„Kai esi detektyvų skaitytojas, kyla didelė pagunda tapti ir jų rašytoju“, – neslėpė žurnalistas Valdas Bartasevičius, mėgstantis regzti detektyvinius siužetus.
Ant knygynų prekystalių pasirodė „Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininko V.Bartasevičiaus detektyvinis romanas „Spąstuose“. Tai – romanų „Vorų šokis“ ir „Mirtis Nidoje“ tęsinys.
Su 64 metų V.Bartasevičiumi kalbėjomės ir apie tai, kas jį paskatino imtis detektyvinių romanų.
– Kodėl pradėjote rašyti detektyvus, o ne meilės romanus? Parašyti tokį romaną gal būtų lengviau?
– Drįsčiau abejoti dėl lengvumo. Priežasčių, kodėl pradėjau rašyti detektyvus, yra kelios.
Pirmiausia, aš pats labai mėgstu detektyvo žanrą. Pradėjau nuo žymaus škotų rašytojo Arthuro Conano Doyle’io detektyvų apie Šerloką Holmsą, kai dar buvau moksleivis, vėliau rijau Agathos Christie detektyvus. Apskritai su malonumu skaičiau daugumą detektyvų, kurie pasirodydavo sovietiniais laikais.
Prisimenu, baigdamas universitetą rašiau diplominį darbą ir daug laiko leisdavau bibliotekoje. Kai man tai nusibosdavo, pasidarydavau pertrauką ir pasiimdavau kokį nors detektyvą, kad galėčiau atsikvėpti. Tas pomėgis išliko iki šiol.
Antra priežastis susijusi su detektyvo sudėtingumu ir sunkumu. Detektyvus laikau pramoginiu žanru. Aišku, šiuolaikinis detektyvas gali atskleisti socialinius, politinius procesus ir jis gali būti iš tikrųjų labai sudėtingas. Detektyvinė intriga padeda atskleisti ir kokius nors psichologinius reiškinius. Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“ irgi turi detektyvinę intrigą.
Klasikinis detektyvas remiasi nusikaltimo atskleidimo intriga. Tai – savotiška dėlionė, savotiškas mįslės sprendimas.
Todėl detektyvo žanras nereikalauja ypatingo literatūrinio meistriškumo, ko reikėtų rašant romaną apie gyvenimą.
Aš nenoriu pasakyti, kad detektyvai, kurie išleidžiami, literatūriniu požiūriu yra silpnesni už gyvenimo tiesą skleidžiančius kūrinius. Dažnai rimtu veidu parašomi labai silpni kūriniai ir literatūros ten mažai.
Bet pati detektyvo ir romano, tarkime, apie savo kartos gyvenimą, užduotis – skirtinga. Imantis pastarosios tektų smarkiai dirbti ne vienus metus. Be to, norint mėginti rašyti ką nors tokio kaip Romualdas Granauskas reikia turėti išskirtinį talentą, labai pasitikėti savimi ir galų gale atsidėti tik tam darbui.
Kitu atveju pernelyg rizikinga imtis tokios užduoties. Juk tai – labai didžiulė atsakomybė, gal net ir bijau tokios atsakomybės. O detektyvui, kai jis pirmiausia – mįslės sprendimas, reikia mažiau drąsos.
Iš viso Lietuvoje labai nuvertintas rašytojo vardas. Išleidžia kas nors kokią kulinarinę knygą – ir jau rašytojas.
Mano supratimu, rašytojas nėra kiekvienas, kuris parašė ir išleido knygą. Aš savęs nedrįsčiau vadinti rašytoju. Rašytojas – tas, kuris sukūrė tikrai vertingą literatūros kūrinį. Ne kiekviena knyga, kuri išleidžiama, gali būti vadinama literatūra.
Tam yra ir kokybės kriterijus.
– Kas „Spąstuose“ nutiks ankstesnių jūsų knygų herojams?
– Išduoti negaliu. Detektyvuose – visa intriga: netikėta pabaiga, netikėtai paaiškėja, kas yra žudikas. Tik galiu pasakyti, kad trečiojoje knygoje vėl įvyksta nelauktų dalykų, viską keičiančių virsmų, nors veikia tie patys personažai. „Spąstuose“ ir toliau pagrindinis herojus – žurnalistas Tadas Dirvonis.
Šį romaną, net neskaičius ankstesniųjų, nebus sudėtinga suprasti, nes istorija – nauja, tik su tais pačiais personažais.
Be to, yra šiek tiek priminimų apie tai, kas vyko anksčiau.
Toks ir buvo sumanymas. Jau kai ėmiausi rašyti pirmąjį romaną „Vorų šokis“, turėjau omenyje, kad tai bus detektyvų ciklas. Ėmiausi šio žanro iš dalies ir dėl to, kad Lietuvoje mažai rašančiųjų detektyvus, stokojame detektyvų ciklų, iš viso nėra detektyvo tradicijų.
