Šioje knygoje moteris miršta tuo pat metu, kai istorija yra pasakojama

Siurrealistinė, įtraukianti ir nepaleidžianti, santūri ir tuo pačiu metu sudėtinga Samantos Schweblin (1978, Buenos Airės) kūryba yra išskirtinė šiandienos kontekste. 

S.Schweblin romanas „Prieraišumo laisvė“ – šiurpą keliantis žvilgsnis į tai, kaip gamta mus nubaudžia už nesugebėjimą tinkamai pasirūpinti ja ir savo artimaisiais.<br>A.Lopez nuotr.
S.Schweblin romanas „Prieraišumo laisvė“ – šiurpą keliantis žvilgsnis į tai, kaip gamta mus nubaudžia už nesugebėjimą tinkamai pasirūpinti ja ir savo artimaisiais.<br>A.Lopez nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jan 26, 2019, 2:25 PM, atnaujinta Jan 27, 2019, 1:59 PM

Jos darbai jau įvertinti gausybe apdovanojimų, taip pat ir prestižinėmis Juano Rulfo bei Casa de las Américas premijomis. Jos romanas „Prieraišumo laisvė“ – šiurpą keliantis žvilgsnis į tai, kaip gamta mus nubaudžia už nesugebėjimą tinkamai pasirūpinti ja ir savo artimaisiais. 2017-aisiais jis nominuotas tarptautinei „Man Booker“ premijai. Tais pačiais metais kūrinys laimėjo Shirley Jackson bei „Tournament of Books“ apdovanojimus. Lietuviškai knygą išleido „Sofoklis“ (vertė L.Liubinavičiūtė).

Su S.Schweblin kalbėjomės apie jos netradicinį namų suvokimą, literatūros aktualumą ir ateities projektus.

Heather Cleary: Pamaniau, kad galėtume pradėti pokalbį nuo to, kaip jūsų kūrinių vertimas keičia laiko perspektyvą. Pavyzdžiui, kai kurie jūsų 2002-aisiais parašyti tekstai pasirodė tik po septynerių metų, o dabar, prabėgus jau šešiolikai, leidėjai juos iš naujo pastebi. Ar nepasiklystate laike?

Samanta Schweblin: Na, jei atvirai, tai tikrai keistas jausmas. Juk normali įvykių seka yra tokia: baiginėji rašyti tekstą, nusprendi, jog savo idėją jau pilnai įgyvendinai, ir atiduodi pabaigtą kūrinį leidėjui. Vis dėlto kai kurios seniau parašytos istorijos gyvos dar ir šiandien – tai, jog jos buvo verčiamos į vis kitą kalbą, nulėmė mano nuolatinį darbą su jomis ir nesibaigiantį jų redagavimą. Kita vertus, yra istorijų, kurių daugiau niekados neatsiverčiau. Dėl to mano apsakymų rinkiniai man kartais atrodo nepastovūs ne dėl savo kokybės, bet dėl mano pačios buvimo juose. Kiekvieną iš jų rašiau mąstydama apie tam tikrus dalykus, turėdama tam tikrą požiūrį, jausdama tam tikrą įtaką. Žinoma, jeigu šiandien galėčiau juos visus perrašyti, taip ir padaryčiau... Bet tai juk būtų nesąmonė.

Rinkos ir leidėjų spaudimas verčia mus mokėti tokią kainą, jei norime publikuoti istorijų rinkinius. Ką aš galiu padaryti, jei mano istorija yra dešimties puslapių? Joks apsakymų rašytojas nepasakytų, kad norėtų prie savo pasakojimo pridėti dar dvylika: istorija yra tokia, kokia yra, ir ji turi teisę tokia pasilikti.

Visa kita nustato rinkos taisyklės, dėl kurių mes esame pripratę konstruoti savo rinkinius, ieškodami tarp istorijų sąsajų ar bandydami sukurti joms bendrą atmosferą. Visiškai sutinku, jog yra rinkinių, kurie negali būti kitokie, nes istorijos juose turi sukurti vientisą pasaulį, bet juk gali būti ir priešingai. Manau, jog mano paskojimai yra nepriklausomi vieni nuo kitų. 

