Namų duris pravėrusi aktorė Larisa Kalpokaitė (60 m.) juokėsi, kad jųdviejų su vyru Jonu Braškiu namuose daugiau nieko ir nėra – tik nesibaigiančios knygų lentynos. Knygos nugulusios žurnalinius staliukus, palanges, lentynas, o didžiausia namų puošmena – knygų siena, kurioje slepiasi daugiau kaip 3000 knygų.
„Kaskart juokiamės, kad mūsų namuose – tik knygos“, – šyptelėjo Larisa.
Nors lietuviškoji vasara vis dažniau lepina saule ir šiluma, o ne cepelinų spalvos dangumi, neseniai aktorė su bičiuliais buvo išvykusi trumpų atostogų. O lagamine buvo ir dvi knygos. Žinoma, detektyvai.
Prisiminusi vos prieš keletą dienų pasibaigusias atostogas L.Kalpokaitė sakė, kad žydra jūra ir aplinkiniai kraštovaizdžiai akį traukė labiau nei knygos puslapiai, o vakariniai pokalbiai su bičiuliais irgi žavėjo labiau nei knygų turinys. Todėl per gerą savaitę moteris perskaitė tik dvi plonas knygas minkštais viršeliais.
„Šią vasarą aš skaitau detektyvus. Jų labai nemėgau, jie man atrodė tuščias laiko švaistymas. Bet, matyt, ateina laikas, kai norisi truputį atsikvėpti. Šį savo pomėgį taip bandau paaiškinti. (Juokiasi.) Atitrūkus nuo darbų norisi tokio skaitymo, kuris intriguotų, bet neapsunkintų smegenų. Dabartinėje situacijoje nė už ką neskaityčiau Dostojevskio. Jo kūryba net ne sunkoka, o labai sunki, apkraunanti.
Dabar atėjo laikas, kai pamėgau kitokias knygas. Netrukus pradėsiu Lee Childo knygą „Vienas šūvis“. Namuose vėl guli krūva detektyvų! Su malonumu skaitau ir stengiuosi iš anksto nekišti nosies į paskutinius knygos puslapius, nors visada labai knieti. Aš nekantri skaitytoja, bet jau išmokau save laikyti už rankų ir kojų, kad nepažvelgčiau į knygos pabaigą“, – smagiomis akimirkomis dalijosi aktorė.
Visi bent kartą yra patyrę situaciją, kai knyga taip įtraukia, kad nebepaisai, kiek valandų laikrodis rodo, kad gali pradėti švisti. Larisa tam sunkiai atsispiria, tačiau dėl laiko stokos sau to negali leisti.
„Didelė prabanga leisti sau skaityti įtraukiančią knygą pamiršus viską aplin-kui. Deja, tokios prabangos neturiu“, – prasitarė pašnekovė.
Literatūros šaknys – gilios ir plačios, todėl kiekvienas gali atrasti ir savo rašytoją, ir savo mėgstamą literatūros kryptį. Pastaraisiais metais, kiek primiršus klasiką, lietuvių rašytojai išleido išties milžiniško populiarumo sulaukusių kūrinių. Juos mielai renkasi ir Larisa.
„Labai mėgstu savo draugo Alvydo Šlepiko kūrybą. Pasiskaitau ir iš meilės, ir iš pagarbos. Man išties patinka, kaip jis rašo. Dabar manęs dar laukia ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ visos keturios knygos. Nesinori jų skaityti su pertraukomis, norisi visas iš karto.
Kai jos buvo leidžiamos viena po kitos, vyras skaitė pamažu, o dabar jau mano eilė, kai lentynoje nugulė visos. Turiu pasakyti, kad dažnai susiduriu su lietuvių kūryba: skaitau poeziją, dramaturgiją. Esu perskaičiusi visą klasiką ir prie jos negrįžtu. Nors iki šios dienos Vinco Mykolaičio-Putino knyga „Altorių šešėly“ man yra vienas mėgstamiausių lietuvių romanų“, – pasakojo teatre ir televizijoje personažus kurianti aktorė.
L.Kalpokaitė prasitarė, kad yra knygų, kurias mėgsta atsiversti ir antrą, ir trečią kartą. Viena jų – rusų rašytojo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.
„Tai knyga, kuri man reikalinga nuolat. Su amžiumi tam tikri puslapiai pasidaro brangesni, o siužeto vingiai įdomesni. Anksčiau skaitydavai grynai siužetą, o dabar gal jau žaviesi autoriaus meistriškumu ir gebėjimu aprašyti tam tikras scenas“, – apie vieną mėgstamiausių knygų kalbėjo moteris.
Vis dėlto vienas labiausiai į atmintį įstrigusių kūrinių – rašytojos Margaret Mitchell knyga „Vėjo nublokšti“.
„Labai mėgstu Williamą Faulknerį, bet jis niekino romano „Vėjo nublokšti“ autorę. O man tas romanas – ypatingas. Tai pirmasis romanas, kurį skaičiau, kai pagimdžiau vaiką. Visas mano laikas buvo skirtas vaikui, bet kai tik jis užmigdavo, ta knyga man būdavo kaip saldainis“, – trumpam į prisiminimus nugrimzdo Larisa.
Kad ir kokį malonumą gali suteikti knygos, tai – išties brangus malonumas. Tobulėjant išmaniosioms technologijoms išleidžiamos ir vis modernesnės elektroninės knygų skaityklės, apie jas pasvars-to ir aktorė.
„Vis pasvarstau ją nusipirkti, kad nereikėtų pirkti knygų. Juk negali visų namų užgrūsti knygomis. (Juokiasi.) Ir sode knygos, ir namuose, ir kaime knygos. O jos dabar labai brangios! Tai išties tampa prabangiu malonumu, bet perkame. Aš labai mėgstu laikyti knygą rankoje. Jeigu patenku į namus, kuriuose yra biblioteka, žinau, kad tai – dvasingų žmonių namai. Mano pasąmonėje knyga yra dvasingų žmonių simbolis.
Man teko lankytis Jadvygos Čiurlionytės namuose, ji jau buvo labai garbaus amžiaus. Iki šios dienos įstrigęs vaizdas – pilnos lentynos knygų, jų buvo visur. Mūsų namuose pa-grindinis akcentas taip pat knygos“, – sakė L.Kalpokaitė.
O dabar pabandykite įsivaizduoti save sėdintį seno dvaro didžiulėje bibliotekoje patogiame krėsle ir verčiantį knygos puslapius. Kartais apie tai pasvajoja ir Larisa, ji sako, kad didžiulis dvaras ir ne ką mažesnė biblioteka jame – neatsiejami dalykai.
„Skaityti aš išmokau pirmoje klasėje ir nuo tada visas knygas mokyklos bibliotekoje perskaitydavau. O juk bet kokių neduodavo, tuomet jas skirstydavo pagal amžių! Mano tėvas rinko knygas ir turėjo biblioteką. Mano sesuo, rusų ir anglų literatūros mokytoja, taip pat turi sukaupusi biblioteką. Ją turi ir jaunėlė sesuo. Matyt, tai įaugę mums į kraują. Todėl jei tik turėčiau dvarą, tikrai turėčiau biblioteką“, – smagiai nusijuokė L.Kalpokaitė.
