Gal rengėjai norėjo jus paskatinti iš anksto išsirinkti renginius, kuriuos norėtumėte ir planuotumėte aplankyti? Paistalai.
Jei jums internete ir pavyko atrasti Vilniaus knygų mugės kultūros renginių programą – visą ir tvarkingą, o ne išdrabstytą pagal „Litexpo“ sales ir valandas, – ir jei turėjote geležinę kantrybę, galiausiai ką nors išsirinkote, bet tai nereiškia, kad atsidūrę mugėje, ypač šeštadienį, tilpsite ten, kur norėtumėte, arba spėsite ten, kur tilptumėte.
Gali būti, kad mugės rengėjams rūpi jūsų piniginė – tad jie pasiūlė pasitikrinti, kokias knygas įsigijote pernai. Na, dėl šventos ramybės – kad šiemet nepirktumėte tų pačių ir leistumėte eurus naujoms. Šventai tikiu, kad Vilniaus knygų mugės tikslai – šventi: kad lietuviai daugiau skaitytų. Tad jei dar neperskaitėte pernai pirktų knygų, būtinai atlikite namų darbus, nes, žinokite, per metus, o ypač per pastarąjį mėnesį prisileido naujų.
Jų, tų naujų leidinių, daug ir visi geri. Autoriams geriausi jų pačių parašyti kūriniai, leidėjams geriausios jų pačių išleistos knygos. Savi akiniai ryškiau rodo, kaip sakoma. Tad kaip tame gausybės rage neprigerti, paklausite? O kaip jums, tiems tūkstančiams savo nuomonę turinčių skirtingų individų, patarti?
Kadangi aš namų darbus dariau ištisus metus, vis dėlto išdrįsiu pabandyti. Juolab kad tie tūkstančiai savo nuomonę turinčių skirtingų individų iš tiesų nėra tokie jau išskirtiniai, ar ne?
Visi mes jau seniai suskirstyti į flegmatikus, sangvinikus, melancholikus ir cholerikus. Kadangi toks skirstymas tik į temperamentus yra grubokas, teko pridurti ir savotiškus asmenybės pasaulėjautos tipus: optimistus ir pesimistus. Juk, tarkime, tikrai būna optimistiškų flegmatikų ar pesimistiškų cholerikų.
Optimistams
Jei jaučiatės esąs nepataisomas optimistas, gera knyga jus pajėgi pataisyti. Ką jau kalbėti apie labai gerą. O būtent tokia yra Laszlo Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“ (puikiai išvertė V.Agurkis), išleistas „Kitų knygų“.
Šio iškilaus vengrų rašytojo kuriamame pasaulyje sudėtinga išlikti optimistu. Jame tvyranti nuotaika – rudeniška, pabjurusi, makabriška, pranašingai apokaliptiška. Veikėjai – nors ir itin saviti, bet tarsi praradę tikslą ir valią, pavargę, labiau lūkuriuojantys nei veikiantys, laukiantys arba pasaulio pabaigos, arba pranašo, paskui kurį pasiryžę leistis jau ne taip ir svarbu kur. Sveiki atvykę į prasmę praradusį pasaulį.
Jei perskaitę šį romaną vis dar jausitės optimistais, žinokite, kad pats L.Krasznahorkai nebuvo patenkintas daugelyje šalių garbinamu pirmuoju savo kūriniu. Todėl, pasak autoriaus, jis ėmėsi antrojo romano, kuris irgi jam kėlė abejonių. Tad parašė trečiąjį. Ir taip toliau.
Pesimistams
Lietuvoje vis dar yra skaitytojų, kurie įsitikinę, kad lietuvių autorių stambios formos kūriniai neprilygsta užsienio rašytojų romanams ir kad ją, tą nuobodoką mūsų tėvynainių prozą, skaitome tik todėl, kad joje aptinkame labai arti mūsų vykstančių aktualijų ir istorijų.
Dažnu atveju šiems pesimistams tenka pritarti, tačiau yra ir išimčių. Viena jų – Undinės Radzevičiūtės knygos. Jei literatūros baruose, kaip kokiame vyno pasaulyje, būtų populiarios aklosios degustacijos, retas skaitytojas, atsivertęs naują U.Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“ (LRS leidykla), toje degustacijoje atspėtų, kad tai lietuvių autorės kūrinys.
Šiaip ar taip, tos žavios keistybės, kurios trumpų sakinių kirčiais, humoro ir ironijos potėpiais, saikingais vaizdais, energingais dialogais pasakojamos apie Veimaro respublikos Berlyną, romane neatrodo tokios jau tolimos. Anaiptol. Dar ir kokios artimos. Lyg knyga, apvilkta žmogaus oda.