HC: Tiesa, bet net jei ir taip, man regis, kelios temos visgi yra jums būdingos, pavyzdžiui, namai. Namų tema jūsų kūryboje man nuolatos primena Froido esė Unheimlich, kurioje akivaizdu, kad kažką artimo ir pažįstamo užtenka parodyti vos vos kitu kampu, kad tai staiga taptų atgrasu. Ką jums reiškia namai ir ar jų suvokimas keičiasi bėgant laikui? 

SS: Kai kuriuose savo kūriniuose, turiu pripažinti, į namus žvelgiu iš savo vaikystės bei paauglystės perspektyvos. Ten namai priklauso mano šeimai. Pats tos vietos pasirinkti negali – namai tau priskiriami svetima valia, tad jų taisykles anaiptol ne visuomet supranti. Tačiau „Prieraišumo laisvėje“ į namus žvelgiu suaugusiosios akimis, tad ten jie parinkti sąmoningai. Vis dėlto ten jie vis tiek nesvetingi, keisti, varžantys, keliantys norą griauti sienas. Manau, kad toks namų vaizdavimas realistiškesnis, bet tuo pačiu niūresnis. 

HC: Esu girdėjusi, jog jūsų darbai lyginami su Kafkos. Ką apie tai galvojate pati?

SS: Be jokios abejonės, tai – didžiulis komplimentas. Kafka vienas mano mėgstamiausių rašytojų, tikras monstras gerąja prasme. Nepaisant to, nelabai suprantu, iš kur atsirado mudviejų palyginimas. Galbūt mano veikėjai šiek tiek kafkiški dėl to, kad įvairūs dalykai jiems tiesiog atsitinka, ir jie negali to pakeisti, nesupranta, kas ir kodėl aplink juos vyksta ar kaip reikėtų ištrūkti iš esamų situacijų, dėl to tai jiems beveik niekad ir nepavyksta. Jais aš perduodu pesimistišką mąstymą, jog savo likimų kontroliuoti nepajėgiame, o tai taip pat gana kafkiška. Šiaip ar taip, mano istorijose svarbiausia ne tai.

HC: Jūsų apsakymai labai skiriasi nuo jūsų romanų. Pastaruosiuose leidžiate sau plačiau ištyrinėti veikėjų charakterius, juos supančias vietas. Tai netgi atrodo tarsi du skirtingi mąstymo būdai, tik ar jūs pati tą skirtumą jaučiate?

SS: Suprantu, ką norite pasakyti. Didžiausias skirtumas atsiranda laiko tėkmėje, tačiau mano kūriniuose ją nulemia ne žanras, o pati istorija. „Prieraišumo laisvė“ yra romanas, nors laiko atžvilgiu ją galima būtų vadinti ir apsakymu. Tai – knyga apie moterį, mirštančią tuo pačiu metu, kai istorija yra pasakojama. Dėl šios priežasties jaučiamas skubėjimas, keliantis ir daugiau reikalavimų tekstui: šis turi būti trumpas, bet galingas, – nėra laiko, kad istoriją būtų galima labiau išplėsti, svarbiausia išsiaiškinti, kas galų gale nutinka moteriai.

Kalbant apskritai, mano juodraščiai būna labai trumpi, apsakymui gali užtekti vos kelių eilučių, romanui – galbūt dešimties puslapių, bet vėliau tekstas iš karto pats ima diktuoti savo sąlygas. Tai pastebėti lengviau rašant apsakymus, kuriems užtenka keturių mėnesių, kai tuo tarpu romanui reikia bent jau dvejų metų. Man įdomiausia tai, jog pastebėjus tas taisykles belieka joms pasiduoti ir pradėti jomis sekti. Jeigu kartais užstringu, perskaitau pirmąsias savo eilutes, ir tuomet viskas sugrįžta: pasigirsta pasakotojo balsas, atsinaujina laiko tempas.

HC: Kai kurie jūsų kūriniai labai atliepia šiandieninei socialinei bei politinei situacijai, pavyzdžiui, moterų padėčiai visuomenėje. Kaip jaučiatės, kuomet jus supanti realybė primena apie kažkada anksčiau parašytą kūrinį? Juk dažniau pasitaiko, kad skaitomas tekstas sužadina praeities prisiminimus.

SS: Keista. Kai kurias istorijas parašiau būdama dar labai jauna – tada net skaitydavau mažai, be to, neturėjau jokios patirties. Nenoriu nuskambėti įžūliai, tačiau tai, kad galėjau parašyti tekstus, kurie šiandien atrodo tokie aktualūs, remdamasi vien tik savo intuicija, man suteikia drąsos tikėti literatūros galia.

