Simajudas Gagarinas jau trisdešimt sykių bandė pakilti viršum skurdo ribos, ir visi bandymai buvo nesėkmingi.
– Tai dėl to, kad pats skurdas vis kyla, – spjaudėsi. – Doram žmogui visur kliūtys.
Bet aplinkui regėjo tokių, kurie pakildavo iki minimumo ar dar aukščiau. Ir net iš pirmo karto!
– Tau nesiseka todėl, kad tu bandai pakilti iš purvo, – purve stovėdami viens per kitą aiškino svainis Pragarinas, žentas Pusprotis, pati Šiūrinskienė, sugyventinė Tereškova ir motina Terekšlė. – Sunku atsispirt.
– Tris dešimtmečius galo sudurt su galu negaliu, – dūsavo Gagarinas. – Ar tai gyvenimas?
– Gyvenime taip nebūtų, – purtė galvas giminės. – Tai gamtos reiškinys.
– Kad ją kur žalieji nujotų, tą gamtą ...
– O jei pabandytum pradžias sudurti? – pamąstė Pusprotis. – Gal tuomet ir kilti pradėtum.
– Ot nepagalvojau!
– O galą ir taip visi gausim.
– A veltui?
– Išlaikytiniams gali net primokėt.
– Tai aš palauksiu, kol galą gausiu, – apsisprendė Gagarinas. – O tada jau, turėdamas tų aurių, gal ir kokią padėvėtą pradžią sau rasiu...
Senis Molynauskas skundėsi:
– Mano sūnui Skirmontui tik trisdešimt, o jis jau trečioj pensijų pakopoj. Pralenkė tėvą gudruolis!
– Tu niekad nebuvai gabus, – guodė kaimynas Vosyliauskas.
– Kažin, kiek anų yr, tų velnio pakopų?
– Dvylika tai jau bus.
– Dvylikos aš tikrai nebaigsiu, – apsiverkė Molynauskas. – Aš jau po septynių stosiu prie karvių.
Parpuolęs ant kelių, kėlė rankas.
– Negana, kad visą gyvenimą vargai... Tai dar pensijon išėjęs turi aukštyn keberiotis.
– Užtat niekas ir nenori išeit, – sakė Vosyliauskas. – Prisimenu, kaip aš spyriojaus, net pensijų skaičiuoklę sulaužiau... Boba už rankos atvilko į Sodrą. O kas iš to? Vis tiek nebesuskaičiuosiu, kiek bus prie bulvės sviestą pridėjus.
– Gal sviestą suskliaus ir pakels kur toliau nuo mūsų?
– O gal net ir atims! Minus sviestas... Su neigiamais valgiais reiks dirbt.
– Oi sūūnku...
– Paskutinėj pakopoj visi proto netenka. Tada bus lengviau.
Šiedu – broliai, bet kokie nepanašūs! Petryla – senjoras, o Perdyla – pensininkas. Petryla tipena smulkiai, žvaliai pirsčiodamas, o Perdyla slenka, skleisdamas liūdną, blerbiantį garsą. Petryla aktyviai dalyvauja sąnarių klubo veikloj ir nuolat renkamas į tarybą, o Perdyla kartais užeina tik smuklėn ir prageria pensiją.
– Gyvenimas gerėja! – skelbia Petryla.
– Viskas blogyn, – niurzgia Perdyla.
Petryla įtaria, kad broliui negerai su galva, ir skiria jam užduotį.
– Pasakyk man, už ką tu balsuosi, ir aš pasakysiu, kokioj tu pensijų pakopoj.
Perdyla atsako:
– Aš balsuosiu už tą, kurio visą gyvenimą ilgėjaus, su kuriuo norėsiu šokti lietuje ir kartu susilaukti vaikų.
Petryla supranta, kad brolis bus nuo Sodros lubų nukritęs, ir išrašo jam savanorišką siuntimą į kariuomenę.
Kai rusai ima karą žaisti, bombas mėtyt, Petryla vikriai atmuša jas galva ir net nukreipia į pačių rusų vartus. Perdyla gi vengia karo kaip įmanydamas ir kas beužpultų – rusai, lietuviai, liaudies gynėjai ar puolėjai – slepiasi po lova.
– Mūsiškiai laimėjo! – skelbia Petryla. – Pasauliui taika!
Perdyla išlenda visas gražiai nupartizanėjęs, sklidinas vilties.
– Ėgi jūsiškiai ne mūs...
Čia jį ir pakerta atsitiktinė mūsiškių snaiperio kulka.
Liūdna, kai šitaip... Taikos metu...
Bet antraip taigi anas dar kažin kiek būtų niurzgęs ir aiškinęs, kad viskas blogyn.
