Vėl girdėt: į priekines fronto linijas išėjo medikai!
Tai gal tegu ten eina ir mokytojai, muzikantai, valstiečiai...
Liaukimės! Taip nelaimėsim.
Jokiam kare civiliai nebūna ir neturi būti priekinėse linijose. Juolab ne medikai. Šie reikalingi ligoninėse.
Generolai, savaime aišku, irgi įsitvirtina užpakaly.
O priekyje, kaip visados, – pėstininkai.
Bet karas su virusu šiek tiek kitoks nei su rusu. Rusas, kaip žinoma, šluoja viską. O virusas laikosi tam tikrų taisyklių – dar nespėjusios prisidirbti jaunosios kartos neliečia.
Todėl į armiją turi būti šaukiami ne jaunuoliai, o senoliai. Būtent juos siunčiam į priekines linijas. Senstančiųjų gelbėjimas – pačių senstančiųjų reikalas.
Jeigu virusas pralauš senolių gretas?
Tuomet jį pasitiks kovingai nusiteikusi šauniųjų Lietuvos bedarbių armija. Tie, kuriems per penkiasdešimt.
O jaunimas tegu triūsia užnugaryje: gamina, ko reikia frontui: kaukes, vaikštynes, lazdas, armonikas...
Kai visi bus savo vietose, tai ir laimėsim. Pirmyn!
Gamtos stebuklai
Jie buvo užsimovę žmonių kaukes, tai snukių neįžvelgiau. Girdėjau tik cypčiojant: Karantinas – gerai!
– Dabar mes atskirsim tikrąsias vertybes nuo netikrų!
– Anuomet vis laiko trūko – bėgom, skubėjom, žiurkių lenktynėse dalyvavom...
Klausiaus ir stebėjaus: žiurkės žvelgia į ateitį, rengia lenktynes, žiurkės turi vertybių ir net sugeba jas atskirt...
Žmonėms tai sunkiai sekasi.
Žmonėms nė žiurkių lenktynėse niekas neleistų dalyvaut.
Lenktynėse anie, matyt, ir užsikrėtė. Nuo skraidančių žiurkių.
Kitoks pavasaris
Sako, nuotoliniu būdu pradėti vaikai gims su kaukėm ir saulės baterijom. Ir iškart laikysis nuo tėvų saugiu atstumu.
Gal ir gerai... Aš visados žinojau: svarbiausia – namų židinys. O, va, kuo ilgiau sėdžiu prie židinio, tuo vėsiau darosi. Graibaus knygos...
Su knyga per sprandą. Kultūra!
Bet vis tiek krečia šaltis. Kai prisimeni, kaip smagu būdavo nueit į krautuvę, pasigriebt kokią netikrą vertybę... Tikras vaistas nuo sielos skausmų!
Aišku, jei tikrąsias vartoji saikingai – ir jos kaip vaistai. Tačiau didelis tikrųjų kiekis greit apnuodija gyvenimą.
Laimė, vertybės keičiasi. Anksčiau man nekildavo abejonių: varnėnų plazdėjimas – tikra vertybė, valstiečių plepėjimas – ne.
Dabar išėjau gamton... Paukščiai mala pernykščius niekus, ežere tos pačios bangos, paežerėj – senos padangos...
Nusivylęs grįžtu prie televizoriaus. Ė ten Veryga kad plazda sparneliais!
– Čyru vyru vyrusas!.. Čyru vyru vyr!... Tuoj atsigauna širdis.
Pavojingos pažintys
Bendraudamas nuotoliniu būdu kažikaip sukvailėji.
Karantinas atneša ir naudos, – paistau. – Lieka daugiau laiko sau.
Antanas staigiu smūgiu išjungia vaizdą. Ir girdžiu tik riaumojant:
– Kol aš savęs nepažinojau, ir man patiko retsykiais su savimi pabūt. Bet kai ilgiau pabuvau, kai artimiau susipažinau...
Interneto prieigose ilgai kliuksi ir kūkčioja...
– Žmoną renkamės iš didelio būrio. Ir vis tiek nesutariam, išsiskiriam... O savęs tai nepasirinksi! Su savim neišsiskirsi!
– Man tu neatrodai visai bukas... – guodžiu.
– Svetimiems stengiuos iš gerosios pusės pasirodyt.
– Tai kas toliau?
Prieigose ilgai brazda, lyg lokys ieškotų išėjimo. Tada vėl prabyla žmogaus balsu:
– Dabar jau visą amželį kartu. Ir varge, ir be džiaugsmo...
Liūdnai sutraškėjęs balsas prapuolė, o aš dar ilgai krūpčiojau.
Ir man taip gali nutikt...
Žvelkim blaiviau
Kiekvienoj ligoninėj budi komisija (troika), kuri ir sprendžia gyvybės klausimus.
Kam per septyniasdešimt – tie jau už sprendimo ribų.
Dėl jaunesnių, bet piktų ir nedrausmingų senelių irgi nesukam galvos.