Už to, ką bandžiau pasakyti, už to, kur studijavau, už to, kas padėjo man tobulėti, už mano rašymo stiliaus slypėjo mano intuicija, leidusi man kalbėti apie tai, ko tada nesuvokiau, tačiau apie ką dabar visi diskutuoja. Argi tai neperduoda literatūros galios, kurią vienodai pajusti gali ir rašytojas, ir skaitytojas?

Šiandien aš didžiuojuosi, jog esu moteris, ypač moteris rašytoja iš Lotynų Amerikos, nes šiandien veržiasi energija, pyktis, šiandien mokomės mąstyti kitaip, iš kitos perspektyvos. Nenoriu pasakyti, jog visos Lotynų Amerikos rašytojos yra talentingesnės už savo kolegas vyrus, tačiau tikiu, kad visi naujai pasigirstantys balsai, kurie dabar dažniausiai ir yra moterų, neša savyje teisybę ir jėgą.

Mane pribloškė tai, ką neseniai papasakojo Carolina Ramqvist, mano mėgiama švedų rašytoja: ji prisipažino, jog negali apie kažką rašyti, prieš tai nepasižiūrėjusi, kaip tai darė jos pirmtakai. Ji ketino aprašyti sceną, kurioje moteris žindė savo kūdikį, tačiau peržvelgusi žinomų ir pripažintų klasikų kūrinius pamatė, jog tokiam dalykui būdavo skiriami vos keli sausi ir bejausmiai žodžiai.

Tokia tad paralelė: moterys šiandien rašo apie dalykus, kuriems anksčiau nebūdavo skiriama daug svarbos, dėl to visai nenuostabu, kad dabar viena populiariausių temų yra motinystė. Juokinga tik tai, kad, pavyzdžiui, detektyvų rašytojo niekas neklausia, ar jis savaitgaliais išsiruošia žudyti.

Bet ko manęs klausė žurnalistai, pasirodžius „Prieraišumo laisvei“ ? Jie klausė, ar turiu vaikų. Taigi, motinystė yra šventa tema, tačiau iš blogosios pusės: neva, negali apie tai kalbėti, jeigu pats nesi to patyręs. Norėčiau tikėti, jog kaip tik į tai ir išmoksime žvelgti iš kitos perspektyvos.

HC: Jūsų kūriniuose taip pat svarbu menas. Ar matote kokį nors ryšį tarp rašymo ir vizualiojo meno?

SS: Vizualusis menas man labai svarbus, nes mano senelis buvo tapytojas. Jis ir buvo didžiausias mano įkvėpėjas, pirmasis pradėjęs man skaityti, o vėliau skatinęs rašyti. Kai man buvo septyneri ar aštuoneri, turėjome bendrą dienoraštį – kartu aplankę kokį nors muziejų ar pažiūrėję spektaklį, aprašydavome, ką matėme, kas mums patiko, kas nepatiko. Taip pat perrašinėdavome ten gražius eilėraščius. Bendravimą su seneliu vadinu blogiausiu išsilavinimu, kokį įgijau pačiu geriausiu būdu, – neturėjau jokių literatūros teorijos žinių, už tat praktiškai žinojau, apie ką kalbėti svarbu. 

HC: Ar tiesa yra tai, jog „Prieraišumo laisvė“ virs filmu, kurį režisuos Claudia Llosa?

SS: Taip, filmavimai jau pradėti! Sulaukiau ne vieno pasiūlymo ekranizacijai, tačiau buvau itin išranki. Visi tie pasiūlymai mane be galo jaudino, juk „Prieraišumo laisvė“ – toks subtilus ir keblus tekstas... Bet kai su manimi susisiekė Claudia, sutikau net nesvarsčiusi. Mudvi kartu prie scenarijaus dirbome ištisus metus, ir dabar aš juo labai patenkinta.

Mūsų bendradarbiavimas manyje įžiebė jau prigesusią liepsną: juk kaip tik režisūrą aš ir studijavau, tik jau ilgą laiką nieko bendra su tuo neturėjau, o dabar ne tik atgaivinau žinias, bet išmokau ir dar daugiau. Pamatėme, jog tekste kai kur skaitytojo emocijos veikiamos išskirtinai literatūrinėmis priemonėmis ir jų perduoti kamera greičiausiai nepavyks. Teko gerokai pasukti galvas. Tikiuosi, kad šias pamokas galėsiu pritaikyti ir savo rašymui.

