„Atsargiai – vaikai!“ – įspėja ženklas.
Apsimetu senjoru, pritupiu ant suolo. Užsukęs sostinėn, ketinau aplankyt seną draugą, bet dabar jau nedrįstu...
Pro šalį baisiu greičiu pralekia vaikas ir rėžiasi į dangoraižį. Pakilęs griebia telefoną, kažkam skambina ir reikalauja iškeldint visus to namo gyventojus.
Iš krūmų išlenda mano draugas. Apšepęs, kelnės nusmukusios... Šypteli griaudžiai.
– Jei pagautų su diržu, tai...
– O mes, žemaičiai, dar juosiamės... – pučiuos. – Vietom net stiprėja antivaikiškos nuotaikos.
– Ir mes nepasiduodam, – vapa jis. – Aš kartais net namo pareinu. Aišku, kai vaikai jau miega. Radęs tėvą namie, vaikas padaužo galvą į sieną ir skambina specialiosioms tarnyboms. Tėvai bando vienytis, bet... Vaikus remia kariuomenė, policija, bažnyčia... O mes... – draugas ima kūkčiot, užsidengia delnais veidą. – Vienui vieni...
– O kaipgi NATO?
– Kol ten imsis veiksmų... Yra tėvų, kurie jau bėga Rusijon.
– Kas darosi!.. Vienuolikos metų vaikas gal ir gali gaut vaiko teises. Bet vienerių! Jei toks kažkaip ir būtų gavęs, reiktų nedelsiant...
– Rankas aukštyn!
Ėgi mus jau apsupę vaikai. Vyriausias, gal penkiametis, atrodo itin žiaurus...
– Esu Vytuko tėtis, – veblena jam mano draugas.
– Aš nepažįstu šito žmogaus, – išsiginu.
– Skambinkit Vytautui, – nurodo parankiniams vadas. – Tegu splendžia, ar pataisos darbams palikt, ar į tėvų namus išglūst.
Tada jau į mane įsistebeilija.
– Noli man pliaukstelt?
Vaiko akys veria kiaurai. Jei pameluosiu, kaipmat supras.
– Noriu, – prisipažįstu. – Bet susivaldau... Lankau anoniminių vaikoholikų klubą.
– Pliaukst, – gundo. – Ciaukst...
– Dovanokit, jūsų vaikybe...
– Nagi, rodyk tėvų teises.
– Neturiu teisių. Pragėriau.
– Vaikais rūpinais?
– Oi ne... Kaip drįsčiau?
Žinau, kad jie negali manęs pulti, kol nejudu, kol neįrodyta, kad aš tėvas arba kitaip aniems prasikaltęs. Vaiko teisės turi ir apribojimų. O diržą spėjau praryt.
Regiu, kaip draugą nusiveda vaikai. Gatvėj laukia tėvgaudžių furgonas.
Sudiev...
Mokslo pasaulyje
Trečiojo amžiaus universitete vėl paskaitos. Profesorius daktaras Ivanas Mitiūrinas skelbia evoliucijos teoriją:
– Daugel metų tyrinėjęs netradicinės orientacijos vyrų elgesį, nustačiau, kad tai tampa tradicija, ir taip kryžmintis gali visi vyrai. Todėl jau paskelbtas dekretas apie baudžiavos panaikinimą – visos moterys paleistos į laisvę.
Jaunieji mitiūrininkai Antanas ir Guoga, brendę Draudos metais, traukiasi prie durų.
– Deja, daugelis moterų liko prie vyrų, – tęsia profesorius. – Darsyk pasitvirtino sena tiesa: norint išeiti iš dykumų, eiti reiks keturiasdešimt metų...
– Vyrai galėtų išeit iš namų, – siūlo Antanas.
– Šitaip būtų greičiau, – pritaria Guoga.
– Bet žmonos draudžia vyrams taip elgtis, – paaiškina profesorius. – Taigi dėl tokios prieštaros ir atsirado nuomonė: moterų nesuprasi... Tinginių pasakos! Nesimokęs fizikos – jos irgi nesuprasi.
– Mes norim studijuoti naujųjų laikų moteriškystę, – ryžtasi Antanas.
– Kažin per kiek laiko išmoksim moteris suprasti? – smalsauja Guoga.
– Per ketverius metus, – atsako Mitiūrinas. – Tada gauni bakalauro laipsnį ir su moterim gali bendrauti prie stalo.
– O toliau?..
– Reiks tęsti mokslus magistrantūroj. Dar antra tiek.