Tačiau tas, kuris kone penkiasdešimt metų rimtai triūsė ir buvo gero būdo, išėjęs pensijon turi teisę trūnyti be naudos visuomenei dar penketą metų. Veteranui tai – premija. O jaunimui – pavyzdys, kaip elgtis, kad premiją pelnytum.
Didžiausioj rizikos grupėj vidurinė karta. Jei žmogus nieko doro nenuveikė iki keturiasdešimties, tikėtina, kad nieko ir nebenuveiks. Šitų neventiliuojame.
Sprendžia, aišku, ne Hipokrato sūnūs ir ne gailestingosios seserys. Troika – tai policininkas, sandėlininkas ir seniūnas.
Policininkas ištiria aukos veiklą, sandėlininkas pasveria naudą, o seniūnas vadovauja.
Ši tvarka turi likt ir pandemijai pasibaigus. Žinodami, kas jų laukia, visi dirbs našiau, gyvens padoriau.
Ateities spindesys ir skurdas
Grįžo kiemsargis! Tuoj pasklido gandai, kad jis čiaudėja ne į alkūnę, o su moterimis bendrauja ne nuotoliniu būdu. Vakare užremiam tarpuvartėj.
– Kada tai baigsis? – šaukiam. – Kas toliau?
Senis žvelgia iš aukšto. Iš viso bažnytkaimio vienintelis, gulėjęs sostinėj su virusu! Ko nesipūst?
Nusičiaudėja tiesiai į veidus.
– Viskas gerai, – vypso. – Pirmoji banga bus sutramdyta jau gegužę.
– Tai pradėsim gyventi ilgai ir laimingai?
– Dar ne. Birželio mėnesį kils nauja didelė banga. Rudenį – dar didesnė. O pati didžiausia, devintoji, tai kitąmet užgrius.
Po to bangavimas kiek aprims, bet į atvirą lauką dar metus negalėsim nosies iškišt.
– O tada jau pradėsim?..
– Reikės dar palaukt. Po metų bus atvertos durys. Bet tais pačiais metais iš Rytų atslinks dar žiauresnio viruso ordos. Šios siautės septynerius metus.
– O tada jau!.. – Trijų mėnesių atokvėpis. Ir keturios naujos bangos po ketverius metus.
Visi susikaupiam.
– Gimiau nei per anksti, nei per vėlai... – plonu balsu užtraukia senjoras Petryla.
– Gimiau pačiu laiku-u... – storiau tęsia jaunasis pensininkas Perdyla.
– Ū-ū-ū... – nuo gudų krašto pritaria išbadėję vilkai.
– Po viruso pasaulis bus kitoks! – skelbia kiemsargis.
– Gal ir žmonės bus kitokie? – smalsauja Petryla.
– Žmonių nepakeisi.
– Bet jei visi bus su kaukėm... Mažiau diskriminacijos pagal amžių, grožį...
– Ir pagal protą! – džiaugiasi Perdyla. – Vos tik su kauke atsistoju prieš savo bobą, ta ir nebedrįsta avinu vadint.
Visi išpučiam kaukes.
– Girdėjau, karščiuotis bus draudžiama, – sako Petryla. – Imsi rėkaut, įkiš tave į karščiavimo kliniką ir dvi savaites ventiliuos, kol atvėsi. Tik po to galėsi namo sugrįžt.
– Ko tada begrįžt? Mausim kur toliau...
Kiemsargis purto šluotą.
– Gana apie virusus. Pašnekėkit apie kitus dalykus.
Žiojamės, bet girdėt vien šnypštimas. Nebėr tų kitų dalykų!
– Po šimto metų gal atsiras... – dairomės.
– Kažin kas tai galėtų būti?
Visi užsisvajojam.
Prisiminimas
Kokios menkos ir net juokingos atrodo pernykštės bėdos...
– Vyras pliauškina man per užpakalį, – skundžiuos.
– Kieno vyras? – klausia daktaras.
– Mano vyras.
– Kokiom aplinkybėm?
– Visokiom, – dūsauju. – Eina pro šalį... Pliaukšt!
– Gal jis aklas ir šitaip orientuojasi aplinkoj?
– Mano vyras puikiai mane mato.
– Gal jam galvoj negerai?
– Taigi profesorius! Laureatas!
– Jei toks nusipelnęs? Tegu pliaukši.
– Aš noriu suprasti! Kodėl jis taip elgias?
– Ar pats nebandėt jam pliaukštelt?
– Sykį vožiau per snukį.
Daktaras užverčia ligos istoriją.
– Per snukį – fizinis smurtas. Per užpakalį – psichologinis. Nesutampa charakteriai.
– Gal kokio tepalo?
Jis atsidūsta.
– Kai aš gyvenau su vyru, ir man taip buvo. Pliaukšt papliaukšt? Vyro nepakeisi!
– Reik skirtis? – krūpteliu. – Vėl vienatvė?
– Jūs pabandykit gyventi su moterim.
– Ot, nepagalvojau.
