti Ievą. „Atrodo, kad tiesiai, tada į dešinę, po to į kairę. Man taip atrodo. Bet nesu tikras. Kažkur mačiau tą obuolį“, – atsako vyriškis.
Ieva nusiiria, o vyriškis lieka stovėti. Jis vilki kostiumą. Akivaizdu, kad ne Adomo. Dar akivaizdžiau, kad naujos žmonių rūšies, kurioje visi būtų giminės, ši potenciali pora nepradės.
„Man patinka stumdytis, grumtis, irtis minioje. Prieš daugybę metų to važiuodavau į Gariūnus, bet dabar ten nepasistumdysi, viskas sutvarkyta. O čia – grumkis, irkis, stumdykis, kiek nori.
Tiesą sakant, man visai tų knygų nereikia.
Aš net skaityti nemoku. Į mugę kasmet atvarau grynai pasistumdyti minioje“, – nesuprasi, išpažintis ar pokštus laido kitas vyras.
O jeigu jis ne tik stumdytųsi, bet kaip tikras lietuvis dar į viršų mėtytų kirvį? Garsiausias šalies istorikas, vasarą mėgstantis plaukti laivu, pasakoja, kad senovės lietuviai treniruodavosi labai savotiškai.
Jie naktį mėtydavo kirvį į dangų ir bandydavo sugauti už rankenos. Kai kuriems mažiau įgudusiems tokia treniruotė baigdavosi liūdnai. Na, bet gal ir gerai, kad mugėje nėra šį lietuvišką bruožą išlaikiusių lankytojų.
Nors čia šviesu, pagauti į viršų švystelėtą kirvį net ir labai įgudusiam būtų sunku.
„Technologijos išlaisvina!“ – vienoje neva diskusijoje pareiškia optimizmo profesorė. Ji beatodairiškai tiki. Skirtingai nei šalia manęs sėdintis Tomas Netikintysis. „Ir paleidžia vidurius!“ – sušnabžda jis ir išsmunka iš salės. „Pesimistas visada teisus“, – pagalvoju smukdamas paskui jį. Kurį laiką būname pakeleiviai. Tada jis pasirenka tualetą, o aš – kitą renginių salę.
„Sjónas – geriausias mugės rašytojas“, – plyšauja lietuvių plunksnos meistras. Jo tonas – išskirtinis. Tokiu Lietuvoje daugiau niekas nepasižymi. Girdėdamas tą balsą nori nenori pagalvoji: lietuvis labai norėtų, kad islandas Sjónas apie jį pasakytų tą patį, tik vietoj žodžio „mugės“ pavartotų žodį „pasaulio“.
„Čia trūksta oro“, – pro šalį praplaukia dvi jaunos žiopčiojančios žuvys, ieškančios, kur to oro daugiau. Kiek tolėliau jau kelinta valanda stumdosi Gariūnų berniukas. „Duokite man šį ekologijos vadovėlį“, – iš kišenės išsitraukęs pluoštą eurų pirštu į naują U.Eco knygą beda naujasis skaitytojas.
„Net keista, kad žmonės graibsto šią net prieš keletą metų išleistą knygą“, – giriasi viena leidėja. „Gal atpigo per tuos kelerius metus?“ – bandau pasirodyti sumanus. „Anaiptol – prieš mugę ją dviem eurais pabranginome“, – sąmoksliškai šypteli ji.
„Kiek daug pinigų išleidau!“ – giriasi bičiulei pagyvenusi moteriškė. Taip džiugiai, tartum būtų laimėjusi „Vikingų“ loto. „Aš bankrutuoju!“ – progiesmiu telefoną gąsdina kita moteris. Iš tolesnio jos pašnekesio su telefonu aiškėja, kad daugiau knygų nebepirks, nes tuoj neturės už ką valgyti. Įsivaizduoju, kaip ji valgo telefoną užsikąsdama knygomis.
„Ko išmoks, prie kokių išvadų prieis jūsų knygą perskaitę lietuviai?“ – renginio vedėjas klausia rusų istoriko, parašiusio storą knygą apie grėsmingąją mūsų kaimynę. „Visokios pamokos ir išvados – sovietinis palikimas. Rusija didelė, tad tiesiog mėgaukitės skaitydami įvairias knygas apie ją“, – šypteli istorikas.
„Visai kaip ir Vilniaus knygų mugė, – mėgaujuosi netikėtai kilusia mintimi. – Jos, kaip ir Rusijos, protu nesuvoksi.“