HC: Nekantrauju, kol galėsime pamatyti filmą. Ar artimoje ateityje planuojate dar ką nors? Galbūt grįšite prie apsakymų?

SS: Apsakymus rašau nuolatos. Man jau įprasta, jog vienu metu pradėtus turiu vieną arba du. Idėjų turiu ir dar daugiau, tačiau stengiuosi atsirinkti svarbiausias. Pasižymiu vieną ar kelias eilutes, vėliau apie tai stengiuosi pamiršti. Jei laikui bėgant prie tos minties sugrįžtu daugiau nei vienąsyk, suprantu – turiu rašyti.

Parengta pagal: Heather Cleary for „Literary Hub“: Samanta Schweblin. There‘s no place like home, including home itself, 2019–01–16, https://lithub.com/samanta-schweblin-theres-no-place-like-home-including-home-itself/ 

* * *

Romano ištrauka

– Viskas visada šitaip baigiasi su Davidu, – Karlos akys prisipildo ašarų.

– Davidas nieko nepadarė! – dabar jau tikrai šaukiu, dabar esu panaši į visišką pamišėlę. – Tai tu mus visus gąsdini savo pamišimu...

Žvelgiu  į tave. Tavo akys paraudusios, o oda aplink jas bei burną yra plonesnė ir šiek tiek rausvesnė.

– Išeik, – sakau Karlai, bet žvelgiu į tave.

– Eime, Davidai.

Mama tavęs nelaukia. Nutolsta, leisdamasi laiptais. Lipa tiesi ir elegantiška, su raudona suknele ir auksiniu bikiniu. Jaučiu, kaip Ninos ranka, maža ir švelni, atsargiai suima mano ranką. O tu stovi lyg įbestas. 

– Eik kartu su savo mama, – sakau.

Tu nesiginčiji ir neatsakai. Esi tarsi užgesęs. Man nepatinka, kad tu nejudi, bet dar labiau nepatinka Karla, ir esu linkusi nusileisti, kad įsitikinčiau, jog išeis iš namų. Privalau tai padaryti neskubėdama, prisitaikydama prie Ninos žingsnių, nors ji nenori manęs paleisti. Virtuvėje prieš išeidama Karla atsigręžia, lyg norėtų man kažką pasakyti, bet mano žvilgsnis ją įtikina priešingai, todėl ji išeina tylėdama. Ar tai tas momentas?

Ne, tai dar ne tikslus momentas?

Labai sudėtinga, kai nenumanau, ko tiksliai ieškau.

Tai susiję su kai kuo kūne. Bet tai neperprantama, reikia būti atidžiam.

Todėl detalės tokios svarbios.

Taip, todėl.

Bet kaip galėjau leisti, kad taip staiga įsiterptų tarp mūsų? Kaip gali būti, kad, palikus vos kelioms minutėms Niną vieną miegančią, kyla tokio lygio pavojus ir pamišimas?

Tai nėra tikslus momentas. Nešvaistykime laiko tiems dalykams.

Kodėl reikia taip skubėti, Davidai? Ar tiek mažai laiko belieka?

Labai mažai.

Sumišusi Nina vis dar virtuvėje, žvelgia į mane  ir bando atsikratyti išgąsčio. Prieinu prie jos su kėde, kad galėtų atsisėsti, ir imu ruošti pavakarius. Esu šiek tiek susinervinusi, bet rankų darbas suteikia galimybę duoti jai paaiškinimus, lieka laiko pagalvoti.

– Ar Davidas taip pat valgys pavakarius? – pasiteirauja Nina.

Pastatau virdulį ant ugnies ir pažvelgiu į viršų. Galvoju apie tavo akis, svarstau, ar vis dar stovi kambario viduryje.

Kodėl? Tai iš tiesų yra svarbu.

Nežinau, dabar svarstau, kad ne tu mane gąsdini.

O kas?

Ar tu žinai, kas tai, Davidai?

Tai susiję su kirmėlėmis, kas kartą esame vis arčiau tikslaus momento.

Suklususi įsitempiu ant suolo.

Kodėl, kas vyksta?

