– Jonava – Jūsų vaikystės miestas. Ar tikslu būtų šį miestelį vadinti neišsenkamu Jūsų kūrybos šaltiniu, vieta, kur išmoktos pamatinės etinės tiesos, lydinčios Jus visą sąmoningą gyvenimą? Jonava – Jūsų mažasis pasaulio centras, nuo kurio neįmanoma nutolti?
– Jūsų Jonavos apibūdinimui aš visiškai pritariu. Jonava buvo šiltas ir saugus lizdas keturioms tautybėms – žydams, lietuviams, rusams ir net lenkams. Tai buvo nepamirštamas įvairių tautų taikaus sugyvenimo pavyzdys.
Šis miestelis buvo mano kūrybos neišsenkamas šaltinis, iš kurio aš išmokau etinės tiesos pagrindus. Ši etinė tiesa lydėjo mane visą gyvenimą. Tai – mano vaikystės pasaulio centras.
– Senoji žydų filosofinė ir religinė dialogo kultūra – Jūsų moralinis pamatas, reiškiantis nuolatinį kreipinį į pasaulį. Ar pagrįstai sakyčiau, kad Jums svarbi ir draugystė su asmeniškai simpatiškai, ir su empatiškai patiriamais kitokiais, nei Jūs, žmonėmis? Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį žmogiškumą – kaip charakterių įvairovės išlikimą ar kaip tolygų ir net savanorišką žmonių niveliavimąsi?
– Drįsčiau teigti, kad senoji žydų filosofinė ir religinė dialogo kultūra – moralinis mano nuolatinio mėginimo kreiptis į pasaulį pamatas. Šiuolaikinį žmogiškumą apibūdinčiau kaip charakterių įvairovės išlikimą. Be abejo, rašančiam žmogui labai svarbi draugystė su kitokiais žmonėmis, ką jau kalbėti apie rašytojo bendraminčius.
Taip, Jūs teisus. Man, kaip rašytojui, svarbi draugystė ir su tais, kurie man yra simpatiški, ir su tais, kurie man yra antipatiški.
Modernią žmoniją aš vertinu kaip charakterių įvairovę, o ne kaip besitęsiantį ar net savanorišką žmogaus mėginimo supanašėti su žmogumi procesą.
– XX amžiaus Rytų Europos kinas – išskirtinis meno istorijos reiškinys, prie kurio prisidėjote. Žmogus kine ir gyvenime – tik vaidmenų atlikėjas ar kai kas daugiau? Kas lieka, atmetus asmens vaidmenis, – asocialus gyvūnas ar giluminė savastis, kuri ir nulemia gyvenimą ir gerą kino kūrinį?
– Lietuviškam kinui aš atidaviau kelias dešimtis scenarijų, kelis dešimtmečius darbo, o Lietuvos kino studijoje dirbau vienuoliką metų redaktoriumi ir scenaristu.
Į Jūsų klausimą „Žmogus kine ir gyvenime – tik vaidmens atlikėjas ar kažkas daugiau?“ atsakysiu taip. Žinoma, kad kažkas daugiau. Net jei atskirtume vaidmens atlikėjo pusę ir liktų asocialus gyvulys, bet dažniausiai – giluminė savastis. Ji ir nulemia kūrinio gyvybingumą ir kokybę.
– Literatūra Jums yra ir žmonių susikalbėjimo būdas. Romano rašymas – laikinumo forma ar visgi galimybė prabilti amžinybės link? O gal toks palyginimas – pernelyg ambicingas?
– Gera, rimta literatūra yra, be jokios abejonės, unikalus ir nepakeičiamas bendrabūvio ir savitarpio supratimo būdas.
Klasikų veikalai, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus ar Gabrieliaus Garsijos Markeso, yra sukurti ne vienai ir ne kelioms dienoms, tai – kūriniai, kurie kreipsis į skaitytoją dar daugelį šimtmečių. Ir nemanau, kad toks teiginys yra pernelyg ambicingas.
– Kas žmogui ir menininkui yra atmintis – pusiau sąmoninga (savi)apgaulė ar vienintelė praeities suvokimo ir interpretacijos forma, kurią rašytojas naudoja laikinume fiksuodamas amžinuosius dėsnius? Gal literatūra leidžia jos autoriui tiesiog atsiversti laike nutolusias savo knygas ir taip patvirtinti anksčiau suprastą tiesą bei išvengti nukrypimų nuo jos?
– Ir eiliniam žmogui, ir kūrybos žmogui atmintis nėra saviapgaulė, o vienintelis būdas suvokti praeitį. Rašytojas naudojasi šiuo būdu tam, kad galėtų užfiksuoti amžinus gyvenimo dėsnius.
Taip, literatūra suteikia autoriui tokią galimybę – atsiversti jau parašytas knygas ir patikrinti, ar jose išsakytos mintys ir tiesos atlaikė laiko išbandymą. Taip besitikrindamas, autorius gali išvengti melo.
– Ar yra šiame pasaulyje aukštesnė tikrovė už žodį? Ar pavadintumėte save žmogumi, kuris visą kelią bandė žodžiais prikelti tą pasaulį, apie kurį XX amžiaus viduryje žydai buvo priversti tylėti? Ar tikrai mūsų gyvybė yra žodis? Gyvenimas – tai mus supančio pasaulio egzegezė? Išmintis – tyla ar kalba?
– Man regis, kad šiame pasaulyje nieko auštesnio už žodį nėra. Negalėčiau savęs pavadinti žmogumi, kuris visa laiką mėgina žodžiais išaukštintį tą pasaulį, apie kurį didelę dvidešimtojo amžiaus dalį žydai buvo priversti tylėti. Aš nesutinku su tais, kurie sako, kad žydai tylėjo. Jie netylėjo nei Aušvice, nei getuose. Beje, Vilniaus gete veikė teatras, kurio visi dalyviai buvo nužudyti.
Taip, žodis – tai gyvenimas.
Išmintis – tai ir tyla, ir kalba.
