M. Enard'as: „Po kelerių metų būsime pamiršę ir koronavirusą, ir įstrigimą namuose“ Lrytas.lt interviu davusi pasaulio literatūros pažiba save vadina optimistu

„Jei pasaulyje nebūtų religijų, žmonės būtų ne tik laimingesni, bet ir laisvesni. Jie galėtų užsiimti išties rimtais reikalais, o ne svaigti  apie pomirtinį gyvenimą, kuriuo aš netikiu“, – ištarė Mathiasas Enard'as.

Prancūzų rašytojas M.Enard'as – tikra literatūros pasaulio žvaigždė, kurią medžioja fotografai, žurnalistai ir gausūs gerbėjai.<br>Scanpix nuotr. 
Prancūzų rašytojas M.Enard'as – tikra literatūros pasaulio žvaigždė, kurią medžioja fotografai, žurnalistai ir gausūs gerbėjai.<br>Scanpix nuotr. 
M.Enard' o romano „Vagių gatvė“ viršelis. 
M.Enard' o romano „Vagių gatvė“ viršelis. 
Keliauti itin mėgstantis M.Enardas pastaruoju metu yra įstrigęs savo bute Barselonoje. <br>Scanpix nuotr. 
Keliauti itin mėgstantis M.Enardas pastaruoju metu yra įstrigęs savo bute Barselonoje. <br>Scanpix nuotr. 
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Nov 28, 2020, 12:03 PM, atnaujinta Dec 13, 2020, 11:46 AM

48 metų Goncourt'ų premijos laureatas M.Enard'as – vienas stipriausių šių laikų prancūzų rašytojų, mėgstamas ir giriamas visame pasaulyje, neišskiriant Lietuvos. 

Mūsų šalyje M.Enard'o sudėtingas intelektualus romanas „Kompasas“ sukėlė  tikrą susižavėjimo uraganą. Matyt, populiari bus ir ką tik „Baltų lankų“ išleista šio rašytojo knyga „Vagių gatvė“ (vertė V.Tauragienė),  pasakojanti apie marokietį, kuris auštant Arabų pavasariui pabėga į Barseloną.

Su M.Enard'u kalbėjomės apie daug ką, bet daugiausia apie „Vagių gatvę“. M.Enard'o romano „Vagių gatvė" ištrauką skaitykite štai čia.

– Daugelyje savo romanų rašėte apie Rytų ir Vakarų pasaulių skirtumus, ieškojote ir sąlyčio taškų. Paradoksalu tai, kad Rytus ir Vakarus visai neseniai suvienijo ne kas kitas kaip koronavirusas.

– Taip, tai tiesa. Jis vienodas kiekvienam, kad ir kur būtum.

– Kaip koronavirusas pakeitė jūsų gyvenimą?

– Didžiumą veiklos pastaruoju metu vykdau internetu. Kaip rašytojui ir  skaitytojui, virusas nesukėlė problemų – galiu rašyti ir skaityti kone nuolatos. 

Didžiausia problema susijusi su kelionėmis. Norėjau atvykti į Lietuvą, į festivalį „Vilniaus lapai“, bet, deja, ir ši viešnagė vyko internetu iš Barselonos. Įdomu stebėti, kiek daug galimybių mums suteikė internetas, bet tuo pačiu labai liūdna suprasti, kad nebegalime keliauti.

Šiuo požiūriu jaučiuosi dviprasmiškai. Dangumi nebelaigo lėktuvai, tad mes mažiau kenkiame gamtai. Kita vertus, būtent dėl to negaliu niekur nuskristi.

– Ilgitės kelionių?

– Žinoma. Buvau suplanavęs daugybę kelionių, bet įstrigau savo bute. Tiesa, nuvykstu į Prancūziją ir Šveicariją, kur dėstau, bet to  nevadinu kelionėmis. Jose nėra jokios egzotikos.

– „Vagių gatvės“ veikėjas Lakdaras, atvykęs į Barseloną, apibūdina šį miestą kaip „nuostabų ir laukinį“. Kaip pastaruoju metu pasikeitė Barselona ir joje iš tiesų esanti Vagių gatvė?

– Barselona pasikeitė smarkiai. Visiškai nebeliko turistų, miesto centras beveik ištuštėjo, gyvenimas sustojo – nevažinėja autobusai, neveikia restoranai, visi sėdi ne ant suoliukų, o namuose prie kompiuterių. Labai keista, bet Barselona nuskriejo į praeitį kokius dvidešimt ar trisdešimt metų. 

O Vagių gatvė ypatingai nepasikeitė, nes turistai joje niekada nesilankydavo. Ji ir šiuo metu pilna emigrantų ir kitokių visokio plauko asmenų. 

– Lakdaras taip pat sakė, kad kelionė yra kitoks likimo pavadinimas. Vadinasi, mes, praradę galimybę keliauti, praradome ir likimą?

– Būti įstrigus vienoje vietoje – taip pat likimas, tik kitoks,  susitraukęs geografiniu požiūriu. Bet žinote, aš įsitikinęs, kad tasai virusas neužsibus ilgiau poros metų. Tada mes jį visiškai pamiršime. Pamiršime net ir tai, kad sėdėjome namuose ir negalėjome niekur nuvykti.