Matau tave lauke, sode ir nesuprantu, kaip nulipai. Visą laiką atidžiai stebėjau laiptus. Tu prieini prie sandalų, kuriuos tenai paliko Karla, pakeli juos, prieini prie skardžio krašto ir sumeti į vandenį. Apsižvalgai ir, suradęs Karlos rankšluostį bei skraistę, taip pat sumeti į vandenį. Šalia yra mano sandalai ir akiniai, matai juos, bet tai tavęs nesudomina. Dabar, kai esi saulėje, pastebiu kelias dėmes tau ant kūno, anksčiau jų nebuvau pastebėjusi. Jos neryškios, viena dengia dešinę tavo kaktos dalį ir beveik visą burną, kitos dėmės yra ant rankos ir kojos. Tu panašus į Karlą ir manau, kad be tų dėmių būtumei iš tiesų gražus berniukas.

Kas dar?

Nusiraminu. Nes tu ruošiesi išeiti ir kai galiausiai išeini, nusiraminu. Atidarau langus, akimirkai prisėdu ant kėdės svetainėje. Tai strategiška vieta, nes iš čia matyti laukujės durys, sodas ir baseinas, o iš kitos pusės ir toliau galiu stebėti virtuvę. Nina vis dar sėdi tenai ir valgo paskutinius sausainius, regis, ji puikiai supranta, kad dabar ne metas energingai lakstyti po namą.

Kas dar?

Priimu sprendimą. Susivokiu, kad nebenoriu ilgiau čia pasilikti. Išsigelbėjimo atstumas dabar toks įtemptas, kad nemanau, jog galėčiau būti toliau nei per kelis metrus nuo savo dukters. Namas, jo apylinkės, visas kaimas man rodosi nesaugi vieta ir nenumanau, dėl ko galėčiau taip rizikuoti. Kuo puikiausiai žinau, kad anksčiau ar vėliau susikrausiu daiktus ir iškeliausiu.

Kas tau kelia nerimą?

Nenoriu praleisti dar vienos nakties tuose namuose, bet jeigu išeitume šią akimirką, tektų ilgai vairuoti tamsoje. Supratau, kad esu išsigandusi, kad geriau būtų pailsėti, o kitą dieną apsvarstyti visus dalykus daug ramiau. Bet naktis praeina siaubingai.

Kodėl?

Nes negaliu kietai įmigti. Kelis kartus prabundu. Kartais manau, kad tai todėl, jog kambarys pernelyg didelis. Kai paskutinį kartą nubundu, lauke vis dar tamsu. Lyja, bet ne tai man kelia nerimą atsimerkus. Sunerimstu dėl naktinio Ninos šviestuvo atšvaitų. Pašaukiu ją, bet ji neatsiliepia. Išlipu iš lovos, šokte iššoku. Ninos nėra nei jos, nei vonios kambaryje. Nulipu įsikibusi į turėklus, nes vis dar jaučiuosi mieguista. Nina sėdi prie stalo, jos basos kojytės kyšo iš po kėdės. Mąstau, ar tokie ir yra lunatikuojantys vaikai, ar  tu taip pat elgiesi naktimis, nes Karla pasakoja randanti tavo tuščią lovą, o tavęs net nėra namie. Bet, žinoma, ir tai dabar nėra svarbu, tiesa? 

Ne.

Žengiu kelis žingsnius virtuvės link ir kitame stalo gale pamatau sėdintį savo vyrą. Keistokas vaizdas, kaip galėjo nutikti, kad negirdėjau jo įeinančio? Neturėtų pasirodyti iki pat savaitgalio. Atsiremiu į staktą. Kažkas darosi, kažkas darosi, sakau sau, bet vis dar nepavyksta išsibudinti. Jis sėdi sunėręs rankas ant stalo, palinkęs prie Ninos ir žvelgia pro surauktą antakį. Paskui pažvelgia į mane. 

– Nina turi tau kai ką pasakyti, – praneša.

Bet Nina žvelgia į savo tėvą ir, kaip ir jis, bando sudėti rankas  ant stalo. Tyli.

– Nina... – kreipiasi mano vyras.

– Aš nesu Nina, – atsako ši.

Atsilošia kėdėje ir sukryžiuoja kojas taip, kaip niekada iki tol nebuvo dariusi.

– Pasakyk savo mamai, kodėl tu nesi Nina, – taria mano vyras.

