K. Sabaliauskaitės Lietuva: Radvilos, lietuviškos girios ir pokalbiai su seneliu

„Nustokime pagaliau balsuoti už savanaudžius, neišprususius sovietinio tipo populistus“, – to lietuviams palinkėjo Kristina Sabaliauskaitė. 43 metų rašytoja atsakė į projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus.

 K.Sabaliauskaitė
 K.Sabaliauskaitė
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Feb 20, 2018, 11:08 PM, atnaujinta Mar 9, 2018, 3:03 PM

– Kokios jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kokios gimtinės vietos labiausiai įstrigo ir vilioja aplankyti sugrįžus?

– Esu žmogus, ne augalas. Todėl nelabai galiu kalbėti apie save kažkokiomis agrikultūrinėmis, „dirvožemių“ ir „šaknų“ kategorijomis. Žmonių atveju jų kultūriniai ir savivokos dalykai yra žymiai sudėtingesni. 

Kartais kaip tik ištrūkęs iš gimtosios vietos žmogus suklesti – pažiūrėkite, kiek žymių Lietuvos rašytojų yra kilę iš mažų miestelių, į kuriuos nė už ką nenori grįžti ir gyvena sostinėje. Bet tai – ne mano atvejis. 

Gimiau ir augau Vilniuje, tarp visos jo daugiatautės įvairovės ir istorijos, tarp nuostabaus grožio architektūros.  Tai miestas, kuris mane įkvepia, jis suteikė sparnus skristi ir pažinti pasaulį. 

Tai, kad nei asmeniniais ryšiais, nei savo darbais niekaip nesu atitrūkusi nuo Vilniaus ir jis tebėra mano savastis, namai, į kuriuos nereikia kažkaip ypatingai „sugrįžti“, laikau vienu didžiausių savo gyvenimo pasiekimų.

– Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas? O koks maloniausias? 

– Man regis, niekas negali pasakyti, kuris pirmasis, kuris antrasis, bet iš esmės, nežiūrint į visą priešišką, raudonais lozungais klykusią, bet nužmoginančią pilką sovietinę aplinką, visi pirmieji atsiminimai iš namų yra malonūs, nes šeimoje jaučiausi saugi ir mylima. 

Tarp maloniausių – pasaulio atradimai ir pažinimas kartu su seneliu, per pokalbius, pasakojančius apie tikrą, ne sovietinių vadovėlių istoriją, per pasivaikščiojimus miesto gatvėmis, jo literatūros klasikos atpasakojimus, vėliau – skaitymą kartu. 

Močiutė, virtuvėje slapta klausanti užsienio radijo. Arba puikiu balsu niūniuojanti operų arijas, gamindama maistą, į kurį sudėdavo visą savo meilę.

– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia? 

– Na, didžiąsias metų šventes (taip pat ir Kūčių vakarą) dalijamės kartu su kitais Europos krikščionimis, tad klausimas turbūt apie valstybės šventes? Vasario 16-oji. Ir labai brangi yra Kovo 11-oji – tai Laisvės, ištrūkimo iš bjauraus sovietinio kalėjimo diena. Išsilaisvinimas iš okupacijos, kuriame dalyvauta, išgyventa, patirta, triumfuota. 

Todėl apmaudu, kad šią šventę dabar (beje, labai naudingai mūsų priešams) apdergia isteriški neonaciai su savo eitynėmis, kurių daugelis 1990-aisiais nė gimę nebuvo. Patriotizmas yra ne tuomet, kai niekini kitą, o kai pats sau asmeniškai keli aukščiausius moralės, elgesio, darbo reikalavimus.

– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia? Kodėl?

– Be – tai akivaizdu – man gražiausio gimtojo Vilniaus, Lietuvoje apstu gražių vietų. Laukinis Baltijos pajūris yra nuostabus, kvapą gniaužia Pažaislio vienuolynas, kur stebuklingai jungiasi natūra ir kultūra, gamta ir architektūra. 

