Juozas Erlickas. Ar tiesa, kad pakilimas baigsis nusileidus į pakalnę?

Mokslo darbai

V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Aug 18, 2019, 9:35 AM

Kai žiūrim filmą apie laukinius žvėris, gėrimės nuostabiais kadrais – retai susimąstom, kiek reikėjo laiko ir pastangų tai nufilmuoti...

Svilinamas saulės, plakamas žuvėdrų, iki juostos sulindęs į smėlį pro binoklį stebiu rizikos zoną.

– Juozai! – rėkauja žmona. – Kur tu?

– Ša! – tildau. – Išbaidysi.

Gerai, jei išbaidytosios ners į jūrą. Bet sykį vijosi mane iki pat sanatorijos...

– Paduok, brangioji, su stipresniais lęšiais...

Žmona rausias krepšy, niurzgia:

– Ar tu plikų bobų nematęs!

– Aš ir Landsbergį matęs, – atsakau.

Bet jei sutikčiau, tai vėl žiūrėčiau. Bene išvydęs retą egzempliorių, turiu užsimerkt?

Plikoji lietuvė – irgi retas paukštis. Lauke nedažnai sutiksi. Gamtos daktaras Saulemonas skundėsi, kad ir plaukdamas aplink pasaulį nedaug jų regėjęs.

Žmonai nepatinka mano stebėjimai. Bet kai žiūriu į debesis – vėl negerai.

Priekaištų sulaukiu ir į teležvaigždes spoksodamas. Ir net – į ją pačią.

– Ko vėpsai?

Tai kur man žiūrėti? Gal niekur nebegalima?

O man viskas įdomu! Aš noriu sužinoti, kodėl moterys traukia vyrus. Juos reiktų palikti ten, kur yra. Kas prie butelio – savaime užsives. O kas prie kompiuterio – tai jau prarastoji karta.

Ir bene turėčiau lygiuotis į tuos, kuriems niekas neįdomu?

– Aš ir Seime sėdėjęs, ir saunoj... Visur tas pats, – paisto palatos kaimynas.

– Tu ant keptuvės atsisėsk, – pasiūliau.

Daktaras Saulemonas pasakojo: kai su prociesorium Bumblauckiu dviese plaukę aplink Žemę, visąlaik žiūrėję į kits kitą, ir nėmaž nenusibodę.

Mat jie įdomūs! O aš?

– Ką jūs dabar galvojate? – sykį paklausiau savęs.

– Ką čia sugalvosi, – numojau ranka.

Ir taip nyku tapo.

Kai vėl nueisiu pas daktarą, tai paklausiu: ar įdomiu žmogumi gimstama, ar galima to išmokt? Ir kodėl, kai aš elgiuos, mano galva, įdomiai, kiti mane puspročiu vadina?

Tebūnie aš neįdomus. Bet kur lygybė? Yra susitikimai su įdomiais žmonėmis. O kur – su neįdomiais? O dar svarbiau – ar teisingai tas įdomumas nustatomas?

Telesevičius taip aiškino:

– Kai parodau į žmogų pirštu – niekas nesikeičia. Jei tą patį žmogų parodau per televiziją – tampa įdomus.

Taigi, sykį pakilai į sceną – ir jau žvaigždė. O jei visą gyvenimą nardai kriauklėse?

– Kaip jūs tapote santechniku? – teiravaus vieno nardytojo.

Jis ilgai pasakojo apie sunkią vaikystę, apie tai, kaip pikti žmonės kimšo galvon algebras, geometrijas...

– Taip ir supratau, kad mano pašaukimas – viską atkimšt ir išvalyt.

O ką paisto žvaigždūnas? Ša la la...

Tai kuris rimtesnis?

– Santechniką esu kvietęs šimtą kartų, – sakiau. – O kam man žvaigždė?

– O kam vampyrai, vaiduokliai, zombiai?.. – klausė Telesevičius. – Tam, kad pamatytum: yra ir kitoks gyvenimas. Žmonėms reikia svajonės.

Užsisvajojau... Gal ir aš kada nors būsiu vaiduoklis?

Kiti žygiai

Atsisėdu prie rašomojo stalo. Rašymas – ne darbas, bet... Vis geriau nei lovoj gulėt. Aišku, žmonos akimis...

Ana tai vis kala, mala, valo... Nuo mano stalo net dulkės rūksta.

– Galėtum ir pats ką nors padirbt!

Subraukiu dulkes į kišenę.

Valgau tik triskart per dieną, o kai snaudžiu prie stalo, mano keliamas triukšmas bemaž neviršija kylančio laumžirgio garso. Tai ko dar iš manęs reik?

Susinervinęs praveriu langą. Vėjas pučia nuo Astravo...

Užsimaunu ant galvos dujokaukę, pasitepu užpakalį jodu ir iškart pasijuntu kitaip. Dirsteliu veidrodin. Ogi neryžtingo, nepasitikinčio savimi stuobrio išraiškos – kaip nebūta.