– Tai toks eksperimentas, senjora Amanda, – atsako ir pastumia prie manęs skardinę.

Mano vyras paima tą skardinę ir pasuka ją taip, kad pamatyčiau etiketę. Tai skardinė nuo žirnelių, viena iš tos rūšies, kurios neperku ir niekada nepirkčiau. Didesnė nei mūsų, tokia daug kietesnių žirnelių rūšis. Produktas, kurio niekada nepasirinkčiau ruošdama valgį savo šeimai ir kurio Nina nebūtų galėjusi paimti iš mūsų atsargų. Ant stalo tą paryčių valandą skardinė atrodo grėsmingai. Tai juk svarbu, tiesa?

Tai labai svarbu.

Prieinu.

– Iš kur atsirado šita skardinė, Nina? – mano klausimas nuskamba griežčiau, nei būčiau to norėjusi.

O Nina atsako:

– Nežinau, su kuo dabar kalbatės, senjora Amanda.

Žvelgiu į savo vyrą.

– Su kuo mes dabar kalbamės? – klausia jis, tarsi pratęsdamas jos žaidimą.

Nina praveria burną, bet nepasigirsta jokio garso. Kelias sekundes ji sėdi plačiai ją atvėrusi, lyg šauktų ar, priešingai, lyg jai reikėtų kuo daugiau oro, kurio negalėtų įkvėpti: ta siaubinga veido išraiška, tokios niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Mano vyras palinksta virš stalo prie jos, dar arčiau. Manau, kad jis pats tuo negali patikėti. Kai Nina pagaliau užveria burną, jis akimirksniu vėl atsisėda, lyg visą tą laiką būtų susiturėjęs dėl neregimos dingsties, o dabar jos atsikratė.

– Aš Davidas, – sako Nina ir nusišypso man.

Ar tai žaidimas? Ar tu tai išsigalvoji?

Ne, Davidai. Tai sapnas, tai košmaras. Atsibundu susijaudinusi, dabar jau tikrai visiškai išsibudinu. Dabar penkta valanda ryto ir po kelių minučių kraunuosi visus tris lagaminus, su kuriais mes atvažiavome. Septintą ryto jau esu beveik viską surinkusi. Tau patinka stebėti, Davidai.

Tai būtina. Padeda prisiminti.

Taigi vis sugrįžtu prie savo baimės priežasties ir man pasirodo juokinga dingstis, dėl kurios kraunu daiktus į mašiną, o Nina vis dar miega savo kambaryje.

Bandai pabėgti.

Taip. Bet galiausiai man juk nepavyksta, tiesa?

Ne.

Kodėl, Davidai?

Būtent tai mes dabar ir mėginame nustatyti.

Pakylu į Ninos kambarį. Kambaryje likę keli daiktai, juos sumetu  į kelioninį krepšį, tuo pat metu mėginu ją pažadinti. Užplikau arbatos ir atnešu kartu su sausainukų pakuote, ji nubudusi pusryčiauja lovoje, vis dar užsimiegojusi, žiūrėdama, kaip lankstau paskutinius drabužius, surenku jos pieštukus, priglobiu knygutes. Ji tokia užsimiegojusi, kad net nesmalsauja, kur važiuojame, kodėl grįžtame anksčiau, nei buvo suplanuota. Mano mama sakydavo, kad nutiks kažkas blogo. Mama buvo tikra, kad anksčiau ar vėliau nutiks ir dabar jau aš pati galėjau visa tai išvysti taip aiškiai, galėjau justi jį judantį link mūsų kaip pulsuojančią, neatšaukiamą neišvengiamybę. Išsigelbėjimo atstumo beveik nebeliko, valas toks trumpas, kad vos begaliu judėti kambaryje, vos begaliu atsitraukti nuo Ninos link stalo paimti paskutinių daiktų.

– Kelkis, – paraginu. – Dabar pat, nagi.

Nina pakyla iš lovos.

– Apsiauk. Apsivilk šitą apsiaustą.

Paduodu jai ranką ir kartu nusileidžiame namo laiptais. Viršuje Ninos naktinį šviestuvą su besimainančiais atšvaitais paliekame įjungtą, o apačioje, virtuvėje, jau matau ryto šviesą. Viskas yra lyg sapnas, sakau pati sau, bet kol laikau Niną už rankos, jos keistai įsitempęs kūnas nelaukia manęs virtuvėje, nekalba su manimi tavo balsu, neatidaro žirnelių skardinės ant stalo.

