Romainas Gary – neturtingas žydų vaikas, gimęs 1914 m. tuometės Rusijos imperijos pakraštyje – Vilniuje. Ambicingas paauglys. Generolo Charles’io de Gaulle’io kareivis, Laisvosios Prancūzijos oro pajėgų lakūnas.
Diplomatas, Prancūzijos generalinis konsulas Los Andžele. Aktorės Jeanos Seberg vyras. O svarbiausia – rašytojas, du kartus apdovanotas Goncourt’ų premija, bet ir toliau apsėstas troškimo pranokti save.
Taip prancūzų žurnalistė ir rašytoja Dominique Bona, pirmosios išsamios Romaino Gary biografijos lietuvių kalba (iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė, išleido „Baltos lankos“) autorė, mėgina atskleisti tikrąjį R.Gary gyvenimą.
Knyga „Romainas Gary“ 1987 m. buvo įvertinta Prancūzų akademijos Didžiąja biografijos premija. Pateikiame pirmojo šios biografijos skyriaus ištrauką „Parijo jaunystė“.
* * *
Praeitis – paslaptinga
Virš Angelų įlankos savo svajas lakina ištįsęs, laibas, tamsaus veido ir šviesių akių paauglys. Prancūzijos pietūs jį pavergė. Jis mėgsta saulę, neįtikėtinai ištaigingą klimatą, kuris, palyginti su baisiomis jo vaikystės žiemomis, prilygsta rojui.
Paauglys vardu Romainas Kacewas. Jam penkiolika metų. Jis yra žydas, neturtingas, betėvis. Kilęs iš Lenkijos.
Dabar, 1927-aisiais, bus vos dveji metai, kai iš ten su motina pabėgo į Nicą. Kartūs karo, kurį išgyveno Vilniuje ir Varšuvoje, prisiminimai blėsta žiūrint į Rivjeros gamtovaizdį, nuostabią aplinką, apgaulingą kaip miražas: Žydrojo Kranto palmės, bugenvilijos ir jazminaičiai.
Romainas Kacewas, gimęs Rytų Europoje, prisirišo prie šio Prancūzijos pietų miesto – bruzdaus ir kartu tingaus, linksmo, žydinčio, klegančio, kur limuzinai prie baltų it plakta grietinėlė rūmų išlaipina princeses, šokėjas, žvaigždes. Čia svajonė pasiekiama ranka: jūra, dangus ir miesto šviesos – pasakiškų pažadų atspindys. Po maudynių Viduržemio jūroje Romainui labiausiai patinka vaikštinėti savo chimerų draugijoje molu-promenada su švarku ant peties.
Nors jis juodbruvas lyg italas, Žydrajame Krante be jokių abejonių laikomas turku.
Vario atspalvio oda, išsišovę žandikauliai, migdolų formos akys Viduržemio pakrantės gyventojams iškart primena egzotiškesnes tautas. Geriausiu atveju palaikomas mongolu.
Jo kerintis žvilgsnis stebina – šviesios, beveik skaidrios, švelnaus mėlyno atspalvio, vos vos žydros akys slepiasi po sunkiais vokais – ir iškart užmena kilmės mįslę. Romainas Kacewas gražus, jo grožis – svetimtaučio. Kartais tai nuskamba kaip įžeidimas. Jo praeitis paslaptinga, bet visas veidas dvelkia Rytais: bruožai ryškūs, kaklas platus, lūpos storos. Netgi žydros akys galėtų priklausyti Zaporožės kazokui arba Čingischanui.
Jis vilki švarkelį, ryši kaklaraištį: būdamas neturtingas rūpinasi savo išvaizda, ypač bijodamas būti panašus į imigrantą be skatiko kišenėje. Stengiasi atrodyti kaip padorus jaunuolis, o kine žavisi herojais pomada suteptais plaukais, tad dėvėtų drabužių krautuvėje nusipirko seną anglišką lietpaltį, su kuriuo tikisi būti be galo elegantiškas.
Nicoje jis tik kelis mėnesius gyveno dviejų kambarių bute Šekspyro prospekte. Jo namai – viešbutis, toks pat kosmopolitiškas kaip pats miestas: viešbutis-pensionas „Mermonts“ – kaip jūra, mer, pasak jo, ir kaip kalnas, montagne. (...)
Baigėsi skurdas
Jis gyvena su motina. Šeimos nuotraukoje matyti, kad ponia Kacew – aukšta, liekna, liesoka moteris. Sulaukusi keturiasdešimt šešerių, žilus plaukus suka į kuodelį ir nešioja kuklias pilkas arba šviesiai violetines sukneles. Be atvangos rūko cigaretes „Les Gauloises bleues“ – mėlynas goluazas. Beveik gedulo spalvų drabužiais, išsiskyrusi, o gal ir našlė, tai moteris be vyro, nors dar graži. Nenuleisdama rankų augina vienturtį sūnų. Ji žaliaakė ir vardu Nina.
„Mermonts“ savininkas, turtingas lietuvis, investavęs savo turtą Vakaruose, paskyrė ją viešbučio valdytoja ir ji čia jaučiasi kaip namie. Čia ateina galas ilgai kovai su skurdu.