Rinkėjai susitinka su veikėjais
– Ar tiesa, kad jūs išmaišėt visą pasaulį?
– Tikrai ne aš. Pasaulio nevalia maišyti. Nuo to jis tik prastėja.
– Bet kai šitoks didelis gyvenimo tempas...
– Aš dar prisimenu laikus, kai gyvenimas niekur nėjo, saulė į Baltijos jūrą tekėjo, o per Lietuvą slinko ledynai. Balti kaip gulbės, didumo sulig devynaukščiais... Sėdžiu ant ledo, slenku Europon. Greitis nedidelis, užtat kiek pamatai...
– Kaip atgal grįždavot?
– Ledynai slinko į abi puses.
– Jūs dažnai slankiodavot?
– Dažnokai. Bet kasdien tikrai nelakstydavom. Nebuvo tokios mados.
– O paskui?
– Prasidėjo atšilimas... Baigėsi mūsų laikai.
– Jūs patys apsišiltinot būstą?
– Taip. Mūsų langai su dvigubu purvo sluoksniu.
– Pro tokius nieko nematyti.
– O ką ten pamatysi? Pirmus metus tai žiūrėjom...
– Turbūt viens į kitą vis žiūrit, pasmurtaujat?
– Bandėm... Bet nusibodo.
– Galima pozas keist...
– Viską išbandėm. Aš aukštielnikas ant grindų, žmona iš viršaus su kapokle. Ir atbulai... Vis tiek viskas virsta kasdienybe.
– Jūs negalvojat apie ateitį?
– Negalvojam.
– Apie vaikus?
– Irgi ne.
– Bent apie save pagalvotumėt!
– Kad laiko nier...
– Tai ką jūs veikiat?
– Mes nieko neveikiam.
– Tada turėtų likti laiko...
– O jūs pabandykite nieko neveikti! Metus, kitus... Taip nusigaluoji, kad paskui jau ničnieko nebesinori.
– Čia stovėti draudžiama!
– Tai kad mūsų kaime nebeina gyvenimas. Kaip sustojo prieš trisdešimt metų – nė krust.
– Nebandėt išjudinti?
– Aišku, bandėm. Dirbom – nepadėjo. Gėrėm – irgi ne.
– Jūs nuolat galvojat apie blogus dalykus ir šitaip juos pritraukiat.
– Net labai pritraukiam! O va kai apie gerus dalykus galvojam – niekaip...
– Geri dalykai sunkesni.
– Taigi! Dvarai, visureigiai... Tai jau ne mūsų jėgoms.
Rinkiminė erotika
Pamatęs rinkėją švilpiu ir šneku visokias nešvankybes:
– Rytoj gyvensi geriau nei šiandien!
Padorus rinkėjas turėtų įsižeist – visi jam sako tą patį. Bet kur šiandien rasi padorų? Visi jie trokšta to paties.
Ypač lengva rinkėją suvilioti kalbant apie fizinius duomenis.
– Oi koks tavo būstas!
– Mažokas, – koketuoja rinkėjas.
– Padidinsim!
Tas leipsta net...
O aš apsimetu, kad mane labai jaudina rinkėjo slapčiausios vietelės – alga, pašalpa, pensija. Nuolat apie tai kalbu. Rinkėjas rausta ir linksta artyn.
Šitaip prisijaukinęs prašau, kad ir užpakalį parodytų.
– Na, ką jūs...
– Apačios man gražu! Apačias paremsiu!
Sužadintas rinkėjas visai nebesivaldo – žengia priekin ir balsuoja už geriausią.
Prie urnų
– Ką matai?
– Viskas eina į gera.
– Kada pas mus ateis?
– Pagal grafiką.
– Ar viskas į gera eina kasdien?
– Aišku, kasdien. Bet paskui atgal grįžta.
– Aną sykį viskas nuėjo velniop...
– Gal ir dabar taip nueis?
– Tada nepavėluosim.
– Gerėja gerėja... Gerėja matj! Gal vienąsyk išsiaiškinsit, kas tokius pramanus skleidžia?
– Dabar valia šnekėt, ką nori.
– Bet ne šitaip! Tai grėsmė Lietuvos valstybingumui.
– O jeigu iš tiesų gerėja?
– Tuo labiau reikia slėpti. Ką veikėjai veiks, kai pagerės? Gatvėn išmesi – tuoj mitingai, streikai...
– Tai už ką man balsuoti, kad nebegerėtų? Už puidoką ar už puteikį?
– Gal tai vienas asmuo?
– O jei du viename?
– Einam šalin, kol nesprogo.
