Vienuolika metų trukusį kovų ir teismų maratoną laimėjusią Izraelio nacionalinę biblioteką praėjusią savaitę pasiekė paskutinis ryšulys rankraščių, laiškų, piešinių ir dienoraščių, kurie kadaise turėjo būti sudeginti, bet sulaukė dar baisesnio likimo.
„Pabudusi vieną rytą iš neramaus miego mano kūryba pasijuto paversta baisingu vabalu“, – gal ir taip tiek savo kūrinių pomirtinius klystkelius, tiek Izraelio nacionalinės bibliotekos siekį juos surinkti, sutvarkyti ir paskelbti internete apibūdintų pats jų autorius, įprastą gyvenimišką tvarką, panašu, ne itin mėgęs žydų kilmės čekų rašytojas F.Kafka.
Kai mąstau apie F.Kafką, tituluojamą vienu didžiausių XX a. rašytojų, nustembu, koks vienu aspektu jis panašus ir sykiu nepanašus į XXI a. žmogų. F.Kafka nemėgo, prisibijojo, vengė pabaigos. Jis nesugebėjo pabaigti kelių garsiausių savo kūrinių.
Dienoraščiuose lyg vabalo kojytės juda tarsi ne laiku ir ne vietoje nutrūkstančios mintys, savotiški feisbuko įrašai. Jis net vesti mylimos moters nepabaigė.
Tik tiek, kad F.Kafkos atveju tai buvo susiję su didžiuliu nepasitikėjimu savo jėgomis ir talentu, o mūsų laikų žmogus išbaigtumo, galutinio taško, net minties apie mirtį vengia dėl pasitikėjimo savo jėgomis ir talentu.
Šiuo požiūriu vargu ar verta stebėtis, kad F.Kafka „nespėjo“ sudeginti savo rankraščių, kuriais visą gyvenimą abejojo, laikė netobulais, nebaigtais.
Užuot tai atlikęs pats, tuberkuliozės iškankintas kūrėjas tai padaryti po jo mirties nurodė savo bičiuliui, kitam žydų kilmės rašytojui M.Brodui.
Gali būti, jog tą akimirką abu rašytojai nutuokė, kad taip neatsitiks, tik M.Brodas tai nutuokė geriau. Taip po F.Kafkos mirties 1924-aisiais ir neatsitiko. M.Brodas priglobė F.Kafkos archyvą ir visomis išgalėmis saugojo jį nuo ugnies.
Kai po 15 metų Čekiją užėmė naciai, M.Brodas, susidėjęs F.Kafkos popierius į lagaminą, pabėgo į Izraelį ir vėliau daugumą kolegos kūrinių paskelbė.
1968 m. mirė ir pats M.Brodas. Testamentu visą archyvą jis paliko savo sekretorei E.Hoffe ir nurodė archyvą perduoti Izraelio nacionalinei bibliotekai. Tačiau neatsitiko ir taip.
E.Hoffe, užuodusi gardų kąsnį, dalį F.Kafkos rankraščių paslėpė namuose Tel Avive, likusius užrakino Izraelio ir Šveicarijos bankų saugyklose.
Negana to, 1988 m. ji sugebėjo parduoti F.Kafkos „Proceso“ rankraštį už 2 mln. dolerių.
Po E.Hoffe mirties 2007 m. nešvarius darbus pratęsė jos dukterys, kurios atsisakė geruoju įvykdyti M.Brodo paskutinį norą, tad Izraelio nacionalinė biblioteka 2008-aisiais kreipėsi į teismą.
Izraelio aukščiausiasis teismas galiausiai nurodė visus rankraščius atiduoti bibliotekai.
Netrukus buvo atrakintos Izraelio banko saugyklos, kuriose buvo laikoma dalis F.Kafkos dokumentų, ir apieškotas E.Hoffe butas, kuriame atrasta daug rankraščių, dalis jų buvo sudraskyti ir apšlapinti kačių.
2013-aisiais Vokietijos literatūros archyve, įsikūrusiame nedideliame Marbacho mieste, visai netikėtai buvo aptikta dar viena dalis F.Kafkos sąsiuvinių, kurių nebuvo paskelbęs M.Brodas. Vokietijos policija konfiskavo juos ir po teismo šių metų sausį atidavė Izraelio nacionalinei bibliotekai.
Paskutiniai atsivėrė Šveicarijos banko UBS saugyklų vartai Ciuriche. Juos privertė atidaryti tik šių metų gegužę įvykęs Šveicarijos teismas. Tad praėjusią savaitę Izraelio nacionalinę biblioteką pasiekė paskutiniai M.Brodo išsaugoto F.Kafkos archyvo egzemplioriai.
Dabar, kai visas nesudegęs ir nedingęs F.Kafkos archyvas guli Izraelio bibliotekoje, galime tik įsivaizduoti, ką apie tai pasakytų pats F.Kafka.
Gal jis prabiltų beveik kaip geriausio draugo išduotas Cezaris: „Ir tu, Brodai!“ Paskutinės jo valios neįvykdęs M.Brodas galėtų atsakyti taip pat: „Ir tu, Kafka!“
Šiaip ar taip, keli F.Kafkos kūriniai ilgainiui visiškai nustelbė visus produktyviojo ir anuomet populiaraus M.Brodo kūrinius.