Garbinu girias – lietuviškas miškas man yra kažkas nuostabaus ir švento, vaikystėje vasaras leisdavau miškuose prie Vilniaus. Aprašytas vakaras šieno kupetoje „Silva Rerum IV“ – tai mano mažas meilės prisipažinimas Lietuvos gamtai...

– Geriausias Lietuvos miestas? 

– Kiekvienam turėtų būti savas gimtasis ar gyvenamas. Daug keliauju po Lietuvą ir mane visada įkvepia sutikti žmonės, besąlygiškai mylintys savo miestą, miestelį ar kaimą ir besistengiantys kad ir nedideliais kasdieniais darbais jį padaryti kuo geresnį ir šviesesnį, kartais net gaudami už tai per galvą nuo kokių bukų vietinių valdininkėlių. Tarp tokių šviesių žmonių visada jautiesi gerai – kaip namuose.

– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas? 

– Turbūt grupinis – Radvilos. Tai arčiausia, ką Lietuva turėjo karališkajai dinastijai, tarsi tokia konstanta, kuri buvo kartu su mūsų kraštu ir per triumfus, ir per negandas – nuo mitinio jų protėvio Lizdeikos pagoniškais laikais iki NKVD ištremtų ir pradangintų, kaip paskutinis Taujėnų savininkas Konstantas Radziwiłłas. 

Karvedžiai kaip Jonušas Radvila, reformatoriai kaip Radvila Juodasis, keliautojai ir vizionieriai kaip Našlaitėlis, lovelasai ir diplomatai kaip Boguslovas, kompozitoriai – Motiejus ir Antanas, šimtmečius įveikiančios mylimosios (Barbora), šventosios (Sofija-Olelkaitė Radvilienė), verslininkės (Ona-Sanguškaitė Radvilienė), mecenatės (Pranciška Uršulė), padūkėlės... Net pasitaikydavę palaidūnai ir bepročiai – ir tie spalvingi, atspindintys jų epochą...

– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Apie ką kalbėtumėtės? 

– Legendiniai Ketvirtadienio pietūs Lazienkose su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir paskutiniu ATR valdovu Stanislovu Augustu Poniatovskiu būtų įdomi kultūrinė ir kulinarinė patirtis, tik štai moterys juose nedalyvaudavo. 

Bet turbūt svajonių vakarienė (ne pietūs!)  būtų su Vilniumi susijusių literatų rate, įveikiant laiko ribas – su Adomu Mickevičiumi, Czesławu Miłoszu, Romainu Gary, Josifu Brodskiu, Tomu Venclova.  

Apie ką kalbėtumės? Aš tylėčiau – su malonumu rūpinčiausi, kad taurės būtų pilnos, ir tiesiog klausyčiausi jų pokalbio. Su profesoriumi Tomu Venclova gal dar nusišypsos kada laimė pavakarieniauti... laikykime tai nedrąsiu kvietimu!

– Mėgstamiausia lietuviška grupė, kompozitorius, daina? 

– Grupė – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su Gintaru Rinkevičiumi ir „Vilnius City Opera“. Kompozicijos – Mykolo Kleofo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Styginių kvartetas C moll VL38 Allegro moderato“ ir jo „Maža dainelė“ fortepijonui – viena minutė tobulybės, ypač kai ją skambina Petras Geniušas.

– Kokią lietuvišką prekę ar suvenyrą dažniausiai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams, kolegoms? 

– Knygas. Mažus bankuchenus (nedrįskit pataisyti į durnus „šakočius“). Ir „Trejas devynerias“.

– Skaniausias lietuviškas patiekalas? 

– Juoda duona. Ir kuo rupesnė – tuo geriau!

– Jeigu reikėtų išrinkti penkis gražiausius lietuviškus žodžius, kokius išskirtumėte? 

