– Šiandien kaip niekad žemė džiaugsminga...
– Jaučiu, jau man pensija kyla, – sustena Didžiulis.
– Oho! – pavydim. – Galėsi pas panas braukt...
Bet kai sueinam po trijų dienų, kai Didžiulis išsitraukia subliūškusią pensiją, suprantam: tai tik rinkimų karštligės sukeltos haliucinacijos.
– Ilgiau reik palaukti, – guodžia Mažiulis. – Čia toks dalykas...
Mes suprantam. Bet štai jau ir triskart po tris... Tai kas yr, kad negerėja?
– Gal Prezidentą paslėpė, nukišo kur į rūmus? – nuogąstauja Didžiulis.
– O gal jis dabar vilniečiams gerina, – mąsto Mažiulis. – Paskui toliau eis.
– Vilniečiams... – spjaudosi Didžiulis. – Žadėjo gi žmonėms tarnaut.
– Vilniečiai gal irgi žmonės?
– Vilniečiai, valstiečiai – kitos rūšys. Ne kanopiniai.
– Ilgainiui ir mes vilniečiais pavirsim, daugiau uždirbsim.
– Bet kiek šimtmečių prabėgs, kol tiek išsivystysim!
– Laiko turim...
Pūkšteli vėjelis ir prasklaido senatvę.
Vakarop mintys lenda į paslėptas vietas.
– Ar tiesa, kad Prezidentą mums atneša gandras? – smalsauja Didžiulis.
– Tuom tiki valstiečiai, – išaiškina Mažiulis. – Bet iš tiesų prezidentai gimsta įprastu būdu: natūraliai santykiaujant verslininkams ir politikams.
– Tie santykiai draudžiami!
– Viešai – draudžiami. Nevalia erzint rinkėjų, kurių niekas nemyli.
– O kai kas sako: Prezidentą renka žmonės...
– Bet kiaušinius tai deda politikai.
Žmonės renkasi iš jau išsiritusių kandidatų.
– Tai gal ir paprastas rinkėjas gali padėti kiaušinį? Juk veikėjai lipa rinkėjams ant galvų, lenda į kišenes... Tai natūralūs santykiai.
– Bet rūšys – skirtingos. O tokioms kryžminantis niekad niekas negimsta.
– Še tau... O jie dar paisto, kad gyvenimas toli pažengęs...
– Toli nuo mūsų.
– Valkata! – grūmoja Didžiulis. – Jei sugrįžtų – artyn neleisčiau, šunis paleisčiau.
Atrodo labai rūstus. Tokie kada nors tikrai gyvens kaip švedai.
Aišku, bus papildomų sąlygų: reiks gyventi Švedijoj, šnekėti švediškai ir t.t...
Po trylikos dienų atbėga nusigandęs Didžiulis.
– Sako, ties Babtais jau pagerėjo! Taip pat vienam kaime už Kelmės...
– Dėl ko taip kreivai? – gūžiamės.
– Manding, gerėja tik ten, kur žmonės teisingai balsavo, – išaiškina Mažiulis. – O kas kryžių dėjo – pašvilpkit.
– Netikiu, – purto galvą Didžiulis. – Valdovai plačiau žiūri.
– Todėl tavęs ir nemato.
– Jei Prezidentą pagautume... – pasvajoja Gražulis. – Uždarytume į narvelį – ir te mums čiulba, gieda giesmelę apie rūpesnius, vargelius...
– Mulki! – subara Mažiulis. – Aitvarą pagavę, senoliai neleisdavo anam laidyt gerklę. Ir kiek turtų prinešdavęs!..
– Kažin, ar Jokselencija norės tau nešiot.
– O ką veiks, jei tris paras lesti neduosiu, lazda mojuosiu.
Dabar jau visi regim aušrą.
– Tik va kad rimtesni paukščiai vis po tolimus kraštus skraido, – atsidūsta Mažiulis. – O pas mus nebent koks nevala kurmuranas užlekia nusišikt...
– Vadinas, čia gera vieta, – supranta Gražulis.
– Gal patys turim stengtis skraidančius priviliot? Ryškiau rengtis, kvapus skleist...
– O gal tie skraiduoliai apyžlibiai? – pykteli Didžiulis. – Ko gi mums trūksta?
Nužvelgiam kits kitą. Nosys melsvos, veidai įraudę, kai kas net ir kvapą paskleidęs...
Žiūrint iš kosmoso – tikrai kaip žiedai tarp žiedų.
Po trisdešimties dienų Mažiulis paskelbė tai, kas sukrėtė visą kaimą:
– Jei patys nedirbsim – nieko ir nebus.