– Esate optimistas?

– Aš iš prigimties optimistas. Optimizmas – lyg akiniai, kuriuos pats užsidedi. Aš su jais tiesiog tobulai matau pasaulį.

– Barselonoje gyvenate jau dvidešimt metų. Ar pamėgote futbolą? Ar sergate už „Barsą“?   

– Nesu didelis futbolo mėgėjas, bet retsykiais nueidavau į stadioną, kai  žaisdavo „Barsa“. Prisimindamas tas akimirkas galėčiau spėti, kad turėtų būti keista patirtis žaisti be žiūrovų ir be sirgalių. Būtų įdomu išgirsti futbolininkų nuomonę šiuo klausimu.

– Ar skaičiavote šalis, kuriose esate gyvenęs?   

– Gimiau Prancūzijoje, kurioje gyvenau iki aštuoniolikos. Tuomet gyvenau  Egipte, Irane, Italijoje, Libane, Sirijoje, Vokietijoje ir, žinoma, Ispanijoje. Atrodo, tai yra viskas.

– Ką jūs supratote gyvendamas arabiškose šalyse? Kaip jos jus pakeitė?

– Aš esu didžiulis arabų ir persų literatūros gerbėjas, tad man buvo labai svarbu pagyventi tose šalyse. Jaučiausi puikiai gyvendamas arabų pasaulyje – jūs gal nustebsite, bet man labai patiko, koks paprastas ir nuostabus jų gyvenimas, persunktas istorijos ir istorijų.

– „Vagių gatvę“ esate pavadinęs beprotišku projektu. Kodėl?

– Keisčiausia buvo rašyti apie tai, kas tuo pat metu vyksta, apie ką praneša žinių tarnybos. Prozininkui tai labai sunku, nes, kaip žinia, jam reikia laiko pagalvoti, įsivaizduoti, įsigilinti. Tad pasijutau ir žurnalistu, raportuojančiu apie Arabų pavasarį, pabėgėlių likimus. Tai labai keista patirtis.

Be to, buvo sudėtinga persikelti į kito asmens galvą – juk nelengva  įsivaizduoti, kad esi aštuoniolikmetis marokietis, atvykstantis į  Barseloną. Turėjau būti atsargus, kad neprabilčiau kaip keturiasdešimt aštuonerių prancūzas. 

– O ar buvo lengva rašyti ne fragmentišką, o linijinę istoriją, kupiną įtampos? Ji kai kuriais atžvilgiais net primena netradicinį, intelektualų detektyvą? Juk ir pats Lakdaras, jo žodžiais tariant, jaučiasi tarsi įstrigęs detektyviniame romane.

– Man buvo svarbu perteikti tokią patirtį. Kai aš vieną po kitos rijau naujienas, įsigyvenau į tam tikros detektyvinės istorijos ritmą, kuris padiktavo ganėtinai greitą tempą. Tas ritmas iš esmės skiriasi nuo mano kitų romanų. Buvo labai smagu įsijausti į netikro kriminalinio romano autorių.

– Lakdaras turi aistrą knygoms, ypač detektyviniams, kriminaliniams  romanams, kurie net padeda jam sudėtingose situacijose. Tie, kurie skaitė  jūsų „Kompasą“, vargu ar pasakytų, kad jūs galite mėgti detektyvus. 

– Aš mėgstu detektyvinius romanus. Kai buvau paauglys, perskaičiau šimtus  įvairių šalių rašytojų detektyvų – nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių. Tuomet tai buvo mano mėgstamiausios knygos. 

Detektyviniai romanai – puiki pramoga, suteikianti galimybę gerai praleisti laiką, nors, aišku, ne visi jie yra gerai parašyti. Be to, juose galima įžiūrėti tam tikrų visuomenės modelių, susijusių su didmiesčiais. Galiausiai detektyvuose veikia išties stiprūs, įspūdingi personažai, kurių nepamiršti visą gyvenimą. 

– Ar tiesa, kad tam tikrą Lakdaro prototipą sutikote Barselonoje?

– Didžia dalimi tai tiesa, nors tai nebuvo vienas vaikinukas, pagal kurį sukūriau Lakdarą. Šį romaną rašiau studijoje, buvusioje būtent Vagių gatvėje. Čia malėsi šešiolikmečiai marokiečiai, gyvenę tiesiog gatvėje ir pardavinėję vogtus dviračius. Susipažinau su jais ir jie man papasakojo daugybę istorijų, kaip jie atvyko į Barseloną ir ką veikė Maroke. Tas istorijas aš panaudojau kurdamas tiek Lakdaro, tiek jo draugų charakterius. 

– Viena įspūdingiausių ir kone labiausiai neįtikėtinų romano vietų –  Lakdaro darbas Maroke prancūziškų knygų perrašinėtoju, skaitmenintoju. Ar tai jūsų fantazijos vaisius?

