R.Doveika knygos puslapiais keliauja per savo istoriją. Vaikystė, linksmos išdaigos, tėvai, pirmoji meilė, patyčios mokykloje dėl pasirinkto tikėjimo kelio, atvertos Kunigų seminarijos durys. Kunigo tarnystė. Jo abejonės, jo populiarumo kaina...
Tai knyga, kurioje daug Šviesos. Vilties. Išminties. Įsiklausymo. Tai knyga, kuri ras vietą kiekvieno mūsų namuose.
Tikintieji naujai atvertų tikėjimo tiesų, suprantamai aiškinamos Biblijos išminties. Tie, kuriems rūpi mūsų visuomenės skauduliai – pokalbių apie tai. Nusivylę – padrąsinimo. Klausiantieji – atsakymų. Ir mes visi drauge – stabilumo, daugiau šviesos šiame neramiame šiandienos pasaulyje.
Lrytas.lt kiekvieną savaitgalį spausdins knygos ištraukų. Šiandien knygą pristato pats R.Doveika.
Kunigo gyvenimas... Daugeliui paslaptingas ir mistiškas, tarsi nežemiškos kilmės, tad turintis būti tobulesnis už paties dangaus tobulumą; kartais svetimas ir nepriimtinas šiandienos mąstymo labirintuose. Matomas kaip rakštis ir sutema.
Žmonių nevertai išaukštinamas arba sumalamas pragaro girnomis. Kartais demonizuotas kaip pažangos griovėjas, menkysta ir klaida, atgyvena ir istorijos sąvartynų reliktas. O kai kam esminė tvirta žemė po kojimis kai sugriūna lyg kortų namelis visas puoselėtas gyvenimas be Dievo ir tikėjimo tik savimi miražas. Gyvenimo pašventintojas. Dievo žmogus. Vertybių apaštalas ir kankinys už žmogaus prigimties tiesą.
Kunigas visada buvo ir išliks ir Ženklu, ir Dievo Žmogumi, bus, kad ir kaip gaila, ir papiktinimu ir šėtono klaidinimo auka. Tamsa nemėgsta šviesos. Tamsa puola tiesoje kitus išlaikančius. Kad ir kas jie bebūtų.
Dvasinių autoritetų puolimas visada yra suktesnis, rafinuotiškesnis, nes nutolinus žmogų nuo Dievo, žmogus vis labiau įstumiamas į savo paties gyvenimo netekimą ir mirties glėbį. Nes ten kur mažiau Dievo, mažiau ir paties gyvenimo.
Įsipainioti į nuodėmę – nesunku. Ypač mūsų laikų žmonėms. Žiniasklaida, filmai, naujos tendencijos ir ideologijos skleidžia skirtingus požiūrius, kurie ne visada yra priimtini, o dažnai prieštarauja Dievo įsakymams. Prie tos situacijos prisideda ir mūsų silpnumas, blogi įpročiai, valios stoka.
Kartais atsikratyti nuodėmės, blogo įpročio itin sunku! Galime tada su šv. Pauliumi kartoti: Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu… Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė… (Rom 7, 15–17).
Todėl kiekvienam svarbus ir būtinas yra atleidimas, supratimas, suteikta galimybė kitaip ir toliau. Patirti atleidimo malonę. Dievo ir žmonių. Žmonių atleidimo nelengva susilaukti. O į ką veda Dievo atleidimas?
Jėzus atleisdamas visada ragina mus taisytis. Atleidimas – tai atsivertimas, tai geresnis gyvenimas. Mes galime ir turėtume būti vienas kitam geresnio gyvenimo sąlyga ir priežastimi.
---
Šeštadienį skaitykite ištrauką „Vėlinių šviesoje“