Tris paras tuomet gėrėm. O ketvirtą Didžiulis tarė:
– Aš esu dirbęs. Vis tiek nieko nebuvo.
Mums lyg pensijų pakopa nuo širdies nusirito. Lengviau atsikvėpėm.
Bet anas kad ims vaitoti:
– Ojojoj... Sūūnku...
– Vieną dieną galima padirbti, – raminom. – Jaunas ko nepridirbi... Gal girtas buvai?
Didžiulis išraudo ir leptelėjo tai, kas padorioj kompanijoj nutylima:
– Aš trisdešimt metų dirbau.
Atšokom net!.. Droviai klausinėjom intymių smulkmenų:
– Ar darbas tave spaudžia, ar tu ant viršaus?.. Ar čiumpi visokį darbą?.. O kaip su mažais darbeliais?
– Aš nekaltas! – gynės anas. – Tėvelis viską pradirbo... Senelis buvo prisidirbęs... Tai mūsų giminės tradicija.
Kilo ginčas: ar sunkiai dirbti ir nieko neuždirbt – tradicinė orientacija ar iškrypimas?
– Jei reikia dirbt pasilenkus – iškrypimas, – tvirtino Mažiulis.
– Mūsiškiai per amžius taip dirbo, – aiškino Didžiulis. – Vadinas, tradicinė.
Neapsikentęs pakilo Gražulis ir apšvietė likimą.
– Jei dirbi, vargsti uždaroj patalpoj, tai viskas gerai, – sakė jis. – Niekas neturi teisės vargą iš tavęs atimt. Bet visai kitas reikalas, jei tu pradedi lįst į aikštes ir demonstruot vargą vargo nemačiusiems, o gal net aštuoniolikto plenarinio posėdžio dar nesulaukusiems... Tada jau iškrypėlis.
– Koks tatai iškrypimas? – klausėm.
– Bėdofilija.
Ilgam užsisvajojom, prisiminę, kad ir patys mėgstam pabėdavot, ir net kitų bėdom sugebam pasidžiaugt...
Tekant saulei Didžiulis supaistė štai ką:
– Jei darbas teikia džiaugsmą, tai galima dirbti, net jei nieko neuždirbi.
Ėmėm svarstyti, koks tai galėtų būti darbas.
– Gal eigulio, – spėjo Mažiulis. – Drybsai ant samanų, tykai grybautojų...
Gulimieji darbai visiems atrodė patrauklūs.
– Eigulys, manding, ne varguolis, – pamąstė Gražulis. – Tai aukštesnė rūšis.
– Vargėjus!..
– Tokiam gal nė grybautojų nereik?
– Aišku, ne. Jis gali su šernu... Ar su kitu eiguliu.
Nuščiuvę audėm vaizdus apie gražų gyvenimą.
Vėliau mintys nukrypsta į dar aukštesnes sritis.
– Jei vaikus paskiepyt nuo korupcijos... – mąsto Mažiulis. – Kaip pagražėtų gyvenimas! Užaugęs ir šilton vieton atsisėdęs, kyšio nebeimtum.
– Neįsivaizduoju, kas galėtų sutrukdyti, – vypteli Didžiulis.
– Gal paėmęs vemti pradėtum?
– Tai vemdamas imčiau.
– O jei sąmonės netektum?
– Aš ir be sąmonės paimčiau.
Su didele pagarba žvelgiam į tą vyrą.
– Bet kaip gali būti toks tikras? – klausia Mažiulis. – Juk niekad nesi ėmęs.
– Aš ir nuo stogo nesu kritęs, – atsako Didžiulis. – Bet žinau, kad nukrisčiau.
Yra dalykų, kurių nereikia mokytis – tai bočių patirtis ainių kauluosna įrašyta.
– Kas yra tolerancija? – domisi Didžiulis.
– Tu durnas, a ne? – klausia Mažiulis. – Bet niekas durnium nevadina.
– Mus kitaip pravardžiuoja: gerbiami rinkėjai, mieli senjorai, paprasti žmonės...
– Va! Tai ir yra tolerancija.
– Geras dalykas!
– Tik durnių labai pridaugėjo.
– Vadinas, ir tarp mūsiškių auga konkurencija, – džiūgauja Didžiulis. – Tai reiškia, kad nesustosim ties tuom, kas jau pasiekta. Toliau durnėsim!
– Bet kam to reik?
– Kvailys puošia Lietuvą.
Susižvelgiam... Toks rezultatas visiems atrodo teisingas.
– Tai aš ir toliau už minimumą plūksiuos, – prisiekia Didžiulis.
– Prailginto veikimo kvailys ypač vertingas, – linkteli Mažiulis.
Mums tiek džiaugsmo!
