Visi užsisvajojam. Keisti buvo laikai...
– Anuomet visi keliai vedė į lovą, – atsidūsta senolis.
O šiandien vis daugiau vyrų lenda į pogrindį – ruošiasi ilgam partizaniniam karui. Atviram lauke – be šansų. Moterys gali naudotis įvairiausiais moteriškais ginklais, gali net akimis šaudyt. Vyras gi neturi teisės nė vienintelio savo ginklo – puslitrio! – išsitraukt.
Žodis – ir tas uždraustas. Pabandyk gatvėj pasakyt poniai „labą dieną...” Paminėjai dieną, vadinas, galvoji apie vakarą. O tada jau taikysies į lovą įsmukt.
Geriausia vieta vyrui – miške.
– Atsilaikėm prieš rusą... Ir moterys mūsų neįveiks!
Ąžuolas, Beržas, Bukas... Vieningai suremiam stiklines.
Aišku, atsiranda silpnavalių, kurie dėl minkšto guolio, gardaus valgio šaukšto išsižada savo vyriško pasididžiavimo ir ima kolaboruoti su priešiška lytim.
Moterų gynėjai! Mažavyriai! Stuobriai!
Laimė, ne visi tokie. Ypatinga narsa jau garsėja Baranauskas-Avinas.
Šis prisipažįsta niekad neturėjęs santykių su moterimis ir todėl pats nuo jų nenukentėjęs. Bet daug girdėjęs iš draugų. Jų pasakojimai ir įžiebę tą ugnį...
Kresnas, apsisiautęs maišu, vėjy snarglys nutįsęs – Baranauskas-Avinas į didvyrį nėmaž nepanašus. Bet kai išlenda iš tankmės – grybautojos klykdamos išsilaksto.
– Penkiasdešimt metų aš gulėjau vienas. Ir nėmaž nepasilpau, – tvirtina jis. – O jeigu reiks – antra tiek pragulėsiu.
Užsiverčia kaušą ir griūva po eglėm.
Baranauskas-Avinas garsėja ir dideliu kuklumu. Apie būsimą savo paminklą jis taip yra pasakęs:
– Ne statykit, o guldykit. Tepašėlsta piktosios dvasios.
Daugiau išlenkęs pasvajoja apie pasaulinę revoliuciją.
– Jau greitai visų šalių vyrai susivienys. Svarbu atsilaikyt iki Kalėdų. Tada prie mūsų prisijungs anglai ir lenkai. Girdėt, ir amerikonai bruzda. Ir ten vyrams atimtos teisės.
Baranauskas-Avinas pakrato barzdelę ir žiūrėdamas į mėnulį plonai užtraukia:
– Uždarysiu tave... Y... ė... narvą...
Rusena laužas. Burbuliuoja boselis. Ko daugiau reik?
Deja, rudenį, kai kasdien ima drengti lietūs, nuotaika subjūra.
– Aš tuoj sužvėrėsiu, – prisipažįsta Kukauskas-Karklas, tik pernai gavęs senjoro laipsnį ir dėl to apsirgęs didybės manija. – Pamatęs eglę kad stversiu...
– Plikom rankom? – nusivaipo Beržas.
– Laikomės griežčiausios dietos, – įspėja Baranauskas-Avinas. – Ateities kartos mūsų kelią po sprindį tyrinės.
Bet nerimą kelia gandai apie žiaurią moteriškinimo politiką: Vilniuj vyrai jau geria po keturiasdešimt ir nebetriukšmauja. Laikosi tik žemaičiai ir keli kaimai ties Giedraičiais.
– Kaip gali vyras triukšmo nekelt? – stebisi Karklas.
– Šiais laikais ir kiti prietaisai veikia tyliai, – primena Beržas.
Vyresni vis dažniau geru žodžiu mini tarybines moteris.
– Būdavo, šlitinėjam po trobą su triusikais, – pasakoja Bukas. – Susivėlę, apsivėmę... O vis tiek anoms gražūs atrodom.
– Triusikų nebėr, – atsidūsta Beržas. – Visi vyrai su kelnaitėm.
Tokia neviltis pagauna... Dar dvi savaites laikomės girioj.
Bet kai ima pustyt...
– Keičiam taktiką, – pareiškia Baranauskas-Avinas. – Grįžtam namo, bet į bobas nežiūrim. Jokių ryšių, jokių kalbų. Tylioji rezistencija. Šitaip – keturiasdešimt m—etų.
– O jei netyčia randu žmoną lovoj?.. – krapšto pakaušį Karklas. – Ką daryt?
– Šauki: provokacija! Visoj Europoj vyrai išeis į gatves su fakelais.
Toliau Baranauskas-Avinas pateikia smulkesnes nuorodas:
– Į vietas, kur įtariame galint būti moterų, – vonioj, virtuvėj, pirty, – einam užsiklijavę burnas ir su akidangčiais. O ant to... – rūsčiai nužvelgia vyrus, – pakabinam švininį svarelį.
Visi lengviau atsidūsta.
– Po keturiasdešimties metų gal net žodžio laisvė užgims? – pasvajoja Karklas. – Galėsim moterims sakyti viską, ką galvojam.
Avinas su panieka nužvelgia pienburnį.
– Po keturiasdešimties metų apie moteris mes nebegalvosim.
Sunku net įsivaizduoti, kas tada bus. Kiek liks laiko ir kaip pasikeis pasaulis! Juk vyrai viską daro dėl moterų dėmesio. Kartais net pasaulinius karus sukelia.
Bet kai nebereiks dėl moterų peštis, vyrai susibroliaus, ir Žemėj stos Pirmoji Visuotinė Pasaulinė taika.
Vardan to verta pakentėt.