– Iš kur ėmėte šio detektyvo medžiagą? Iš žurnalistinio darbo?
– Esu šios profesijos atstovas, tai, matyt, ir traukė rašyti detektyvus, bet ne dokumentinius, o beletristinius, kuriuose egzistuoja takoskyra tarp išmonės ir dokumentikos. Norėjau rašyti ne remdamasis faktais, kaip straipsnius laikraščiui, o pasitelkęs fantaziją, kai viskas išgalvota.
Fantazija visada remiasi, mano nuomone, tikrove.
Tikrovės faktai įsismelkia į mūsų sąmonę ir paskui literatūrinėje kūryboje jiems suteikiame kiek kitokių spalvų, jas sutirštiname. Bet šis mano detektyvinių romanų ciklas nėra dokumentinis.
– Kodėl ankstesnius savo romanus pasirašėte tikrajai pavardei artimu slapyvardžiu Bartas, o naujausią – „Spąstuose“ – tikrąja pavarde?
– Kai pasirodė pirmieji mano detektyvai, dirbau su prezidento Valdo Adamkaus atsiminimais.
Norėjau, kad mano detektyvai būtų atsieti nuo mano dokumentinių knygų. Meilė detektyvui – kita mano veiklos sfera, kurios nenorėjau painioti su žurnalistika.
Beveik 30 metų dirbu „Lietuvos ryto“ dienraštyje. Žurnalistika ir atsiminimų knygos – viena mano veiklos kryptis, kur pasirašau savo pavarde. O detektyvas – savotiškas laisvalaikis.
Nors nedirbau kriminalų skyriuje, vis tiek teko nemažai susidurti su nusikalstamo pasaulio įvykiais ir tokiais baisiais, pavyzdžiui, kaip Kiesų nužudymas, kurie veikdavo politinį gyvenimą.
Kai dirbi žurnalistu, jauti aštriau nei kitų profesijų atstovai. Todėl suprantama, kad nemažai pasaulio žurnalistų rašo detektyvus. Detektyvas ir žurnalistika – nemažai bendra turinčios veiklos sritys.
Taip, ant trečiosios knygos bus nurodyta mano tikroji pavardė. Kodėl? Gyvenimas mane išmokė, kad egzistuoja rinkos dėsniai.
– Ar nebaisu, kad jūsų detektyvai pasens? Po 10–20 metų juose vaizduojamas 1994–2000 metų laikotarpis bus pamirštas.
– Taip ir atsitinka. Bet detektyvas – intriga, jo esmė – intrigos rutuliojimas. Laikotarpis, kuriame vyksta veiksmas, – kaip ženklas, kuris sustiprina tikroviškumo jausmą. Tikiu, kad detektyvuose praeities laiko atributai bent daliai skaitytojų yra net savotiškai patrauklūs – romane atsiranda retro dvasia.
– Norite pasakyti, kad meistriškas intrigos rutuliojimas detektyvui neleidžia pasenti?
– Taip. Yra klasikų, kurie įveikia laiko eroziją.
Tarkime, detektyviniai JAV rašytojo Edgaro Allano Poe apsakymai skaitomi iki šiol, o Williamo Collinso „Mėnulio akmuo“ dažnai laikomas pirmu ir geriausiu anglų detektyviniu romanu, net įtrauktas į amerikiečių sudarytą 1000 romanų, kuriuos per gyvenimą būtina perskaityti, sąrašą.
– Jūsų pomėgis – džiazas. Juk ir detektyvas turi nemažai bendra su džiazu.
– Kai pradedi detektyvą, bendrą jo schemą galvoje jau turi. Tačiau rašant personažai kuria tam tikras situacijas, kurių iš anksto nesi apgalvojęs ir numatęs. Galima sakyti, personažai džiazuoja.
Tada ir pats įsiveli į nuotykį, į paslapties atskleidimą.
Rašo ir detektyvus, ir atsiminimus
Valdo Barto slapyvardžiu V.Bartasevičius išleido šiuos detektyvinius romanus: „Vorų šokis“ (2006 m.), „Mirtis Nidoje“ (2008 m.), „Mirtina meilė“ (2014 m.). Romano „Spąstuose“ (2019 m.) viršelyje atskleista tikroji autoriaus pavardė.
V.Bartasevičius taip pat yra šių atsiminimų knygų bendraautoris: V.Adamkaus „Likimo vardas – Lietuva“ (1997 m., išleido „Santara“), V.Adamkaus „Be nutylėjimų“ (2007 m.), V.Adamkaus „Paskutinė kadencija“ (2011 m.), V.Adamkaus „Pareigos, kurios nesibaigia“ (2015 m.), „Vilties kelias. A. ir J.Kazickai apie savo gyvenimą“ (2002 m.), A.Valionio „Politikos sūpuoklės. Diplomatijos arena ir užkulisiai“ (2018 m.). Visas šias V.Bartasevičiaus knygas išleido „Tyto alba“.