Pagaliau, pabėgusi nuo revoliucijų ir neturto, įkurdino sūnų lyg princą, pati sau pasiskyrusi mažiausią ir tvankiausią palėpės kambarėlį. Šis paprastas miesčioniškas pensionas, kuriame daugiausia laikinai apsistoja keliautojai anglai arba belgai, Ninai ir Romainui Nicoje tampa saugiu uostu – tikrais ir vieninteliais namais. Jaunuolis tiesiog nesikiša į pensiono svečių gyvenimą. Kartais jam tenka panėšėti lagaminą ar paduoti raktą, bet didžiumą laiko jis leidžia užsidaręs savo kambaryje su knygomis ir sąsiuviniais. (...)
Vilniuje įkalė į galvą „Marselietę“
Niną ir Romainą, nuo kitų emigrantų iš Rusijos dar labiau nei tikėjimas skiria noras integruotis Prancūzijoje. Nanseno pasas liudija, kad jie neturi pilietybės, bet jie – nors kaimynai tebesvajoja apie didžiąją Rusiją, jos didybę ir tradicijas – nori pamiršti Maskvą, Vilnių ir Varšuvą. Jų praeitis pernelyg nyki, kad juos kamuotų nostalgija.
Jie atvyko čia trokšdami pradėti geresnį gyvenimą. Todėl visos jų viltys nukreiptos į ateitį, kurią jiems žada žmogaus laisvių ir teisių šalis. Net jeigu Romainas ir jaučia, kad jo gyslomis teka tolimų protėvių totorių ar čigonų kraujas, jis neįsivaizduoja kitokio likimo: vieną dieną jis bus prancūzas, ir jei nebūtų taip delsiama suteikti jam trokštamos pilietybės, jau būtų prancūzas. Jis nebenori prisiminti tremties etapų.
Tarp iš savo žemės išrautų visokių įsitikinimų žmonių, kurie plaukia į Nicą kaip į svetingą metropolį, jis jau dabar stengiasi pasirodyti kaip tikras jaunas prancūzas ir niekados nekalba apie prarastą tėvynę.
Nina auklėjo jį diegdama Prancūzijos kultą. Pati išmokė prancūzų kalbos, o Vilniuje įkalė į galvą „Marselietę“. Per 1914-ųjų ir 1917-ųjų audras kurdama planus ir vargdama Lenkijoje, Prancūziją visada siejo su sėkme ir laime.
Į sūnų perkelia nerealizuotas savo ambicijas – tokias aukštas, tokias beprotiškas, kad jos atrodo panašios į oro pilis. Netgi juodžiausiomis akimirkomis nepraranda vilčių dėl Romaino ateities. Ji pasiryžusi bet kokioms aukoms, kad tik sūnus, mylimas be saiko, taptų Prancūzų akademijos nariu ar Prancūzijos ambasadoriumi… (...)
Jis norėtų jai dovanoti mados dizainerės Jeanne Lanvin sukneles, brangius kvepalus ir puokštes rožių. Bet gražiausios jo dovanos – pažymių knygelės.
Gabumai – šventas reikalas
Nicos licėjuje Romainas Kacewas – geras mokinys. Netgi vienas gabiausių prancūzų kalbai. Priimtas į penktą garsiosios mokyklos klasę, nors dar nemoka prancūzų kalbos ir gana smarkiai atsilieka nuo kitų berniukų, kitais mokslo metais patenka į garbės sąrašą. (...)
Jis taip skuba išreikšti save, kad romanus visada pradeda rašyti nuo paskutinio skyriaus – taigi jie prasideda nuo pabaigos. Stalčiai prikimšti eilėraščių, apsakymų, pjesių. Epopėjų arba daugiatomių romanų apmatus keičia įvairiausi, keisčiausi tekstai – ant popieriaus nugula vos kelios eilutės, visada baigiamosios.
Romainas rašo nepaliaudamas. Dažnai, gavęs Ninos, įsitikinusios, kad sūnus sėdi prie savo Kūrinio, leidimą, praleidžia pamokas licėjuje. Užsidaro kambaryje ir, apsivilkęs motinos dovanotu chalatu, panašaus sukirpimo kaip Balzaco, diena iš dienos margina krūvas balto popieriaus. Šią įkvėptą vienatvę leidžiama sudrumsti tik Ninai – tyliai bendrininkei su vaisiais nukrautu padėklu ir mėlynu goluazų dūmu.
Ji niekados nepertraukia jo darbo. Niekados neišlieja jam ant galvos savo nerimo ar rūpesčių. Susitaiko su dabartimi, kad ir kokia sunki ir atšiauri toji būtų. Neprašo sūnaus net išsiblizginti batų. Vienintelė Romaino pareiga, kurią ji pripažįsta, – mokytis ir rašyti. Jam tenka atsakomybė už bendrą jų ateitį, už bendrą šlovę, ir kai jis skaito motinai ką tik parašytus sakinius, ji nė akimirką neabejoja jo talentu. Jai iš lūpų neišsprūsta jokia kritinė pastaba, jokia išlyga: Romaino gabumai – šventas reikalas.
Ji žavisi viskuo, ką sugalvoja sūnus. O jis žodis po žodžio spausdintinėmis raidėmis perrašo savo pirmus eilėraščius, kad susikurtų iliuziją, jog jie išleisti.
„Kartais, kai aš, sėdėdamas prie stalo su trumpomis kelnaitėmis, pakeldavau į ją akis, man pasirodydavo, kad pasaulis per mažas sutalpinti mano meilę jai“, – rašys jis „Aušros pažade“.