Aštuoniskart saugesnis, dvylika – drąsesnis, dvidešimt – oresnis!

Išverčiu kišenę ir išpurtau dulkes atgal.

Kai išeinu gatvėn, visi traukias į šalį. Ką žinai! Gal jūrų pėstininkas skuba Sirijon, o gal savanoris žengia banko plėšt.

O moterys kaip žiūri! Jokios diskriminacijos pagal amžių ir išvaizdą. Pavyzdys visiems, kam per penkiasdešimt...

Grįžęs padovanoju žmonai naujutėlę dujokaukę...

Sunku buvo pripratint. Bet dabar jau pati mato, kad šitaip geriau. Dingo tie kvaili abipusiai priekaištai: ko susiraukei, ko išsiviepei?..

Sykį net pasibučiavom.

Vis dažniau pagalvoju: o jei mes visi ir visur – su dujokaukėm? Visados norėjom įdomūs atrodyt. Ir štai proga! Ir tai nebus vertimasis per galvą, norint žūtbūt nustebint, o natūralus ir gal net vienintelis būdas atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Astravo grėsmę.

Bet kai priprasim prie dujokaukių – kažin ar benorėsim nusimaut. Šitiek patogumų!

Atvyksta Lietuvon rusų caras, o mūsų Prezidentas pasitinka jį su dujokauke. Nei tau dirbtinės šypsenos nutaisinėt, nei kitom išraiškos priemonėm rūpintis.

Pirmoji ponia taip pat su dujokauke – jokio vargo dėl šukuosenos.

O galės pirmuosius asmenis ir visai kiti žmonės pavaduot.

Valstiečiai su dujokaukėm irgi nebeatrodys valstietiškai. O kai visi atrodys vienodai – pridaugės ir vienybės.

Ir štai kas svarbu: šitaip mažinsim klimato taršą. Tad ateity prisidengsim visus galus.

Tik nelaukim, kol mus vėl aplenks estai. Geriau gyventi pradėkim jau šiandien!

Kelionės ir atradimai

Plaustui apvirtus, prociesorius Bumblauckis pagaliau atrado ir krantą, apie kurį daugsyk buvo pasakojęs Kaušpėdas.

Išlipęs į krantą, gamtos daktaras Saulemonas iš dyko buvimo išrado lietų. Lietuviai labai džiaugėsi ir prisipirko lietaus visiems metams. Bet tuoj nešė grąžinti.

– Niekam tikęs, – spjaudėsi. – Arba kelių lašų, arba kelių savaičių.

– Sunku visiems įtikti, – skundėsi Saulemonas.

– Geras lietus – tai stiprus valandos ilgio srautas iš viso dangaus, – aiškinau. – Dusyk per savaitę. Gali būt su vaivorykšte.

– O su razinom?

– Lietus yra mūsų tautinis paveldas. Todėl neturi skirtis nuo lijusio prieš laisvę.

Saulemonas trept kojele.

– O man gražiau su razinom!

– Tebūnie, – numojau ranka. – Tik žiūrėk, kad razinos nebūtų mirkytos rome. Antraip Veryga leis tik su receptu pardavinėt.

– Tai gerai – lietus su receptu! Gaus tik tie, kam būtina.

– Kurgi ne! Gudruoliai tuoj ims varyt kontrabandą iš Lenkijos...

Saulemonas nubėgo lietaus taisyt, o aš pagalvojau, kad kitąmet vietoj šio nenuoramos imsim komandon Pranckietį. Tas taip įsikimba, kad niekas plausto neapvers.

Pirmieji darbai

Penktą ryto Vilnius dar snūduriuoja, tik Daukanto aikštėj žiba lempos. Vos pakilęs, Prezidentas rūpinasi Lietuvos reikalais.

– Pažiūrėk, a dar nenusmuko reitingai?

Žmona dairosi pro kaminą.

– Kad ne! Jau dangų laižo.

– Tu matai, kaip rinkėjams trūksta! Nieko nepadariau dar...

Žmona pagrūmoja šluotkočiu.

– Tu man žiūrėk, Jokselencija! Kad nepradėtum netyčiom ko daryt...

– Oi ne! – gūžiasi anas.

Bet atsitraukęs pasvajoja:

– O norėtųs ką nors pakelt tiems geriems žmonėms, kur mano reitingus kelia... Kainos ar kas ten lengviausiai kyla?

– Kiek jiems pakelsi, tiek tau nusmuks, – rinkos dėsnius aiškina moteris.

– O jei tik vertybių kartelę kilstelt?

– Bus kaip valstiečiams.

Prezidentas žiūri į Lietuvą – ten prie ponų likę valstiečiai vaškuoja, blizgina reitingus.

– Tačiau kažką vis tiek reikia dirbt...

Ūmai nuo reitingo atšokęs saulės spindulys ima ir pataiko jam į galvą.

– Ogi pasiūlysiu keletą nausėdijų Palestinoj įkurt!

Pasauliui – įdomūs, arabams – baisūs. Ir nuo ruso toliau...

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.