– Ne. Tai tikras dalykas. Mano leidėjas yra pasakojęs, kad jie iš tiesų  skaitmenindavo knygas, laikraščius, archyvus Maroke, kur knygų perrinkėjų  darbas buvo labai pigus. Mat automatizuotas procesas buvo brangus ir   neištobulintas. Kai pagalvoji, tų perrašinėtojų darbas – tikra beprotybė.

– Vienas labiausiai bauginančių personažų gyvena tarsi savotiškoje savo saloje, nuklotoje lavonais, skenduoliais. Jo vardas – Kruzas. Ar jis  nesusijęs su Danielio Defoe „Robinzonu Kruzu“?

– Ne, apie tai nesu pagalvojęs. Tiesiog Ispanijoje tai labai įprasta pavardė, kuri reiškia kryžių. Bet šis personažas irgi pagrįstas tikrove. Viename laikraštyje skaičiau apie žmogų, kuris gyveno iš žuvusių pabėgėlių laidojimo ir jų grąžinimo artimiesiems Maroke. 

Toji Kruzo istorija – labai tamsi mano knygos dalis. Lakdaras ten jaučiasi tarsi įstrigęs siaubingame pasaulyje, tikrame pragare.

– Ar turite kokių nors baimių ar tabu, kai rašote apie arabų kraštus,  Islamą? Juk yra išties baisių pavyzdžių: fatva Salmanui Rushdie ar  istorijos mokytojas, neseniai nužudytas Prancūzijoje.

– Ne, rašydamas neturiu nei baimių, nei tabu. Liūdna, bet niekada negali  žinoti, kas gali atsitikti. Kaip žinia, S.Rushdie savo unikaliame romane  užkabino labai rizikingą temą, susijusią su Irano istorija, Irano dvasiniu lyderiu Ajatollah Chomeiniu, bet tai, kas atsitiko Prancūzijoje – protu nesuvokiama. Tad nieko negali numatyti. 

Rašytojas turi rašyti laisvai ir necenzūruoti savęs. Galiu tik pasiguosti, kad aš neįžeidinėju Islamo, o rašau taip, kaip man atrodo teisinga. Kita vertus, kokiam išprotėjusiam ekstremistui gali pasirodyti kitaip.

– Vienas jūsų knygos personažas ištaria, kad jei pasaulyje nebūtų  religijų, žmonės būtų laimingesni. Ar ir jūs taip manote?

– Visiškai pritariu šiems žodžiams. Viena vertus, žmonės būtų kiek liūdnesni, nes negalėtų tikėti pomirtiniu gyvenimu ir panašiais, mano  manymu, beprasmiais dalykais. Kita vertus, jie būtų laisvesni galvoti apie savo gyvenimo prasmę ir spręsti, tarkime, apie planetos, kurioje gyvename, ateitį.

– Nei jūsų „Zona“, nei „Kompasas“, nei „Vagių gatvė“ nėra ypatingai  prancūziški romanai, kitaip tariant, jie mažai susiję su jūsų tėvyne. Tačiau esate užsiminęs, kad ką tik pasirodęs naujasis jūsų romanas „Kasmetinis kapinių brolijos pokylis“ – labai prancūziškas romanas. Apie ką jis?

– Šis romanas apie mano gimtąjį kaimą Vakarų Prancūzijoje. Jaunas  antropologijos studentas nuvyksta į provinciją norėdamas išsiaiškinti, ką reiškia gyventi kaime. Jis susipažįsta su vietiniais gyventojais ir pradeda matyti tai, ko iš tikrųjų nėra. Tai romanas apie Prancūzijos ir visos Vakarų Europos istoriją, pasakojamas iš mažos kaimiškos vietovės, kurioje tarsi niekas nevyksta. 

– Kai skaičiau jūsų „Kompasą“, spėjau, kad jums turėtų labai patikti  Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Ar aš teisus?

– Taip. Tai mano viena mėgstamiausių knygų – septynis šio romano tomus esu perskaitęs bent tris kartus. Mane ypač žavi jo melodingi sakiniai. Kai M.Prousto romaną skaitai prancūziškai, jis skamba lyg muzika, lyg daina. 

Be to, šis romanas labai linksmas, smagus, pilnas humoro. Jame labai  talentingai derinama grožinė kūryba ir eseistika. Personažai aprašomi taip smulkmeniškai, kad perkaitęs romaną negali patikėti, kad jie iš tikrųjų neegzistuoja. Galiausiai M.Proustas įrodė, kad viename romane galima rašyti apie bet ką – nuo meno istorijos iki kepinių receptų.

Visa tai man labai svarbu. Tad taip, šis šedevras, be visa kita, mane įkvepia rašyti. 

– Suprantu, kad jūs ne pranašas, bet ar įmanoma, kad Rytus ir Vakarus ateityje suvienytų jau ne koronavirusas? Ar atsitiks taip, kad mes puikiai suprasime vieni kitus ir gyvensime taikiai, draugiškai, be baimės?

– Būtų nuostabu. Nesu tikras, ar tai atsitiks rytoj, bet poryt – tai tikrai. Sakiau, kad aš – optimistas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.