Gerai.

Lauke palengva brėkšta. Užuot palydėjusi Niną į mašiną, paduodu jai nešti kelis daiktus, kad tik ji būtų šalia. Abi drauge grįžtame prie namo ir uždarome langines.

Švaistote laiką.

Taip, dabar tai žinau.

Kodėl?

Svarstau. Uždarinėdama langines, prisimenu Karlą, tave, pati save įtikinėju, kad esu visos tos beprotybės dalis.

Taip.

Turiu galvoje, kad jeigu aš iš tikrųjų nesileisčiau apgaunama tavo motinos baimių, nieko viso šito dabar nevyktų. Atsikelčiau pati, apsivilkčiau bikinį ir pasimėgaučiau aštuntos valandos saule.

Taip.

Tuomet ir aš esu kalta. Aš tik patvirtinu tavo motinos beprotybę. Bet taip juk nebus.

Ne?

Ne. Todėl ir privalau jai tą pasakyti.

Rengiesi pasišnekėti su Karla.

Atsiprašyti dėl vakarykščių riksmų, kad įtikinčiau ją, jog viskas gerai, kad ji turinti nusiraminti.

Tai klaida.

Jeigu to nepadarysiu, negalėsiu ramiai išvykti, mieste vis dar galvosiu apie visą tą beprotybę.

Nereikėtų kalbėtis su Karla.

Išjungiu elektros jungiklį ir uždarau laukujes namo duris.

Tai geras laikas išvykti iš kaimo, dabar geras laikas.

Palieku raktus pašto dėžutėje, kaip senjora Geser buvo prašiusi, kad tai padarytume paskutinę dieną.

Bet vis tiek trauki pasimatyti su Karla.

Ar todėl man nepavyksta?

Taip, todėl.

Išvykstame anksti ryte. Pavažiuoju kelis metrus priešinga nei kaimas kryptimi ir stabteliu prie tavo namo. Niekada nebuvau tavo namuose ir iš tiesų nesiruošiu to daryti. Todėl mano atradimas maloniai nuteikia: namuose nedega šviesa ir prisimenu, kad šiandien antradienis. Laukuose darbai prasideda anksti, o tavo motina greičiausiai jau būsianti Sotomajoro darbovietėje, vienas kilometras iki kaimo. Tai palengvėjimas ir visa tai priimu kaip ženklą, kad viską darau teisingai.

Nina sėdi galinėje sėdynėje ir tylėdama stebi, kaip nutolstame nuo tavo namo. Neatrodo susijaudinusi. Segi diržą, kojas ant kėdės sukryžiavusi kaip indėnas ir kaip visada apsikabinusi savo kurmį. Sotomajoro lauko pakraštyje stovi didžiulis namas ir atsiveria neaprėpiamai į tolį. Trūksta šaligatvių. Ganyklos plyti tarp gatvės ir namo. Toliau stovi du vidutinio dydžio angarai, dar paėjėjus – septyni sandėliai už pirmųjų ganyklų.

Palieku automobilį ant vejos šalia kitų namo galugalyje. Paprašau Ninos, kad išliptų kartu su manimi. Durys praviros ir įeiname susikibusios už rankų. Lygiai kaip man ir buvo pasakojusi Karla, namas labiau pritaikytas biuro darbui nei gyvenimui. Matau du vyrus, geriančius matę, ir vieną jauną stambią moterį, pasirašinėjančią dokumentus, tyliai skaitančią kiekvieno dokumento pavadinimą. Vienas iš vyrų linkteli, tarsi mintimis sektų moters darbą. Viskas sustoja, kai pamato mus, moteris pasiteirauja, ko pageidautume.   

– Ieškau Karlos.

– Aaa, – ir vėl mus abi nužvelgia taip, lyg pirmo karto nebūtų pakakę, – minutėlę, ji netrukus sugrįš.

– Gal matės? – vyrai kilsteli nuo stalo matę, ir aš klausiu savęs, ar kuris nors iš jų ir yra senjoras Sotomajoras.