Flegmatikams
Tik labai trafaretiškai mąstantis žmogus spėtų, kad flegmatikams turėtų patikti Šarūno Barto ankstyvieji filmai. Iš tiesų šio temperamento asmenys tiek filmuose, tiek knygose ieško to, ką sunkiai gali patirti patys: energijos, greičio, įtampos, neįprastumo, išmonės, žodžiu, veiksmo, kuris vis dėlto nepaklustų įprastoms holivudinio trilerio formulėms.
Rusų rašytojo Viktoro Pelevino romanas „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“ (“Sofoklis“, vertė D.Saukaitytė) – šiuo požiūriu bene labiausiai tinkantis, be to, geras ir išties įdomus. Apie „Forbes“ turtingiausiųjų sąrašų figūrantus, kurių pasaulyje jau niekas nebejaudina, tad jie pasiryžta laimės ieškoti per neįprastą ir labai brangią paslaugą siūlantį startuolį.
Negailestingas cinizmas, balsu juoktis priverčiantis humoras, su sveiku protu prasilenkiančios istorijos ir itin tiksliai dabarties žmogaus būseną apibūdinančios frazės – mišrainė, kurios flegmatikai gyvenime paprasčiausiai nespėja paragauti. Tad skaitydami romaną, tikėtina, prisimėgaus už visas gyvenimo netektis. Juolab kad flegmatikams nereikia išmanyti ir knygoje narpliojamos budizmo problematikos – jie patys kaip Buda.
Sangvinikams
Japonų rašytojos Sayakos Muratos romano „Kombinio moteris“ (LRS leidykla, vertė G.Čepulionytė-Žukauskienė) personažė Keiko Furukura – visiška priešingybė sangviniko temperamentui, o priešybės, kaip žinia, traukia.
Keiko – 36 metų, bet dar netekėjusi, visą gyvenimą darbuojasi gatvės parduotuvėlėje, kuri jai atstoja meilužį, padedantį siekti tobulybės, skirtingai nei paviršutiniškiems, išsiblaškiusiems ir nekantriems sangvinikams, jai pilnatvės ir prasmės jausmą teikia pastovumas, buvimas šalia išprotėjusio pasaulio.
Pasiutusiai gera ir gili knyga – juokinga ir graudi, kelianti užuojautą ir pyktį. Svarbiausia, kad skaitydamas imi nebesuprasti, iš ko juokiesi ir ant ko pyksti. Iš Keiko ir ant Keiko? Na, ne. Greičiau – iš savęs ir ant savęs. Iš pasaulio ir ant pasaulio.
Melancholikams
Kaip praskaidrinti nuotaiką melancholikui, kuriam dažniausiai būna jei ne liūdna, tai graudu ir kuris paprastai jei neverkia, tai raudoja? Paprasčiausia – įbrukti į rankas kokią nors Herkaus Kunčiaus knygą, geriausia „Geležinę Stalino pirštinę“ (LRS leidykla).
Joje, kaip ir daugelyje kitų šio rašytojo romanų, komizmas verčiasi per kraštus, tačiau, skirtingai nei kai kuriose kitose jo knygose, tas komizmas nėra savitikslis, jis susietas su tikra istorija iš mūsų sovietinės praeities. O tai melancholikams labai svarbu: nuogas komizmas juos vis tiek skatintų raudoti, o štai galimybė šį tą sužinoti tą raudojimą gal ir būtų pajėgi sušvelninti iki verksmo.
Cholerikams
Apie viską ir apie nieką – turbūt taip galima būtų apibūdinti choleriko smegenų veiklą. Lygiai toks pat apibūdinimas tiktų ir šviesaus atminimo Čilės rašytojo Roberto Bolano romanui „2666“ (“Kitos knygos“, vertė A.Naujokaitienė).
Be to, atkakliųjų cholerikų neišgąsdins ir išties įspūdinga šio kūrinio apimtis – šią, pasak kritikų, šedevrui artimą penkiaknygę autorius norėjo išleisti atskiromis knygomis, bet po jo mirties ji pasirodė viena knyga.
Apie kritikus ir paslapatingą rašytoją, apie Čilės filosofijos profesorių, apie amerikiečių žurnalistą, apie 112 moterų nužudymą Santa Teresoje, apie paslaptingą vokiečių rašytoją Benno von Archimboldi – romane, atrodytų, telpa viso XX amžiaus esmė.˙˙˙˙