– Ir tada?..
– Jau galėsit gulti su moterim į lovą. Suprantama, stebint patyrusiam vyrui.
– O savarankiškai?..
– Žiūrint, kaip seksis. Po dvejų, o gal net po trejų metų.
Visi susikaupiam. O profesoriaus mintys toliau skrenda.
– Kodėl skirtingi kūnai iš pradžių traukia viens kitą, o po kurio laiko ima stumt ar net stumdytis?
– Gal iš Sveikatos ministerijos kokias dujas paleidžia? – bando spėti Antanas.
– Kodėl naujesni kūnai lengvai išstumiami iš Lietuvos, o padėvėti – sunkiai?
– Gal Sodros grindys neišvaškuotos? – spėja Guoga.
Šviesūs, reformų nepagadinti protai! Deja, tik šitam universitete belikę...
Ligų pasaulyje
Man patinka laukti eilėj pas daktarą. Kai sužinau, kad priims tik po mėnesio, kaipmat palengvėja. Anava kiek ligonių! Juos priims greičiau, tai, matyt, jiems prasčiau.
Bet svarbiausia – aš visą mėnesį galiu smagiai sirgt prie televizoriaus. Tai reiškia: aš galiu rodyti charakterį, o žmona – ne. Aš galiu dejuoti, dainuoti, rėkaut... O gal netgi turiu teisę nesmarkiai, be sveikatos sutrikdymų – nes kas paskui rūpinsis manimi! – pasmurtauti artimoj aplinkoj? Juk taip elgiuos ne iš dyko buvimo. Aš nervinuos! Aš nežinau, kas man yra!
Bet tikriausiai man Alzheimeris. Todėl aš galėsiu nuolat prašinėt, kad žmona man degtinės parneštų. O ji negalės priekaištaut silpnapročiui, jeigu tas nepažįstamų draugų iš gatvės parsives.
Ir net jei ras lovoj kokią ponią...
– Maniau, kad tai tujen, mieloji...
Mėnesį taip pagyvenęs, gal savaime pasveiksiu?
O nusidirbęs mano daktaras ar nebus jau pats į ligoninę pakliuvęs?
O va jei būtų kitaip... Jei daktarų būtų daug, o ligonių mažai? Jei daktaras per dienų dienas žiovaudamas pilstytų kraują iš tuščio į kiaurą, laukdamas, bene pasibels koks paklydęs vargeta...
Kažin ar pas tokį drįsčiau užeit.
Juk rasčiau sveiką, nesuvargusį ir gal net labai darbingą daktarą... Kas gali būti baisiau? Toks gi taip griebs mane, kad aš visai susiriesiu. O jei dar dikta žvali slaugytoja kibs man į kūną? O jei susivieniję panaudos prieš mane specialiąsias pajėgas – kraujasiurbius aparatus, išpjaustymo stakles ir tomografus, rezonansus... Sveikas tikrai neliksiu. O jei paaiškės, kad mano liga rezonansinė, taigi sulėks ir kiti pailsėję daktarai...
Telieka ten viskas kaip buvę, ir būsim sveikesni.
Prarasti pasauliai
Žmonės skundžiasi, kad negali man prisiskambint. Tai netiesa. Aš puikiausiai girdžiu, kaip jie skambina, ir net skambučio melodijas parinkau gražesnes.
Būna, kiti net keliskart paskambina. Man tai nepatinka. Bet nieko jiems nesakau ir kantriai išklausau iki galo.
O kartais žmonės man skambina net ir tada, kai aš sėdžiu prie televizoriaus ir klausausi „Duokim garo“. Tai jau chamizmas.
Todėl aš pats niekam neskambinu. O jei kils toks noras, tai užeisiu pas žmogų ir paklausiu, ar jis nori, kad aš jam paskambinčiau.
Prisimenu tuos laikus, kai net paprasto telefono skambutis buvo įvykis. Niekados negalėjai žinoti, kas tau skambina, užtat ir skambėjo išmaniau.
Dar seniau mano namuose išvis nebuvo telefono, todėl jei kas nors man ir skambindavo, aš negalėjau pasiklausyt.
O norėdamas pats paskambint, pasipuošęs eidavau gatvėn ir ieškodavau specialios būdelės. Ne iš kiekvienos galėjai paskambint, nes geri žmonės nutraukdavo ragelius ir būdelėse darydavo tai, ką būdelėj ir tinka daryti.
Tie jau tada įžvelgė: vienintelis tikras ryšys – kai kalbi su žmogum akis į akį.