– Tas pats žodis gali būti ir atgrasus, ir gražus. Juk pavieniai žodžiai be konteksto tėra įnagiai, tinkami tik žodynams ir patys savaime nieko nereiškia – tą patį žodį vien intonacija galima ištarti ir su dievobaimingu virpuliu, ir apnuodyti išspjaunant su didžiausia pagieža ar neapykanta. 

Man regis, mes esame šiuo metu padarę iš lietuvių kalbos kažkokį tuščio fonetinio skambesio kultą. Turbūt tai ateina iš sovietmečio, kai buvo neįmanoma minties laisvė ir todėl formalusis kalbos skambesys, jo reguliavimo praktikos tapo tarsi tosios įkalintos ir cenzūruojamos lietuvių kalbos vertės sublimacija. 

O juk svarbu ne žodžių grožis (beje, dėl  prigimtinių tarmių juos visi tariam ir tarsim šiek tiek skirtingai), o jais išreiškiamos minties prasmė. Joje ir atsiskleidžia visas lietuvių kalbos grožis, ritmas, skambesys, estetika tąja plačiąja – formos ir turinio, grožio ir gėrio vienovės – prasme.

– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai? 

– Tautos yra sudarytos iš gyvų individualių žmonių ir jiems neįmanoma išvesti kokių nors stereotipinių savybių vidurkių. Todėl visada stengiuosi matyti tik konkrečius žmones. Nei yda, nei dorybė neturi nei tautybės, nei socialinio sluoksnio.

– Mėgstamiausia lietuviška patarlė? 

– „Sapere aude“ – „išdrįsk žinoti“, „išdrįsk mąstyti savo galva“. Pirmąkart pavartota Horacijaus, puikiai žinota ir vartota šimtmečius Vilniaus universitete, Karaliaučiuje išplėtota Immanuelio Kanto, tad kad ir lotyniška, lai būna laikoma ir lietuviškos akademinės kultūros dalimi. 

Bijau, kad nesu tų liaudiškų patarlių mėgėja – daugelis jų labai ribotos ir atgyvenusios, o kai kurios – tiesiog apgailėtinos. 

– Jūs mylite Lietuvą, nes... 

– Keistas klausimas. Įsimylima ir mylima be priežasties, ne dėl ko nors. Meilė – iracionalus jausmas, kuris ištinka arba ne, yra arba ne. Juk dažnai mylima ir be jokio atsako, tiesiog todėl, kad kitaip negali ir kad be to jausmo, kad ir kokio skaudaus, vienpusio ar kankinančio, jaustumeisi tiesiog nepilnas ir negyvas.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimajam 100-mečiui?

– Neskirstyti Lietuvos sūnų ir dukrų į „lietuvius“ ir „nelietuvius“ – čia nuo amžių gyveno ir sugyveno daugybė tautų, o kai kurie čia gimę „nelietuviai“ Lietuvą pasaulyje išgarsino labiau už tuos „grynakraujus“. 

Be to, istoriškai per Lietuvą keliavo ir maskvėnų, ir švedų, ir prancūzų, ir kokios dar tik nori armijos, tad gerai patyrinėjus kai kurių, save laikančių „tikrais lietuviais“, genealogiją ar genetiką daugelį galbūt ištiktų šokas. 

Tautybė pati savaime nėra žmogaus vertės ar dorybių garantas: tai mūsų poelgiai ir darbai suteikia turinį mūsų tautai ir šaliai, garsina ar, priešingai, nuplėšia šlovę. 

Man atrodo, mums pats metas pradėti jaustis ne vien „lietuviais“, bet ir „Lietuvos piliečiais“ bei atsakingais šeimininkais, tad norėtųsi palinkėti, kad Lietuvą matytume kaip Tėvynę ir namus visiems geros valios Lietuvos sūnums ir dukroms, kuriems svarbi mūsų šalies laisvė, nepriklausomybė, kultūra ir gerovė. 

Ieškokime bendrybių, ne skirčių. Ir nustokime pagaliau balsuoti už savanaudžius, neišprususius sovietinio tipo populistus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.