Atsisakau ir nužingsniuojame prie kėdžių, bet tuo metu pasirodo Karla. Niekas jos apie mus neperspėja ir ji prieina tokia susikaupusi, kad net nepastebi mūsų. Vilki baltą krakmolytą palaidinę ir beveik nustembu, kad nematyti jos auksinio bikinio petnešėlių.

Turime paskubėti.

Kodėl? Kas nutiks, kai baigsis laikas?

Aš tave perspėsiu, kai bus svarbu žinoti smulkmenas.

Karla nustemba mus pamačiusi. Išsigandusi pagalvoja, kad kažkas nutiko. Akies krašteliu pažvelgia į Niną. Nuraminu, kad viskas gerai. Kad noriu atsiprašyti už vakar dieną ir kad jau išvykstu.

– Kur?

– Grįžtame, – atsakau, – grįžtame į sostinę.

Kilsteli antakį ir man sukyla gailestis ar kaltė, net nežinau.

– Tai dėl mano vyro reikalų, privalome grįžti.

– Dabar?

Jeigu būtų išvykusios neatsisveikinusios, tavo motina būtų pasijutusi siaubingai, ir nepaisant viso nepatogumo, pati save pasveikinu, kad užvažiavome pasimatyti su ja.

Bet tai nėra gera mintis.

Tačiau tai jau padaryta.

Tai nėra gerai.

Akimirksniu tavo motinos veido išraiška persimaino į apgailestavimo. Ji nori, kad pamatytume Omaro arklides. Jos apleistos, bet ribojasi su Sotomajoro žemėmis ir tenai iš čia labai lengva nukakti.

Dabar svarbiausia yra visai šalia. Kas dar vyksta? Kas vyksta aplinkui?

Tas tiesa, dar kai kas vyksta – lauke, tuo pat metu, kai tavo motina bando mus pašnekinti. Išgirstu, kaip sustoja sunkvežimis. Abu vyrai, gėrę matę, apsimauna ilgas gumines pirštines ir išeina. Lauke pasigirsta dar vienas vyriškas balsas, galbūt jis sunkvežimio vairuotojo. Karla pasako, kad pasirūpins kai kuriais popieriais ir iš karto po to nusives mus į arklides, paprašo palaukti jos lauke. Tuomet pasigirsta triukšmas. Kažkas nukrinta: kažkas iš plastiko, sunkaus, kas, nepaisant smūgio, nesudūžta. Palikę Karlą išeiname. Lauke vyrai iškelia bidonus, jie didžiuliai ir kiekvienas iš vyrų vos išlaiko po vieną kiekvienoje rankoje. Jų daug, visas sunkvežimis pristatytas bidonų.

Būtent tai ir yra.

Vienas iš bidonų paliekamas atskirai prie įėjimo į angarą.

Tai tas svarbusis momentas.

Tas svarbusis momentas?

Taip.

Kaip tai gali būti svarbusis momentas?

Kas dar?

Nina atsisėda ant vejos šalia sunkvežimio. Žvelgia į dirbančius vyrus, atrodo susižavėjusi besidarbuojančiais.

Ką būtent daro vyrai, kuo tiksliau?

Vienas stovi sunkvežimio priekaboje, jis paduoda bidonus. Likusieji du pasikeisdami juos pasiima ir nuneša vidun. Vyrai naudojasi antrosiomis šiek tiek toliau esančio angaro durimis. Tenai labai daug bidonų, vyrai vis nueina ir sugrįžta daugybę kartų. Saulė kaitri, bet pučia švelniai malonus, lengvas vėjelis. Svarstau, kad tai yra atsisveikinimas ir galbūt taip Nina su visu tuo atsisveikina. Todėl atsisėdu šalia jos ir kartu stebime vyrų judesius.

Kas dar, be viso to?

Neprisimenu ko nors daugiau, tai viskas, kas tenai vyksta.

Ne, yra dar. Aplinkui, šalia. Yra dar.

Nieko daugiau.

Išsigelbėjimo atstumas.

Sėdžiu per dešimt centimetrų nuo savo dukters, Davidai, išsigelbėjimo atstumo nėra. Privalo būti, Karla buvo per metrą nuo manęs tą vakarą, kai pabėgo eržilas ir aš beveik numiriau.

Turiu daugybę klausimų apie tą dieną.

Netinkamas momentas. Nieko nejauti? Neturi jokios nuojautos, kad gali būti susiję su kuo nors kitu?

Kuo nors kitu?

Kas dar vyksta?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.